— Ne.
Leitenantui išsprūdo pratisas atodūsis.
— Aš…
Ne. Jis neatsiprašinės.
Ar jauti?..
Nuolat, velniai griebtų.
Donalui magėjo pasakyti, kad ją myli, nors sveikoji proto dalis plyšavo, esą dėl tokių jausmų kalti kerų padariniai, esminių kūniškų poreikių perprogramavimas.
— Apie tai kalbėti neverta.
— Ne, — sutiko jis.
Abiejų žvilgsniai susikirto.
Ar?..
Jie vienu metu gurktelėjo seiles.
Lora atsisegė švarkelį ir marškinėlius, čiupo dešiniąją jo ranką, kurią priglaudė prie juodų liemenėlės nėrinių, dengiančių kairiąją krūtį ir širdį.
— Ar jauti, kaip manyje… pulsuoja… juodas siurblys?
— Taip. — Leitenantas užsimerkė ir sudrebėjo. — Taip, jaučiu.
— O, Tanate.
Donalas ir Lora traukte įtraukė vienas kitą į glėbį, tarytum kiekviena dviejų kūnų ląstelė būtų užsigeidusi susijungti į vientisą organizmą, tarytum jie būtų galėję tapti viena esybe, užtvindyta džiaugsminga aistra bei meile, sūriu, tarpusavyje sumišusiu prakaitu; jis išrengė moterį, pats nusispyrė trumpikes, bet šį kartą pora glamonėjosi švelniai, be jokios karštligiškos skubos kaip praėjusį sykį.
Aukščiausią malonumo tašką — pirmą, antrą, trečią sykį — jie pasiekė sutartinai, kliegdami ir kvatodami, mėgaudamiesi gerokai sodresniais, ryškesniais pojūčiais. Galiausiai nuogi išsitiesė ant sidabrinių paklodžių, prajuko gomuriniais, pasitenkinimo sklidinais balsais.
— Vis dėlto nesusilaikėme, — prabilo Lora.
— Aha. Tu suviliojai pavaldinį, o aš…
— …susidėjai su asmeniu, neturinčiu žmogaus teisių, bent jau senatoriaus Blanco įsitikinimu.
— Ką tas išpera nutuokia.
Jie pažvelgė kits į kitą.
— Ar taip bus visada? — paklausė moteris.
Donalas papurtė galvą.
— Nežinau.
— Aš taip pat.
Leitenantas galėjo nuspėti, kas sužadino jo geidulį. Bet kodėl trauką naujai iškeptam savo darbuotojui jautė Lora?
Neįsivaizduoju.
Svarbiausia, kad jautė, dėl ko abejonių nekilo.
Alkūne įsirėmęs į lovą, Donalas atsiplėšė nuo paklodės, pirštų galiukais perbraukė šaltą, nepriekaištingos išvaizdos odą. Reaguodami į prisilietimus, sustangrėjo tamsoki, lediniai jos speneliai.
— O… patinka? Na. Lora, kodėl užsiimi senatoriumi? Kodėl Blancas — tavo priešas?
— Neskaitant akivaizdžios priežasties? Beje, aš neminėjau, kad žiūriu į jį kaip į priešą. — Moteris išrietė lūpas, kilstelėjo galvą, idant pabučiuotų Donalą, vėl ją nuleido. — Aišku, tu teisus… bet aš taip nesakiau. Blancas priešiškai nusiteikęs mūsų, mano ir Ksalijos, padermės atžvilgiu.
— Ksalija yra išmoningoji šmėkla. Vargu ar ją įmanoma priskirti tai pačiai kategorijai kaip tave…
— Ir todėl ji prastesnė už žmogų?
— Ne, po velnių. Kaip gali to klausti?
Lora krestelėjo galvą, ir ant sidabriškų atlasinių pagalvėlių išsiplaikstė šviesūs plaukai.
— Atleisk, aš neįpratusi… šiaipjau pasaulis nepasikeičia per akimirką.
— Ko tik nepasitaiko.
Ar ji numanė, kas atsitiks? Galbūt viską suplanavo?
Man nusispjaut, net jei ir taip.
— Taigi. — Nusiridenusi į šoną Lora atsisėdo, pašnairavo į spintelę, virš kurios tiksėjo adatėlės, rodančios laiką: 11:07. — O Mirtie, ar žinai, kaip mes vėluojame?
— Aha… į štabą verčiau važiuokime atskirai.
— Ne.
— Arba išlaipink mane kokioje nuošalioje vietoje, kai iki departamento liks penki kvartalai. Pakeliui nupirksiu kavos. Kertu lažybų, kad ji bus geresnė, nei Viktoro verdamas bizalas.
— Nieko nebus.
— Tik nesakyk, jog tau patinka Viktoro kava.
— Niekada nesujos ragavusi, — atsakė Lora. — Tiesiog nenorėjau. Ir dabar, mano karštas meiluži, nejaučiu jokio poreikio tavęs išsižadėti.
Ji palietė Donalo krūtinę, ir nuo pirštų galiukų ūmai parūko vos įžiūrimos garų sruogelės.
— Klausyk… aš tavęs neskaudinu? — leitenantas pirmą sykį sąmoningai suvokė, kaip smarkiai skiriasi jųdviejų kūno temperatūros. —Tai yra mano oda tavęs nedegina?
— Dar ir kaip kaitina, mano žavingas meiluži. Bet maloniai.
— Tu sakei… — Donalas atsakė įjos bučinius jausdamas, kaip į vyriškumą suplūsta kraujas, — …kad mes vėluojame į darbą.
— Mm-hmm. Laimei, aš esu viršininkė.
Jie vėl susiliejo į visumą.
— Laimei, laimei…
Ir pajudėjo keliu, vedančiu link novos sprogimo.
Lorai „Žiežula“ idealiai tiko. Prie jos rankų puikiai derėjo netgi pusračio formos vairas, kuris priversdavo automobilį įveikti staigiausius posūkius reaguodamas iš pažiūros į menkiausius spustelėjimus.
Jie važiavo perpus užpildytomis gatvėmis, džiaugėsi, jog piko valanda jau praėjo. Į grūstį pateko tiktai netoli policijos štabo. Komandorė įjungė stroboskobinį švyturėlį — kaukiant sirenai, aplinkui sušmėžavo šešėliai — ir nuriedėjo kelkraščiu, du ratus užkėlusi ant šaligatvio. Priešais „Žiežulą“ žingsniuojantys pėstieji mitriai nerdavo šalin.
Prie sankryžos plieskė raudona šviesoforo lemputė, tačiau kiti vairuotojai, pastebėję švyturėlį, sustojo ir praleido atūžiančius Loros ratus.
— Noriu, kad pasektum primadonos pėdsakais. — Ji susuko vairą į dešinę, nepaisydama signalų pypsėjimo kirto iš karto tris juostas. — Gerai?
Užfiksavusios artėjančią „Žiežulą“, į dvi puses prasiskyrė plieniniai, drakonų galvomis išraižyti vartai — masyvios konstrukcijos judėjo neįtikėtinai greitai.
— Siūlai pasiblaškyti už miesto? — kai jie prašvilpė palei akmenines kolonas su stilizuotomis mąsliu erelių galvomis, Donalas liepė sau atgniaužti pirštus, kuriuos buvo suspaudęs į kumščius. — Ar ką?
— Galbūt, jei tie pėdsakai tave išves į užmiestį. — Lorai padarius eilinį staigų posūkį, tuo pat metu išgąsdinus uniformuotą vairuotoją, kuris ketino užvesti didžiulį šarvuotą limuziną, užstaugė ir sucypė „Žiežulos“ padangos. — Bet aš turėjau omenyje nuobodų, nykų popierinį darbą.
— Na, gerai, primadona… nuo ko pradėti? — Donalas nuoširdžiai nustebo, kad paminėjęs jos vardą, tiksliau, titulą, nepajuto jokios širdperšos. Tik dabar ėmė suprasti, jog Marijos daLivnovos visiškai nepažinojo.
Ir dėl to nebekvaršino galvos.
— Nuo Melfakso Kortindo. — Lora pagaliau pristabdė automobilį, aplenkė bronzines kolonas, įsuko į raudoną, metalinį taką, nuožulniai nutįsusį į dubens formos aikštelę.
Spinduliniu būdu išdėstytos stovėjimo vietos priminė ašaros formos įdubimus, kokius molyje palieka puodžius; tris iš jų buvo okupavusios tuščios, prabangios mašinos.
— Tau reikės peržvelgti dokumentus. Išsiaiškinti, kodėl kongreso narys Finrosas siekė, kad su juo susitiktum.
— Juk tu nenori, kad šnekėčiaus su Finrosu?
— Kol kas ne, Donalai. Dabartinėje tyrimų stadijoje verčiau neatskleiskime, ką įtariame. Tas išpera turbūt įsitikinęs, jog išnešė sveiką kailį… o aš nė nenumanau, kuo jis kaltas. Gal sudarė sandėrį… nežinau.
— Kortindas atliko tarpininko vaidmenį. — „Žiežulai“ pagaliau sustingus, Donalas užsimerkė, nepastebimai atsiduso ir vėl praplėšė vokus. — Bet tai nereiškia, jog klysti dėl Finroso… Tarkim, jis irgi kažkam atstovavo. Taigi nusikaltimą ir jo organizatorių skiria du aplinkkeliai.