Ar girdi?..
O, vardan Mirties, tik ne dabar.
11
Specialusis būrys liepė ryšininkams, skundikams, šalininkams, apmokamiems informatoriams, silpnavaliams, kuriems buvo prigrasinta, išnaršyti pogrindinius, apie miestą daug ką pasakančius labirintus. Jie ieškojo seržantės Sušanos O’Konor, tiksliau, burtininkės Šaros Konral, užsigeidusios patyrinėti tamsesnes savo puoselėjamo meno puses.
Tą naktį Lora, atliekanti koordinatorės pareigas, liko kontoroje. Donalas vis maksėjo galva, kol komandore paskelbė, esą jam derėtų važiuoti namo. Leitenantas galėjo griūti ant vienos iš sudedamų lovelių, tačiau kiurksodamas iki ryto darbe drauge su Lora pakurstytų aplinkinių smalsumą.
Galop Donalas nuleido rankas ir paklausė jos patarimo. Nusigavęs iki gatvės lygio, dešimt minučių plepėjo su FenSeptintuku, kol sulaukė purpurinio taksi automobilio.
Gatvės driekėsi tuščios, todėl kelionė iki namų — naujųjų jo namų — neužtruko.
Dumsiojo bokšto sargybiniai, aštuonių pėdų aukščio baidyklės, turinčios po vieną siaurą akį, prasiskyrė ir leido Donalui praeiti. Liftas mitriai jį užkėlė iki apartamento, kur leitenantas truputį paslankiojo po gotikinio-deko stiliaus metalo spalvos kambarius ir pagaliau nuvirto ant lovos.
Miegą trikdė tamsūs sapnai.
Jis pakirdo vėlai, o tai reiškė, kad iki galo neatsigavo. Užsitraukęs senąjį sportinį kostiumą, liftu nurūko iki rūsio lygio. Technikas riebaluota oda ir šio užnugaryje plevenančios dvi šmėklos parodė, kaip surasti laiptus, vedančius į katakombas.
Donalas nuskuodė nepažįstamais keliais, vingiuojančiais, apleistais takais. Po kurio laiko atsidūrė erdvioje oloje, užpildytoje naujesniais, blausiais gintariniais žibintais, apsuptais šeimų mauzoliejais, tarp kurių nestigo pagamintų iš žalvario bei sidabro. Bėgdamas pirmyn nusikapstė į nekart regėtas sritis ir netrukus įtikėjo, kad nuojauta jo neapgauna.
Kažkas pasikeitė.
Katakombos egzistavo šimtmečius ar net tūkstantmečius. Vargu ar jas galėjo paveikti kokios permainos. Vis dėlto dabar ausis pasiekdavo keisti šnabždesiai, kurie nutykdavo, vos tiktai Donalas prisiartindavo prie sarkofago ar mauzoliejaus. Susidarė įspūdis…
Neišprotėk.
…tarsi mirusieji ėmėjo bijoti.
Grįžęs į apartamentą leitenantas pusryčiams išgėrė kavos ir šaltos juodųjų kopūstų sriubos. Jeigu jis apsistos čia ilgesniam laikui, teks užsukti į parduotuvę ir virtuvėje pasigaminti normalaus maisto. Donalas patikrino „Magnuso“ apkabą, telefonu susisiekė su šveicoriumi ir paprašė iškviesti taksi.
— Aš galėčiau prie to įprasti, — murmtelėjo nuleisdamas ragelį. —Ko gero.
Liftas žaibiškai nušvilpė apačion, nelyginant milžino paleista kulka. Jis sustojo tiktai penkiasdešimt devintame aukšte, idant priimtų dar du keleivius: vyrą tamsiu, sinusoidžių raštais išdailintu kostiumu ir moterį išpampusiu veidu, apsikarsčiusią per dideliu kiekiu tikrų brangenybių.
Vyriškio akį dengė monoklio lęšis. Jiedu su žmona smalsokai, šiek tiek iš aukšto nužvelgė Donalą lyg svarstydami, kokį naują tarną administracija nusamdė.
Kai liftas sustingo vestibiulyje, leitenantas prispaudė delną prie plieninės sienos ir suniurnėjo:
— Ačiū.
Sušnirpštę, raukydamiesi pakeleiviai pirmi išniro laukan. Tačiau per plieno plokštę nuvilnijo šaltas drebulys, ir Donalas suprato neapsirikęs: kabiną kontroliavo šmėkla. Įdomu, — paklausė savęs, — kiek laiko ji čia darbuojasi.
Kai taksistas išgirdo, kurlink reikės važiuoti, jo fizionomiją perkreipė nusivylimas. Matyt, vairuotojas tikėjosi, jog iš turtingo išperos, gyvenančio Dumsiajame bokšte, gaus padorių arbatpinigių, bet rūsčiaveidis tipas, susiruošęs į policijos štabą, nė iš tolo nepriminė piniguočiaus.
Ties Penktosios ir Basiliskų aveniu sankryža gatves užkimšo automobiliai, kuriuos vairavo žmonės, grįžtantys į darbus po vėlyvų pietų. Taksistas nuspaudė stabdį, susiraukė, pamąstė ir atsisukęs tarė:
— Žinai ką, drauguži. Bus greičiau, jeigu pasivaikščiosi.
Donalas pašnairavo į šaligatvius. Mažai tikėtina, jog artimiausiu
metu vairuotojas susiras kitą keleivį. Vadinasi, padėtį įvertino sąžiningai.
— Aišku. — Atskaičiavęs dešimt kupiūrų, leitenantas ištraukėjas iš piniginės ir įkišo pro angą pertvaroje. — Grąžos nereikia.
— Išties?
— Aha. — Donalas išslydo iš salono, užtrenkė dureles. — Aš tikras žinduklis, ir mane lengva sujaudinti.
Aukštybėse kybojo nuosaikiai purpurinis dangus, akiratyje nebuvo matyti nė vieno žvalgybinio šikšnosparnio. Oras nežymiai atsidavė gyvsidabriu, bet kol kas nelijo. Leitenantas pasikėlė apsiausto apykaklę ir, sparčiu žingsniu įveikęs penkis kvartalus, stabtelėjo prie pažįstamo policijos štabo bokšto.
— Sveikas FenSeptintuke. Vakar bendravau su vienu iš tavo pusbrolių.
— T-a-aip. — Tamsoje sužioravo gintarinės akys. Atvipo viršutinė lūpa, iš nasrų nuvarvėjo seilės. — Tu… sus-s-s-iporavęs.
— Tanate, nejau čia visi viską žino?
— Tik ne… žmo-nės.
— Bent tiek gerai.
Gretimą koloną apėjo ir šalia myriovilkio atsitūpė dar du vilkai.
— Le-e-ei-tenan-tas Rioradas. FenSeptintukėTrejukė. Grim-valAntrukas, — visus supažindino FenSeptintukas.
Pristatyta porelė atrodė labai jauna — šiai tarnybai pernelyg jauna.
— Malonu jus matyti. — Donalas kilstelėjo smilių prie kaktos, atiduodamas pagarbą. — Daug tikėtis galima iš bet kurios FenSeptin-tuko dukters.
Kalė nukorę galvą ir dėkingai suurzgė.
— Dar… pasimatysime. — Vyriausias myriovilkis palinksėjo leitenantui.
— Iki, bičiuli.
Donalas užlipo tamsiais laipteliais, nudrožė per priimamąjį, kurio grindys žvilgėjo purpuriniais ir baltais langeliais, apėjo besiriejančią grupę randuotų, iš prieplaukos atvežtų jauniklių prostitučių. Nuo akmeninio stalo leitenantui pamojavo Eduardas — apatinė jo kūno dalis buvo įsiliejusi į granitą.
— Jus kviečia viršun.
— Komisaras?
— Kas dar viršuje sėdi?
Viena iš kekšių atkišo vidurinį pirštą ir pareiškė:
— Pasėdėk ant šito.
Liesas vyrukas, turbūt suteneris, atsivedėjęs tvojo jai per veidą.
— Užčiaupk žabtus, vištgalve.
Uniformuotas pareigūnas spyrė sudžiūvėliui į kelio šoną.
— Ei…
Donalui nusigręžiant, Eduardas sušuko:
— Džiugu, kad vėl prisijungėte prie mūsų.
Ir taip kalbėjo žmogus, virstantis granito luitu. Galbūt išgyvenimai, patirti negyvos primadonos draugijoje ir ligoninėje, ne tokie jau šiurpūs.
— Dėkui, Eduardai. Aš taip pat džiaugiuosi grįžęs.
Ant grindų išsitiesęs suteneris suūkčiojo:
— Ooo, Edu-ar-dai. Koks mielas vardas. Ką turi žemiau juosmens — akmeninį ar tikrą… hrrrr…
Pasigirdo duslus pokštelėjimas, ir visos mergšės prikando liežuvius, o sulysėlis išspaudė tylią aimaną.
Donalas neatsisukdamas patraukė liftų pusėn.
Komisaro sekretorė, žavingoji Žvitriaakė, pažvairavo į detektyvą, bet darbo nenutraukė. Sidabriškos skaidulos, nuo moters akių nutįsusios iki prietaisų skydo, kuris priminė komutatorių ir nestokojo miniatiūrinių svirtelių, ją jungė prie tinklo žvalgybinių veidrodžių, išdėstytų visame mieste, ant statinių stogų.