— Hmm. Kaip sakiau, brangusis, štai tau darbas. — Pasvirusi link keleivio sėdynės Lora jį pabučiavo, mirktelėjo, atšovė dureles ir vieną koją nuleido ant garažo grindinio. — Eime, leitenante, užteks delsti.
Donalas pakėlė lūpų kamputį kreivai nusišypsodamas ir išniro laukan. Jam atsistojus šalia automobilio, durelės išslydo iš pirštų ir užsitrenkė. Griausmingai sutrekšėjo spynos mechanizmas.
— Ei… — jis nė nenujautė, jog „Žiežulą“ kontroliuoja šmėkla.
— Nekreipk dėmesio. Ji gana rami. — Lora paplekšnojo per užsivėrusias vairuotojo duris. — Ar ne, sesute?
— Kas tokia?
Komandore patraukė pečiais.
— Šią istoriją papasakosiu kada nors vėliau… bet mes tik pusseserės — padėtis nėra tokia keista, kaip tau rodos.
Tanatas griebtų.
Galima sakyti, jog Donalo gyvenimas visiškai netikėtai iškrypo iš tiesios vagos. Tačiau ką galvoja, leitenantas nepasakė, nes dabar palei juos praėjo prabangiai apsirengę vyrai, kurie išsipuošusių žmonų draugijoje kulniavo link trijulės limuzinų.
— Mes dar ne štabe, — pastebėjo jis, nukreipęs akis į rusvas, skliautuotas lubas, nuo kurių šiepėsi papūgų bareljefai. — Koks čia pastatas? Redberno centras?
— Aha, atspėjai. „Penkiuose ratuose“, už dviejų šimtų aukštų į viršų, gali pavakarieniauti su senatoriais, kongreso nariais ir panašiomis esybėmis iš vietinių politikierių akvariumo.
— Žavus apibūdinimas. Bet abejoju, ar mane į restoraną įleis. — Donalas žingsniavo šalia Loros, petys į petį, tačiau už rankos jos nelaikė. — Neturiu atitinkamo kostiumo ir kaklaraiščio.
— Spėju, jog aš būčiau sutikta dar šalčiau. Mielai tave ten nusivesčiau. Šiaip, vardan naujų potyrių.
Donalas mintyse pamatė stuomeningą administratorių, mėginantį užkirsti jai kelią, išgirdo ledinį Loros klausimą: „Kas yra, anksčiau niekuomet neaptarnavai zombio?“
Bet tas reginys viso labo užgimė jo vaizduotėje; nūnai porelė traukė sidabriškai baltu, į aukštutinius lygius vedančiu tuneliu, kuris, anot ženklų, vadinosi „Požeminiu greituoju taku Nr. 17“. Papildomos lentelės skelbė sąrašą statinių, įskaitant ir policijos štabą, su kuriais koridorius jungėsi.
Aplinkui netrūko krautuvėlių bei nedidelių užkandinių, tačiau kainos privertė Donalą krūptelėti.
— Atrodo, nuo šiol sukinėsiuos kitame sluoksnyje.
— Cha. — Komandore palingavo galva. — Susidėjęs su manimi?
— Štai kaip? Mes susidėjome?
Kurį laikąjie žygiavo tylėdami. Leitenantas troško paimti ją už rankos, bet žinojo, jog taip elgtis nedera. Lora vadovavo komandai, į kurią jis įsiliejo, ir tuo viskas pasakyta.
Abu sustojo ties požeminiu, sidabriškai pilku įėjimu į policijos štabą — prie vilko snukio, kurio aukštis siekė trisdešimt pėdų, pražiotų nasrų iltys kabėjo viršum galvos, o ilgas liežuvis įkūnijo taką. Abipus vartų budėjo tikri myriovilkiai.
— Ei. — Donalas jiems linktelėjo, lėtai išsitraukė piniginę, atvertė ją, parodydamas savo ženklelį. — Riordanas.
— Tavęs-s-s… nepažįstam. — Kairėje pusėje tupintis myriovilkis į žmogų įsmeigė gintarines akis. — Leitenante.
— Aš bičiuliaujuos su FenSeptintuku. — Jis ištiesė ranką, leido mikroskopiniams kvapų likučiams nupleventi šiltu oru. — Užuodžiat?
— O… t-a-aip.
Kitas sargybinis jau žiopsojo į Lorą, kuri savo ruožtu pažiūrėjo į jį, lyg kažką nebyliai atsakydama. Myriovilkis suurzgė, panarino galvą ir nuturseno į pastatą. Atgal grįžo kartu su pora vilkų.
— Čia Donalas. — Moteris kryptelėjo smakru į bendražygį, pakartojo judesį iš eilės pažvelgusi į kiekvieną padarą. — Jis mano…
— Patinas. — Stambiausias myriovilkis, sena kalė pilkšvu kailiu, atvėpė viršutinę lūpą — vilkiškai išsišiepė. — Mes žinome.
Ruja prasiskyrė, po du nuslinko į šonus, nė vienas nenuleido akių nuo Donalo ir Loros, kol tie pranyko statinio gilumoje. Palydėjo lyg dalyvaudami keistoje ceremonijoje.
\ komandorę jis nė nedrįso pažvairuoti.
Dar po keliolikos sekundžių jiedu jau kilo lifto šachta (bet ne Gertės), keliavo į kontorą, kur abiejų laukė nauja darbo diena.
Donalą užvaldė pažįstamas, bet ne visai įprastas jaudulys — nors ir ne itin keistas, atsižvelgiant į netikėtus gyvenimo pokyčius. Virpulį žadinantis jausmas apimdavo, kai prasidėdavo nauji mokslo metai arba kažkoks nuotykis. Jie drauge įžengė į komandos kambarį ir patraukė link Loros kabineto.
Viktoras sėdėjo už stalo, pirštus įkalinęs metalinėse pirštinėse, kurios užsibaigė ilgais nagais, ir kamavosi prie rinkimo karkaso, panašaus į trimatį skaičiuotuvą, gerokai sudėtingesnio nei rašomoji mašinėlė. Akiratyje pasirodė blyškaus gymio rimtaveidė moteris.
— Aleksa, — prabilo Lora, — noriu tave supažindinti…
— Sušanos niekas nematė jau trylika dienų, — nutraukė ją Aleksa. — Vakar turėjo pasimatyti su pussesere, bet į susitikimą neatėjo.
— Velnias. — Komandore nusigręžė. — Mėšlas.
— Mes bandome atsekti pėdsakus, kiek įmanydami apdairiau, bet pati žinai, kaip tai nelengva.
Donalas paeiliui nužvelgė moteris.
— Kas ji tokia?
— Burtininkė-slaptoji agentė. — Lora į aiškinimus neįsiterpė, todėl Aleksa pridūrė: — Buvo įsiliejusi į mišrų būrį kerėtojų, kurie su trisdešimt septyniais patarnautojais rengdavo sąlėkius panaudotų padangų garaže, šiaurinėje miesto dalyje. Sklinda kalbos, kad jis priklausė Sėliui Z., dar žinomam Sėlio Znypliaus vardu.
— Kas? Būrys ar garažas?
— Ir vienas, ir kitas. Tu pažįsti Sėlį?
— Kartą teko susidurti su jo broliu. Elu Klausvicu.
Aleksa lėtai pamirksėjo.
— Aš nežinojau, jog Sėlis turi brolį.
Prieš atsakydamas Donalas padarė pauzę, kuri užtruko vieną širdies tvinksnį.
— Jau nebe.
Šaltas Loros lūpas iškreipė vypsnis.
— Man rodos, šį darbą reikės paskirti tau.
— Privalėsiu surasti Sušaną?
— O kaipgi Haraldas? — paklausė Aleksa. — Jeigu ieškoti Sušanos lieps savo informatorių tinklui, ji būtinai atsiras. Vienaip ar… kitaip.
— Klausyk, mūsų bičiulė veikia slaptai. Vos tik prijaukinti Haraldo suteneriai ir būrėjai paskleis žinią, visi supras, kad jai rodome išskirtinį dėmesį. Gerai, jeigu nutars, jog Sušana domimės kaip pasiturinčia moterimi iš Selvikino miesto, anot jos legendos. Bet jei padarys išvadą, kad ji skundikė…
— Arba policininkė. — Donalas pagūžčiojo. — Bet kuriuo atveju ją pribaigs.
— Nuo praleisto pasimatymo praėjo diena, — pasakė Aleksa. —Bet Sušanos niekas akyse neregėjo jau trylika parų.
Lora patylėjo. Donalas žinojo, ko pats imtųsi, ir ketino pasiūlyti veiksmų planą, jei tiktai komandore pasiteiraus jo nuomonės.
— Gerai, — pagaliau atsiliepė ji. — Į paieškas įkinkyk kiekvieną. Jei kas nors iš mums nepažįstamų asmenų turės bent menkiausių informacijos nuotrupų apie Sušaną, nedvejodami juos pričiupsime ir iškvosime.
Aleksa apsisuko ant kulno, pripuolė prie savo stalo, stvėrė telefoną.
— Leidimas duotas, — pareiškė ir nutėškė ragelį. Pakėlusi akis į Lorą, džiugiai, vaikiškai nusišypsojo. — Viskuo pasirūpinau iš anksto, nes nujaučiau, ką įsakysi.
— Negaliu pakęsti, kai mane permato kiaurai, — suniurnėjo komandore.
Donalas kreipėsi į Aleksą:
— Primink, jog vėliau tave supažindinčiau su savo draugu Levu.
— Šmaikštaudamas, žinoma, tesiekė užgniaužti nerimą. Dar tik pirma diena naujoje komandoje, o jau teks dairytis pražuvusios, slaptai veikiančios policininkės… visa laimė, kad leitenantas netikėjo pranašiškais ženklais.