Jie pagulėjo, nepaleisdami kits kito iš rankų.
— Prakeikimas. — Jausdamas, jog šonkaulius pervėrė spazmas, leitenantas nusirideno šalin. — Atleisk.
— Kaip jautiesi?
— Normaliai. — Donalas pasirąžė, nors judesiai kėlė skausmą. —Tik palūkėk, kol man sugrįš jėgos. — Jis prisiglaudė prie Loros, pabučiavo į šaltas lūpas.
— Taip… brangusis, tau derėtų pamiegoti. Antraip rytą iš tavęs man nebus jokios naudos.
Darbe ar lovoje? Jis išsišiepė ir pagalvojo, kad klausimą reikia ištarti balsu, bet nūnai gulėjo lovoje, patogiausioje iš visų, kokiose teko išsitiesti, po traumos ir pasimylėjimo iki galo neatsigaivelėjęs.
Ar?..
Velniai žino. Nepamenu. Kam tai rūpi?
Donalas paniro į keistą būseną, galbūt miegą, o gal transą — svarbiausia, jog atsijungė nuo įprasto pasaulio. Nugrimzdo į palaimą, ne itin dažną gyvenimo palydovę.
Jis ėmė snūduriuoti.
Pabudo stingdamas nuo šalčio, kuris vėl įsiviešpatavo kambaryje. Tamsią patalpą teapšvietė melsvos virpančios liepsnelės. Lora iš lovos dingo.
Ką mes padarėme?
Juos užvaldė aistra. Bet kaip tai įvyko?
— Lora? — Donalas sumirksėjo, atsisėdo pusiau stačias. — Ar tu…
Taip, ji čia.
O, prakeiktas Tanate..
Nuogutėlė moteris sėdėjo ant žemės sukryžiavusi kojas. Juodas plonas kabelis, pakibęs po kontaktiniu tinklu, jungė ją su sienoje įmontuotu lizdu. Nuo nekrotoninės energijos laidas pulsavo. O kairiosios krūties oda…
Ne, aš nė nenutuokiau.
…trikampis lopinys tobulos odos, kuriąjis bučiavo, glamonėjo liežuviu ir pirštais, kadarojo atplėštas…
Ar tikrai?
…o krūtinės ertmėje reguliariu, niekuomet nekintančiu ritmu tvinksėjo juoda, gliti, artimiausiai parai įkraunama masė.
Į sąmonės paviršių išniro slopinti prisiminimai.
Tavo apsauga nubaido tik gyvas būtybes. Štai ką Lora sakė, kai drauge su kareiviais užgriuvo kotedžą.
Dabar moters akys, įsmeigtos į Donalą, kuris savo ruožtu žvelgė į ją, glūdėjo šešėliuose.
— Kas yra? — atšiauriu balsu paklausė komandore. — Anksčiau niekada nesidulkinai su zombiu?
Jis bandė išsižioti, bet kažkas sugniaužė gerklę — tarsi užsmaugti mėginanti kilpa. Leitenantas norėjo pasakyti, kad jam nerūpi, kas ji tokia, tačiau nepajėgė pratarti nė žodžio. Taip ir sėdėjo praradęs amą, kol Lora atsistojo, iš juodos, glotnios, plakančios širdies ištraukė kabelį, nutrenkė jį šalin, uždarė krūtinės ląstos ertmę, pakėlė ir prisiklijavo krūties lopinėlį.
Plyšelių pakraščiai susiliejo, ėmė blėsti, pagaliau pranyko. Oda vėl tapo vientisa.
— Aš…
— Neaušink burnos, Donalai.
Numestus drabužius Lora paliko ant grindų, iš kambario išėjo nuoga, siūbuodama tobulų išlinkių sėdimąja, kurios raumenys ritmiškai įsitempdavo ir vėl atsipalaiduodavo. Jai pradingus tarpduryje, leitenantas save išplūdo.
— O, Mirtie…
Nuleidęs kojas nuo lovos, mitriai pašoko.
Ji gailisi neatsispyrusi aistrai. Pati irgi neįstengė užgniaužti geidulio…
Donalas buvo įpratęs prie energingų, staigių, atletams įprastų judesių, bet šįsyk į galvą plūstelėjo kraujas, ir kūnas susverdėjo. Paklodė, rodės, ėmė kilti artėdama prie veido — Hade, aš alpstu, — o jis savyje neberado jėgų išsilaikyti stačias. Aplinkui viskas…
…pajuodo.
Lora stypsojo didžiojoje svetainėje ir drebėjo, bet ne dėl žvarbaus oro. Argi negyvėliai galėtų jausti šaltį? Ji spiginosi į koridorių ir savo miegamojo — šiuo metu perleisto Donarlui — duris.
Miegamojo, kuriame nenakvojo nuo tada… nuo tų nelemtų įvykių.
Apartamente buvo šeši svečių kambariai, septintuoju naudojosi ji pati: sąmoningai mylėtis su leitenantu neplanavo, bet, matyt, iš pat pradžių nujautė, jog taip nutiks.
Tanatas rautų. Velnias.
Palūkuriavusi dar kelias sekundes su viltimi, jog Donalas išlėks atsiprašyti — o Mirtie, jis toks šiltas, — Lora pasidavė — juk aš esu jo komandore — atsisuko į aukštus, atvirus langus ir užsikorė ant palangės.
Galų gale susiradau tikrą vyrą.
Nuo gatvės ją skyrė du šimtai dvidešimt septyni aukštai. Purpurinį dangų atmiešė sidabro atspalviai: už aklino debesų sluoksnio slėpėsi mėnulis.
Tik apmaudu, kad nesu tikra moteris.
Lora įsikibo į kaukolę, išraižytą sienoje, ir prisitraukė aukščiau, Įsistverdama į kitus bareljefus — Zurinamo komodo, Balkrano plėšriojo vulkano, pavaizduoto šalia vampyrinio erelio — ji kopė aukštyn, nuoga nakties tamsoje.
Žaliomis, už automobilius didesnėmis akimis į komandorę žiopsojo milžiniškos akmeninės demonų galvos, priklausančios antžeminei Dumsiojo bokšto daliai. Jos stebėjo, kaip Lora kilo smailėjančiu pastatu.
Pagaliau moteris užsiropštė ant stogo, kurio centre į naktį stiebėsi didis špilis.
Pliką sėdimąjąji nuleido ant vieno iš keturių gigantiškų demonų kaklo, visai netoli gerklės. Įbedė žvilgsnį pirmyn, bet nematė nieko, išskyrus savo kvailybės gelmes.
Prie Loros atitipeno tamsiai pilkas katinas.
— Labas, — sumurmėjo komandore.
Gyvūno akys nušvito skaisčiu raudoniu.
— Ar pasėdėsi su manimi?
Atsakymas pasigirdo po pauzės:
*Taip.*
Katinas pritūpė greta, mirksėdamas blizgančiomis raudonomis akimis.
Prie tamsos prisitaikęs Loros žvilgsnis nuslydo per žmonių bei dvasių sukurtą tarpeklį, kuris įkūnijo gatvę, į priešingus bokštus ir siaurus akmeninius, juos jungiančius skersinius: nekrotoninių kabelių bei telefono linijų kanalus.
Tais ankštais tuneliais nepajėgtų prasiskverbti joks žmogus — užtat jais plevendavo šmėklos, keliaujančios tarp statinių. Išoriniais skersinių paviršiais, jei tik nepabūgdavo aukštybėse audringai sūkuriuojančių vėjo šuorų, galėjo pėdinti (arba retsykiais šliaužti) kiti padarai, taip įveikdami po kojomis atsiveriančias bedugnes.
Šiuo metu ant artimiausių stogų supratingai mirksėjo raudonos kačių akys, jos spitrėjosi į nuogą Lorą, sėdinčią prie Dumsiojo bokšto špilio, žvelgiančią į naktį.
Į naktį, kuriai ji priklausė.
Donalas atsipeikėjo. Nulingavęs į vonios kambarį, iš čiaupo atsigėrė pridvisusio vandens, paliko jį bėgantį. Po kelių minučių švaresniu skysčiu pripildė antrą stiklinę.
Loros — nė ženklo.
Jis grįžo į miegamąjį, panaršė kartonines dėžes, iš vienos išgriebė senąją savo šokdynę. Juodą, per daugelį metų nugludintą, iš mantikoros ketguto standžiai nupintą virvę.
Užsitempęs vien tik trumpikes, Donalas ėmė lėtai strykčioti, pradėjo nuo šuoliukų abiem kojomis, paskui įniko liuoksėti nuo vienos galūnės ant kitos. \ ritmišką aerobinį ritmą įterpdavo žaibiško trepsėjimo pliūpsnius. Melas O'Brajanas, senasis bokso treneris, būtų juo didžiavęsis.
Po pusvalandžio, leitenantui baigiant treniruotę, į kambarį įėjo Lora, vilkinti vieną iš mėgstamų griežto stiliaus kostiumėlių, šįsyk tamsiai mėlyną, avinti tokios pačios spalvos smailiakulnius batelius. Prie bendro fono puikiai derinosi vaivorykštės atspalviais žvilgantys lūpų dažai.
— Kaip matau, esi neblogos formos, — pratarė moteris.
— Pasirengęs bet kokiems išbandymams… — Donalas teatrališkai apsivijo šokdyne, po sekundės numetė ją ant lovos, — …kuriuos man paskirtum.
— Nesupratau?
— Dabar jaučiuosi daug geriau.