— Dėl praeities intarpų nesijaudink, — pasakė Lora. — Jie… ai, nesvarbu. Aš kišuosi ne į savo reikalą.
Taip, komandore teisi: tai išties ne jos reikalas.
— Sakei, kad Melfaksas Kortindas prisijungęs prie klubo, — tarstelėjo Donalas. — Juodojo Rato.
— Na, taip. Į Juodąjį Ratą — pavadinimas iš tikrųjų kvailokas, — regis, įstojęs ir tavo mėgstamas kongreso narys. Sprendžiant iš pėdsakų, aptiktų dokumentuose.
— Kalbi apie Finrosą? Aš su juo niekaip nesusijęs. Hmm, bent jau ne tiesiogiai.
Donalui teko pasisvečiuoti miesto energijos valdyboje, nes viešnagę suorganizavo kongreso narys Finrosas. Šios smulkmenos leitenantas niekada nepamirš.
— Sakyčiau, jie bandė išsiaiškinti, ką tu žinai arba kiek pastangų įdėsi, mėgindamas apsaugoti primadoną nuo žudikų.
Jis palingavo galva. Juk daLivnovos nepavyko nusergėti, ar ne? Nors dabar, apmąsčius savo veiksmus, rodėsi, kad jie priklausė kitam, svetimam žmogui.
— Manau, iš pradžių su Finrosu susisiekė komisaras Vilnaras. Negi įtarinėji komisarą?
Lora pakreipė galvą ant šono, bet nutylėjo.
— Tanatas griebtų, — murmtelėjo Donalas. — Būtent jis mane instruktavo.
— Nes neturėjo kitos išeities. Gavo užduotį saugoti primadoną — sulaukė nurodymų iš miesto valdžios.
— O…
— Šita mintis tikrai niekur neužrašyta. Kaip sutari su komisaru?
— Na, mūsų santykiai… — leitenantas apsimetė, kad jam nesiseka sukryžiuoti pirštų, tarytum tie stumtų vienas kitą kaip magnetai,
— …tokie. Po velnių. Būtent tokie.
— Geras atsakymas. Man derėjo tavęs paklausti anksčiau.
— Galbūt, Lora… nieko prieš, jei tave vadinsiu vardu?
— Jei tau atrodo, kad reikia teirautis…
— …tai reiškia, jog pernelyg skubu. Na, komandore, gal tau atnešti kavos?
— Aha. Juodos ir stiprios.
— Tuojau.
Donalas prigriebė kelis ektoplasto puodelius ir vieną paliko ant Loros stalo. Ji su kažkuo šnekėjo telefonu, bet durų neuždarė, todėl leitenantas spėjo, kad pokalbis nekonfidencialus.
Grįžęs į bendrąją patalpą, siurbčiodamas per karštą kavą, jis linktelėjo Viktorui ir nupėdino iki vienintelio švaraus stalo.
*Šitas mano.*
Priešakyje ūmai suribėjo oras.
*Tau skirtas ana tas, apšnerkštas.*
Akiratyje pasirodė blausūs rankos ir nukreipto piršto kontūrai.
— Labai dėkui.
Donalas atsisėdo, spyriu prisistūmė šiukšliadėžę, į ją sušlavė visus popiergalius, dengiančius stalo paviršių bei senovišką registracijos žurnalą. Paskui ištraukė aukštą stalčių, kuriame buvo kabinami aplankai, ir į jį įgrūdo prikimštą dėžę.
— Tvarkelė.
Leitenantas koja uždarė stalčių.
*NekIausi, kodėl man prisireikė rašomojo stalo?*
— Ksalija, susimildama, — atsisukęs tarė Donalas, — aš tave matau kiaurai. Suprantu, kad stengies iš manęs išpešti komplimentus.
*Tokias replikas girdžiu ne pirmą kartą. bet ką turi omenyje?*
— Taip, tu esi nuostabi. Tikra gražuolė. Kodėl negalėtum įsitaisyti nuosavame kampe?
*Cha. Pats irgi esi mielas, Donalai Riordanai…*
— Tau neprilygstu.
*…bet manęs neapmulkinsi. Aš žinau, kas tau krito į akį.*
— Nesupra…
Tačiau jis nesuvaldė žvilgsnio, kuris pakrypo į Loros kabineto duris.
— Prakeikimas.
*Cha.*
Kaip tik tuo momentu prie savo kėdės atžirgliojo Viktoras. Galingoje rankoje jis spaudė pranešimą, atspausdintą ant plonyčio popieriaus lapo. Donalas apsimetė pamatęs kažką įdomaus viršutiniame naujojo savo stalo stalčiuje.
Per kontorą nužygiavo detektyvas, nepriklausantis jų komandai. Aukštas ir stambus, ne ką smulkesnis už Viktorą, skalūno spalvos akimis — tiesą sakant, jos tarsi buvo padirbtos iš skalūno. Donalas regėjo akmeninius lęšius ir anksčiau, kai tarnavo armijoje: juos implantuodavo snaiperiams, visam gyvenimui.
Krešamo gniaužtai, kaip ir Viktoro, baudėsi sutraiškyti Donalo delną.
— Malonu susipažinti.
— Man taip pat.
Atėjūnas kinktelėjo galva, lyg palankiai įvertindamas santūrų atsakymą. Matyt, vienskiemeniai žodeliai jam išties buvo prie širdies
— didžiuma snaiperių garsėjo uždaru būdu.
— Kas dabar stebi Blancą? — paklausė Viktoras.
— Haraldas.
— Per atstumą?
— Aha. Aš einu prie savo stalo. Noriu tylos ir ramybės. Nekvieskite manęs.
Donalas paeiliui nužvelgė abu vyrus.
— Ar tik jūs kartais nekalbate apie Šermaną Blancą?
Viktoras patraukė pečiais.
— Na, ir kas, jeigu apie jį?
— Senatorių Šermaną Blancą?
— Teisingai.
— Jūs sekate į svečius atvykusį federalinį senatorių?
— Aha.
— Velnias. — Donalo veide lėtai išplito šypsena. — Rodos, man čia patiks, jei tik sugebėsime nepakliūti už grotų.
*Dėl kalėjimo nekvaršink galvos. Verčiau žiūrėk, kad neatsidurtum kapinėse.*
Leitenantas atsigręžė į Ksaliją, kurios forma sekundei sutirštėjo iki miglelės. Jis prisiminė, jog, pagal Blanco siūlomą „Gyvybės pratesimo“ bilį, laisvosios šmėklos nebūtų priskirtos žmonių giminei ir turėtų ne daugiau teisių negu baldai.
— Bet Blanco atžvilgiu nesielgtume neteisėtai, ar ne? Jokių šunybių nekrėstume?
*Mes profesionalūs policijos pareigūnai.*
— Net jeigu Blancas yra silpnaprotis, fanatiškas močkrušys, kuris nusipelno padvėsti užsitęsusiose kančiose?
*Net ir tuo atveju.*
Pro Donalo lūpas ištrūko gilus atodūsis.
— Jūs, bičiuliai, paruošėte man dar kokių įdomių staigmenų?
— Tuzinus, — atsakė Viktoras. — Bet jei dabar apie jas papasakotume, pranyktų netikėtumo faktorius.
— Velnias.
Vakare Donalas sulaukė kiek kitokio siurprizo: paaiškėjo, kad jis tapo benamis.
Kai leitenantas atvažiavo į savo rajoną, niekas į jį neatkreipė dėmesio, antra vertus, tokia padėtis buvo įprasta. Einant palei skalbyklą-kavinę, „Fozio pokštus“, senoji ponia Makzoran lyg ir krūptelėjo pastebėjusi detektyvą, bet po akimirkos nusisuko ir kažką pasakė stambiai, greta sėdinčiai moteriškei. Už jų staliuko dundėjo skalbimo mašinos.
Donalas mielai būtų užsukęs vidun ir su ja paplepėjęs^ bet dėl kavos pertekliaus bei pilvą raižančių dieglių jam reikėjo nulėkti į tualetą. Kai pasiekė savo daugiabutį ir užlipo į penktą aukštą, kaipmat suvokė, jog kažkas pasikeitė — perprato anksčiau, nei pamatė ir užuodė šviežią juodų dažų sluoksnį, dengiantį jo buto duris.
Pasak kortelės su ranka brūkštelėtu užrašu „Davinija Strihen“, būstas jam nebepriklausė.
Leitenantas įkišo ranką į užantį, suspaudė „Magnuso“ buožę, kelias sekundes stovėjo sunkiai suvaldydamas norą išspirti užrakto liežuvėlį iš staktos. Bet toji Strihen, ko gero, nieko nežinojo apie Donalą Riordaną. O jeigu ji pasirodys besanti miela senutė, kuri išvydusi įsibrovėlį patirtų širdies priepuolį ir kristų negyva?
— Kad aš nusprogčiau.
Donalas nusileido į pirmą aukštą, koridoriuje prastumdė dėžes ir prisiartino prie valdytojo buveinės. Šitas duris pašventinti spyriu galėjo. Taip ir padarė.