— Cha. — Lora išnėrė rankas. — Eime. Aprodysiu savo namus.
10
Kalbant apie gotikinę, įspūdingų apimčių buveinę, žodis „apartamentas“ skambėjo aiškiai per švelniai. Lorai Styl priklausė visas 227-as Dumsiojo bokšto aukštas, virš kurio tebuvo techninės priežiūros patalpos gerokai žemesnėmis lubomis ir didžiuliai septynių pastato liftų varikliai bei cilindrai.
Niūriuose, bet didinguose kambariuose vyravo toks šaltis, kad iš Donalo burnos veržėsi garas. Nūnai jis stovėjo erdviame miegamajame, išklotame tviskančiomis obsidiano grindimis, greta lovos su baldakimu, kurią dengė sidabriški apklotai, išsiuvinėti tamsiai purpurinėmis, jam iki šiol neregėtomis runomis.
Ant žemų stalų dunksojo juodos, vazas primenančios konstrukcijos. Kai Lora ties kiekviena spragtelėjo pirštais, virš jų užsižiebė melsvos, drebančios liepsnelės.
— Ne žaltvykslės. — Donalas susiraukė. — Aš nejaučiu… tavo namuose nėra susaistytų šmėklų, tiesa? Jokių?
— Manai, jų turėtų būti? Tavo nuomone, dvasias man derėtų įkalinti buitiniuose prietaisuose?
Leitenantas prisiminė dejones, aidėjusias tarp požeminių reaktorių, sruvenusias nuo nekrosrauto bangų, kurios vilnijo kiaurai mirusiųjų kaulus.
Ar jauti?..
Ne, jau nebe.
— Nenustebčiau, — burbtelėjo Donalas, — jei tokia lemtis būtų priimtinesnė už tai, kas laukia mūsų visų.
Lora nutaisė neišskaitomą veido išraišką.
— Man reikėtų tave nuvesti į virtuvę, — po pauzės pratarė moteris. — Galėsi sau pasigaminti kokią vakarienę. Miegosi čia. Tualetą rasi ten.
Ji pamojo į sieną, uždengtą dešimties pėdų pločio plokštėmis — kas antra iš jų buvo nudažyta pilkai arba juodai.
— I vonios kambarį veda trečios durys.
Keturios kartoninės dėžės su Donalo manta jau stovėjo kampe. Vežimėlis — kuriame vis dėlto slypėjo šmėkla — veikiausiai pasuko kitu keliu, turbūt pakilo į miegamąjį techninio aptarnavimo šachta. Dabar patalpoje jis nesišlaistė.
Matyt, priklausė ne Lorai, o pastato administracijai.
Leitenantas nusekė paskui moterį į ledinę virtuvę. Paklusdamos namų šeimininkei, spintelės atsidarė, parodė sąstingio lauku apsaugotas maisto dėžutes ir porcelianinius indus, kuriais niekas nesinaudojo ištisą amžinybę.
— Vaišinkis, — tarė ji. — Pasimatysime iš ryto.
— O… gerai. Ačiū.
Donalas pasijuto nusivylęs, nors suprato, jog taip reaguoti kvaila.
Ar tu…
Niekada.
Žinant, kiek Lora dėl jo padarė, nevertėtų tikėtis, kad ji sutiks drauge pavakarieniauti. Ko gero, keliaus užkąsti turtingų draugų kompanijoje, įsilies į visiems paprastiems policininkams svetimus sluoksnius.
— Aš tau labai dėkingas, — pridūrė, komandorei išeinant iš virtuvės.
— Nėra už ką.
Kai Loros kulniukai nucaksėjo per koridoriaus grindis, toldami už girdimumo ribų, durys — tiesiog apkerėtos, be jokios šmėklos — užsidarė pačios.
— Ką gi, — panosėje murmtelėjo Donalas, — pažiūrėkim, ko yra valgyti.
Alkis skrandžio nebegraužė, tačiau mintyse leitenantas išgirdo sesę Feliciją, kuri ligoninėje aiškino, esą gerai maitindamasis jis greičiau sveiks. Kol kas visų jėgų neatgavo.
Iš spintelės Donalas išsitraukė į vyniojamąjį popierių įsuptą rausvojo Alkadijos sūrio plytelę ir kartoninę juodųjų kopūstų sriubos dėžutę. Aptiko juodų krekerių. Tik tiek. Jis paieškojo prikaistuvio.
Bet nieko nerado.
— Tanatas griebtų.
Galų gale apsiribojo tuo, kad iš pakelio atsigėrė šaltos sriubos. Sūrio ir krekerių skonis pasirodė… įdomus.
Ant vyniojamojo sausainių popieriaus perskaitė pagaminimo datą: 6604 šeštojo mėn. 22 d. Na, juos bent jau galima valgyti: spintelė, regis, aprūpinta aukščiausios klasės sąstingio lauku, veiksmingai užkertančiu kelią dūlėjimo procesui.
Vis dėlto kas čia per prabangūs apartamentai, kurių kambariuose viešpatauja šaltis, o virtuvėje nėra šviežio maisto, tik sušalęs sūris ir prieš trejus metus pirkti krekeriai?
Donalas valgė lėtai, užkrimtęs surinko pabirusius trupinėlius, lėkšteles nuleido į plautuvę — čiaupas iškosėjo rūdžių spalvos skystį lyg neįpratęs veikti. Kai vandens srautas paskaidrėjo, plautuvė praskalavo indus, iš jos šonų išnirusios trumpos rankos švariai nuplovė lėkštes ir padėjo jas džiūti.
Aidinčiu koridoriumi jis grįžo į tamsų miegamąjį aukštomis lubomis. Ilgą laiką žiūrėjo į lovą su baldakimu, pagaliau išsirengė iki apatinių, vienoje iš aptalžytų dėžių sužvejojo knygą nuplėštais viršeliais. „Žmogaus: keršto“ egzempliorių, kurį pradėjo skaityti prieš saugodamas primadoną.
Ar?..
Ne.
Pasiėmęs knygą Donalas įsitaisė ant lovos, įsirėmė į šilkines, tarsi gyvsidabris blizgančias pagalves. Mirgančioje blausiai melsvų liepsnelių šviesoje vertė puslapius, su džiaugsmu pasinėrė į išgalvotą istoriją. Tikras gyvenimas bei pasaulis nutolo, išsivadavo iš logikos ir kasdienės veiklos apribojimų.
Kažkuriuo momentu jis nuleido knygą ant kelių, užsimerkė, idant pailsėtų akys, ir nugrimzdo į šiltus oranžinius sapnus.
Atsibudo ištroškęs. Vienais apatiniais patraukė į virtuvę…
Ūmai sustingo kaip įkaltas.
Ar jauti?..
O taip, vardan Mirties.
Lora stovėjo koridoriuje visiškai nuoga. Priešais atvertus aukštus langus, už kurių juodavo šalta naktis. Galinguose vėjo šuoruose beveik horizontaliai pliaupė gyvsidabrio liūtis.
Nuostabi blyški moters oda žvilgėjo sidabru. Tarytum ji būtų ką tik grįžusi iš lauko.
— Tu toks šiltas, — sukuždėjo Lora. Akių vokai virptelėjo. — Aš neketinau…
Donalas jautė, kaip iš sąmonės gilumos mėgina ištrūkti perspėjimas susitvardyti, tačiau, žengus arčiau komandorės, abejones nustelbė geismas, nuo kurio vibravo visas kūnas.
— Kiaurą dieną darbe, taip arti gyvųjų…
— Tu esi tobula, — kimiai atsiliepė jis.
…jauti dainą?
Leitenanto esybę užliejo kažkokia galinga jėga.
Nežinau.
Visai įmanoma, kad sekundę kitą Donalas grūmėsi su užplūstančia trauka; arba tiktai įsivaizdavo kovojąs ir be menkiausių dvejonių pasidavė įvykių eigai.
Jo delnas apglėbė šaltą krūtį. Prigludo prie standaus ir kaip plienas žvarbaus spenelio.
— O, Tanate.
Jiedu puolė vienas kitam į glėbį, desperatiškai sulipo kūnais; kai abu nuklupčiojo į miegamąjį, laiko apmąstymams nebeliko.
Lora, blyški bei stipri moteris, apžergė jį ir, Donalui į ją įsiskverbus, nusikvatojo. Suėmęs abi stangrias krūtis leitenantas pajuto, kaip viduje išsprogsta balta pasitenkinimo nova. Pasirideno ant šono, privertė komandorę išsitiesti ant nugaros, pabučiavo ledinius spenelius, podraug piršto galiuku kuteno ją iš vidaus. Po akimirkos Lora ėmė griausmingai vaitoti, netrukus sudrebėjo ir vėl prajuko.
Ar jauti…
Ne dabar.
Donalas lūpomis palytėjo blyškią, švelnią, žvarba atsiduodančią odą, bučiniais nusėjo visą kūną. Po kelių minučių moteris antrąsyk susijaudino, išsirietė, kai leitenanto liežuvis nuslydo žemiau jos pilvo; galų gale jis įsmuko į Lorą, ir šįkart kulminacinį driokstelėjimą abu patyrė vienu metu.
— Ak, Mirtie…
— Tu nuostabi, — išspaudė Donalas, staiga atgavęs amą.
— Ir tu, mano mielas meiluži.