Joms atsilapojant, pasigirdo malonus lūžtančios medienos treškėjimas.
— Ei…
— Teisingai, po galais, ei. Kaip laikaisi Ferdi?
— O, vardan Hado, lėėt… leitenante. Dėl visko kaltas namo savininkas. Taip pasielgti mane privertė tas šunsnukis.
— Kaip pasielgti, Ferdi?
Ferdinandas buvo senas, dešimt ar dvylika dienų nesiskutęs storulis. Grumtynėms ieškodamas padoraus priešininko, Ferdžio jis nesirinktų. Ir šioje skylėje, be abejo, nesipeštų.
Nelaimei, namo savininkas gyveno toli, šiaurinėje miesto dalyje.
— Man sakė, atseit tave nugrūdo į ligoninę. Niekas negalvojo, kad sugrįši.
— Malonu žinoti, jog visiems taip rūpiu.
— Na… mes tavęs neužmiršome. Senoji ponia Makzoran ketino pasiųsti gėlių, bet nenutuokė, į kokią ligoninę.
— Kur mano daiktai?
— O, Tanate… atleisk. Jie… — Ferdis prikando liežuvį, garsiai nugurkė seiles.
— Ištrenkei į šiukšlių konteinerį?
— Ką tu, ne. Jie lauke.
— Kieme už namo?
— Ne… tai yra taip. Aš tik vykdžiau nurodymus. Garbės žodis.
Donalas jau kėlė sugniaužtą kumštį, bet susitramdė, nusisuko
ir delnu tvojo į užpakalines duris. Šios atsivėrė, dunkstelėjo į išorinę sieną bei užsitrenkė. Antrąsyk leitenantas jas pradarė spyriu. Tuomet žengė į siaurą sueižėjusį skersgatvį.
Iš betono plyšių stirksojo nedidukai juodi paparčiai. Netoliese gulėjo keturios kartoninės, aplankstytos, po gyvsidabrio lietaus dėmėmis nusėtos dėžės. Vienos, praplėštos, ertmėje rudavo senas, skutais virtęs Donalo švarkas.
Jis grįžo į Ferdžio būstą. Valdytojas, ant pečių užsimetęs apsiaustą, nesėkmingai mėgino užsegti sagas virš išsipūtusio pilvo. Pamatęs leitenantą nuleido rankas, vėl nurijo seiles.
— Aš tik, hmm, aš tik…
— Ruošeisi man iškviesti taksi?
— Ee… teisingai.
Taip, nuoma nemokėta ištisą mėnesį, bet namo savininkui derėjo atsižvelgti ir į kitus faktorius… et, velniop, šituo reikalu pasirūpins rytoj. Dabar būtina kažkur pernakvoti.
Donalas apžvelgė ankštą Ferdžio kambarėlį, pažiūrėjo į sienas nuplyšusiais, trikampiais lopiniais kadaruojančiais tapetais. Patalpoje vyravo į visus paviršius įsigėręs puvėsių dvokas, iš sudriskusios sofos kyšojo spyruoklės. Nakčiai jis galėtų apsistoti ir čia — nesunkiai priverstų valdytoją pasidalinti plotu, — bet mieliau būtų miegojęs atviroje erdvėje.
— Taksi. Iškviest. Tučtuojau. Aišku?
— Taip. Ačiū, leitenante.
Už ką? Už tai, kad jam nesuknežino galvos?
Nėręs laukan, Donalas prigriebė dvi dėžes — pusę savo turto, kaip nuostabu, — ir patraukė atgal. Ferdis rinko telefono numerį, tad leitenantas prasibrovė iki prieškambario.
Savo mantą nuleido greta uždarytų laukujų durų. Keliaudamas pasiimti likusią porą dėžių, išgirdo valdytojo balsą:
— Prašau, Džo, vardan Hado! Antraip jis mane nudobs.
Donalas pajuto viduje išsikerojantį pyktį ir vieną akinančią sekundės dalelę mintyse regėjo, kaip stveria „Magnusą“, kairiniu smūgiu tvoja pistoletu per sudribusią Ferdžio fizionomiją, prakerta odą… leitenantas pasistengė užgniaužti įniršį, nustūmė jausmus į širdies gelmes, privertė ten susiraityti ir būti pasiruošusiems tam momentui, kai jų išties prisireiks.
Per akistatą su tikrais žudikais, atsakingais už primadonos likimą.
Stypsodamas ant šaligatvio jis laukė, kol prisistatys purpurinis taksi. Podraug svarstė, kur, po šimts, nakčiai apsistos. Kur nakvos artimiausioje ateityje. Už mėnesį nesumokėtų nuompinigių užtektų… kokiam laikotarpiui? Dviem paroms viešbutyje?
Kai ties kairiuoju gatvės galu pasirodė taksi, priešingoje pusėje, iš už kampo išdygo „Žiežula“ savo vingiuotais kontūrais ir galiniais sparnais visiškai nesiderinanti prie šio kvartalo. Ji sumažino greitį. Įsižiūrėjęs į priekinį stiklą, Donalas veikiai atpažino šviesiaplaukį siluetą.
Jis pamojo sustingusia ranka.
— Ei, bičiuli. — Taksi vairuotojas iškišo galvą pro langą. — Tu Riordanas?
— Niekuomet apie jį negirdėjau. Mano ratai štai ten.
— O, Hade, kaip aš nekenčiu prakeiktos skylės. Žemutinio Holso. — Vairuotojas dėbsojo į nušiurusias, raižytas daugiabučio duris akivaizdžiai sukdamas galvą, ar verta palikti automobilį vieną ir įsiveržus vidun kam nors užkurti pirtį.
Kitapus gatvės, alkūnėmis remdami aptrupėjusią mūrinę sienelę, Donalą ir taksi stebėjo du įtartinos išvaizdos paaugliai (Fozio, skalbyklos savininko, sūnėnai). Jų vaizdo užteko, kad vairuotojas apsispręstų.
— Nori mano patarimo? — prieš numygdamas akceleratorių išdrožė. — Nešdinkis kuo toliau iš šito lindynių kvartalo.
Donalas žvilgsniu palydėjo taksi, kuri atsitraukė nuo šaligatvio, apsisuko ir užriaumojusi varikliu nurūko ten, iš kur atriedėjo. Purpurinei mašinai pranykus, priėjo privažiavo Loros „Žiežula“.
— Išmeti šiukšles, leitenante?
— Aš tapau atmata, komandore. Kartu su savo žemiškaisiais turtais keliausiu į viešbutį.
— Kas per išperos. — Lora nuožmiai dėbtelėjo į daugiabutį. — Jie tave išspyrė?
— Aha, kol manęs nebuvo.
Sekundę kitą moteris nuo jo nenuleido akių. Galų gale:
— Bagažinės dangtis neužrakintas. Ko lauki?
— Dėkui.
Donalas apėjo automobilį — solidžios išvaizdos, kone prie asfalto prilipusiu kėbulu, tuščiąja eiga burzgiančiu varikliu. Kai abiem rankomis pasuko dvi rankenėles, dangtis pakilo ant spyruoklinių vyrių, atverdamas praktiškai tuščią bagažinę.
Mažumėlę padvejojęs, leitenantas nuo šaligatvio atplėšė pirmąją dėžę, įtrėškė ją į bagažinės kampą, ten pat nugrūdo likusią mantą. Tuomet užtrenkė dangtį, nužygiavo iki priešakinių keleivio durelių ir jas atvėręs smuko į saloną.
— Kur nors užsisakei kambarį?
— Nutariau išbandyti AA. — Agnostikų asociacijai priklausė ne vien kalėj iminės sporto salės, kuriose Donalas dažnai treniruodavosi, bet ir bendrabučiai. — Filialą rasčiau Tūkstantis trečiojoje gatvėje.
— Vadinasi, atsakymas neigiamas.
— Aš… teisingai.
— Galiu pasiūlyti laisvą kambarį. Netgi ne vieną — Lora įjungė pavarą. — Bet maistu teks pasirūpinti pačiam. Produktų atsargų neturiu.
— Jokių problemų. — Bežiūrint pro langą, į akiračio pakraštį nuslydo daugiabutis. Donalą apėmė jausmas, tarytum atiūžo ir į šaltą vandenyną niurktelėjo didžiulė dalis jo gyvenimo. — Aš neįpratęs prie… Hmm, ačiū.
Komandore linktelėjo, kiečiau sučiaupė lūpas, lyg mintyse ginčydamasi su savimi. Leitenantas suprato, kad jam derėtų patylėti.
Kodėl išvis čia atvažiavai?
Senas, apskuręs kvartalas liko užnugaryje, „Žiežula“ nurūko aukštyn, ant vingiuoto viaduko, ir įsiliejo į greitaeigių, cilindrinių sunkvežimių srautą. Nepaisydama grėsmingai pypsinčių signalų, išniro priešais triaukštį, penkiaračiais motociklais apkrautą autovežį ir padidino greitį.
Jie braukė Vidurmiesčio greitkeliu, o Donalas jautė, kad jo širdis ėmė tvinksėti sparčiau. Rodos, finansiniai sunkumai Loros nekamavo. Rėžti sparną aplink ją nepavyktų, tik ne dabar, kai komandore pakluso impulsui ištiesti pagalbos ranką bendradarbiui, kuris tik šiandien pasirodė naujame darbe.
Ar girdi…
Užsičiaupk.
Automobilis lėkė į miesto centrą, tarp aštriabriaunių gotikinio-deko stiliaus bokštų. Galiausiai pasuko į spiralinę išvažiavimo atšaką.