O, velnias.
Donalas nepakentė tokių dalykų.
— Tikiuosi stebukliniai tuneliai tavęs negąsdina? — Loros vairuojama „Žiežula“ nuo pagrindinio viaduko nėrė į'spiralės ertmę.
— Ne… žinoma.
Įvijomis sklęsdamas žemyn, automobilis apsivertė aukštyn ratais.
Mėšlas, mėšlas, mėšlas..
Jis grįžo į pradinę padėtį ir nučiuožė į požeminį garažą. Nuo akmeninių sienų, išraižytų šiurpiomis, kampuotomis, apsauginėmis runomis, atsklido cypiančių padangų aidas.
Dauguma čia sustatytų mašinų buvo didesnės ir prašmatnesnės už tamsią, tačiau sportiškos išvaizdos „Žiežulą“, bet visas transporto priemones šis tas siejo: Donalas neišgalėtų kurios nors išsinuomoti savaitgaliui ir juo labiau nusipirkti.
— Namai prakeikti namučiai, — bejausmiu balsu pratarė Lora ir nuspaudusi stabdį susuko vairą, dė! ko leitenantas įsirėžė į dureles.
— Atvažiavome.
Žviegdama bei kaukdama…
Ką j i sumąstė?
…“Žiežula“ sustingo. Pirmagaliu kone pabučiavo pilkai juosvą, blizgančią granito sieną, kurioje piktdžiugiškai kibirkščiavo kvarco trupinėliai.
Nori, kad mane pakirstų širdies smūgis?
Lora į jį pašnairavo.
— Atleisk, — sumurmėjo, — užmiršau, kad esi paprastas… tiek to.
Nors šiąnakt nestigo keistų, trikdančių įvykių, Donalą, ko gero,
labiausiai sukrėtė pastebėjimas, kad jis tebuvo paprastas žmogus.
Šalia automobilio sustojo iš kažkur atbildėjęs juodas vežimėlis. Prieš išlipdama laukan, moteris atšovė bagažinę. Kai pats Donalas nusigavo iki mašinos galo, visos aptalžytos dėžės jau riogsojo ant horizontalaus vežimaičio pagrindo, ir jas prilaikė keturios storos, pulsuojančios rankos.
Dvi didžiulės akys, geltonuojančios ratelių priešakyje, nukrypo į Donalą ir lėtai pamirksėjo. Paskui jų savininkas atsitraukė nuo „Žiežulos“.
Leitenantas žengė iš paskos, bet Lora jį sustabdė:
— Žmonių liftas tenai.
— O… aišku.
Donalas pasekė žvilgsniu vežimėlį, kuris aplenkė gigantišką „Ūko“ limuziną ir nubildėjo prie betoninės, iš pažiūros aklinos sienos. Tačiau statmename paviršiuje atsivėrė anga, ir vežimas smuko į tamsią, tuščią šachtą. Jam pakibus ore, ertmė užsidarė.
Tanate, kur aš atsidūriau?
Lora nudrožė prie kolonos, suręstos ir tokio paties žvilgančio, kvarco kruopelėmis nusėto granito. Sustingo priešais sidabrines duris. Virš jų įmontuotame skydelyje adatėlė rodė 227-ą aukštą.
Kai moteris prisiartino, tarpdurio plyšį nutvieskė mėlynas žybsnis. Žemyn pajudėjusi adata bylojo, kad liftas leidžiasi.
Netrukus durys prasiskyrė, ir Donalas pamatė plieninėmis grindimis išklotą, ties lubomis kūgiškai smailėjančią kabiną. Jam žengus per slenkstį, iš sienų tarsi katės nagai šovė metaliniai spygliai. Bet Lora palietė leitenanto ranką, ir dygliai susitraukė.
Apsaugos sistema.
Laimei, komandore jį pristatė kaip draugą. Įdomu, kaip kitu atveju pastatas būtų pasielgęs?
Liftas užsidarė ir taip mitriai šastelėjo viršun, kad leitenanto kojos įsispaudė į grindis. Kurį laiką žaibiškai švilpė aukštyn, bet pagaliau ėmė mažinti greitį, kol krestelėjęs sustojo ir atsidarė.
Jiedu nužygiavo dvidešimties pėdų aukščio vestibiuliu, užsibaigiančiu juodomis, plieninėmis, dvigubomis durimis. Šios atsilapojo užfiksavusios artėjančią Lorą. Donalas pėdino iš paskos.
Kitoje slenksčio pusėje jis išvydo milžinišką priimamąjį, papuoštą pilko ir juodo metalo ornamentais. Geležinėse taurelėse, padėtose ant spiralinių stovų, žvilgėjo mėlynos liepsnos, kurių virpesiai derinosi su bemaž pasąmoningai girdima, pro obsidiano grindis besismelkiančia Ilurio arfų muzika.
Donalo kryptimi atpleveno bekūnė ranka; blyškūs perregimi pirštai nutįso link „Magnuso“, kyšančio iš perpetės dėklo, bet, Lorai čekštelėjus liežuviu, trumpam suakmenėjo, paskui atsitraukė ir prasmego sienoje.
— Visai kaip senajame mano rajone. — Leitenantas apsidairė. —Ten irgi visiems knieti nudžiauti tavo ginklą.
Komandore pakreipė lūpų kamputį aukštyn.
— Nesijaudink. Aš tave prižiūrėsiu.
— Aha… kol kas tau neblogai sekasi. Ačiū.
— Prašom. Apartamentas ana ten. — Ji pakreipė galvą į sieną, iš pirmo žvilgsnio vientisą, padailintą plienine, dvylikos pėdų aukščio kauke: vyro veidu kumpa nosimi ir užmerktomis akimis.
— Apartamentas? Kur mudu esame?
— Savotiškame koridoriuje. Tarkim, prieškambaryje?
— Prieškambaryje, — sumurmėjo Donalas.
Kaukė atsimerkė, pavėpsojo į leitenantą ir ėmė žiotis. Anga burnoje vis platėjo, tarytum prasiskiriant žandikauliams, kol pagaliau virto įėjimu, vedančiu į erdvią patalpą tamsiai mėlynomis, lyg ir stiklinėmis grindimis. Lora nukulniavo pirma; ją prisivijęs Donalas žvilgtelėjo atgal, pamatė, kad plieninė kaukė susičiaupia.
Kambaryje tvyrojo žvarbus oras.
— Atleisk, — prabilo moteris, — aš nesitikėjau… na, tu supranti.
— Kodėl atsiprašinėji?
— Juk čia šalta, ar ne?
Sulig paskutiniu jos žodžiu pro angeles, atsivėrusias ties grindimis, plūstelėjo ir sienomis nuslydo oranžiniai liepsnų liežuviai. Aplinkui besidairantį Donalą užplūdo šilumos bangos. Savo apimtimis milžiniška patalpa gerokai pranoko senąjį jo butą, dydžiu gal net prilygo visam daugiabučiam namui.
— O tu turtinga, — pastebėjo. — Velniškai.
Lora patrūkčiojo pečiais.
— Klausi, kodėl tapau policininke?
— Ne, bet… kam tau prisireikė tarnauti teisėtvarkos pajėgose? Kiek suprantu, užsidirbti pragyvenimui neprivalai.
— Pragyvenimui… — komandore palingavo galva, jos akyse nušvito keistas žvilgsnis. — Galima pasakyti ir taip.
Ji nusivedė svečią per nemaloniai aukštą holą iki tamsių, per dvidešimt pėdų ištįsusių langų, pro kuriuos atsivėrė vaizdas į naktinius didmiesčio bokštus. Tolumoje, mėnulio nublizginto debesies fone, pleveno vienišas išmaningas šikšnosparnis.
— Tristopolis, — ištarė moteris. — Kaip manai, ar miestas ko nors vertas? Ar užsitarnavo, kad mėgintume jį gelbėti nuo paties savęs?
Donalas papurtė galvą.
— Aš nė nesuprantu, apie ką tu šneki.
— Tai yra?..
— Sutinku, miestą galima vadinti tam tikru gyvu organizmu… bet mes sergėjame ne jį. Eilinius, su gyvenimo vargais besigrumiančius vyrus ir moteris, kurie nenusipelno tapti aukomis — štai ką privalome saugoti.
Leitenantas neatsispyrė pagundai įdėmiau patyrinėti erdvųjį kambarį. Jo akys nuslydo juodais, iš geležies ir kvarco nukaltais sietynais, užkliuvo už aukštos, kreivašonės, kampe stūksančios, į besilydantį kareivį panašios skulptūros.
— Tau kyla problemų, — pareiškė Lora. — Dėl mano turtų. Nepatinka, kad esu tokia pasiturinti?
— Ne. — Donalas atsiduso. — Tavęs nelaikau profesionale politike. Kol vadovauji specialiajam būriui, sekančiam federalinius senatorius… nebent kovoji už dorovę ir viliesi tokiu būdu išgarsėti.
— Tanate… aš… kovoju už dorovę? Man užtenka rūpesčių ir… ką gi. — Komandore ant krūtinės sukryžiavo rankas. — Jeigu leisiu tau čia pasilikti, kol sutvarkysi savo reikalus, tikiuosi, tarp mūsų nesutarimų nebus?
— Ei, tu vadovauji komandai. Esi viršininkė. Nors čia įstrigau, kol į normalias vėžes grįš mano gyvenimas… — Donalas nesusilaikė nešyptelėjęs, — …vienas su kitu turėsime taikstytis ilgai.