Kitaip atrodančios Žvitriaakės Donalas niekada nematė. Staiga jam toptelėjo, kad išvydęs sekretorę gatvėje nė už kąjos neatpažintų.
— Leitenante, komisaras su jumis susitiks nedelsdamas.
— Ar jis geros nuotaikos?
Moters pirštai pakibo ore ir po pauzės susirietė lyg kontroliuodami įsivaizduojamą aparatūrą, kuri galėtų padėti išnarplioti žodžių reikšmę. Nutylėjusi Žvitriaakė vėl įbedė žvilgsnį į savo įrangą.
Durys, vedančios į komisaro kabinetą, prasiskyrė.
Ar jauti?..
Ne. Niekuomet.
Odą tarsi kažkas tempė, ir Donalui dingojos, kad praėjo visa amžinybė, kol jis įveikė slenkstį. Sis tas naujo.
Arba aš pasikeičiau.
Griežto saugumo zonos kartais naudodavosi papildomu apsaugos lygiu: laiką iškreipiančiais kerų laukais, kurie taip pristabdydavo įsibrovėlius, kad sargybiniai spėdavo griebtis veiksmingų atsakomųjų priemonių arba būsima neprašytų svečių auka suskubdavo pasprukti.
Bet čia, policijos štabe? Ar tik nepersistengta?
Komisaras Vilnaras, rankoje laikantis storą, nepridegtą cigarą, mostelėjo į juodą, geležinį krėslą.
— Sėskitės.
— Sere.
— Riordanai, man velniškai nepatinka, jog esate įtrauktas į specialiosios paskirties būrį.
— Hmm… aišku.
— Ką tai turėtų reikšti?
— Iki šiol nenutuokiau, kad jūs nepatenkintas, bet dabar žinau… sere, aš pasisiūliau savanoriu.
— Tas zombis, kuo ji ten vardu…
Donalas pajuto, kad jo balsas per oktavą nukrito žemyn.
— Komandore Styl.
— …vadovavo komandai, kuri jus ištraukė iš kotedžo, todėl jaučiausi įpareigotas išpildyti jos pageidavimą. Bet… — komisaras dviprasmiškai patylėjo. — Aš galėjau jus paversti atpirkimo ožiu. Toks scenarijus dar įmanomas.
— Sere? Ar mano veiksmus tiria vidaus saugumo tarnyba?
— Ne. — Savo stambias blyškias rankas Vilnaras nuleido ant stalo paviršiaus. — Jūs paprašėte, kad VST patikrintų šaudyklą. Pasielgėte protingai, bet tai dar nereiškia, jog pats esate švarus. Nors pavedžiau jums itin svarbią užduotį, kerams atsispirti nesugebėjote.
— Taip. Aš prisimenu.
— Tam tikri žmonės nepatenkinti tuo, kaip susiklostė įvykiai. —Komisaras turėjo galvoje aukštus, Tristopolio visuomenėje įtakingus šulus. — Kai kurie užsipuolė mane.
— O.
— Štai kodėl jums suteikiu dar vieną šansą. Nepakenčiu, kai man grasina. Bet kas.
Donalo lūpų kampučius baudėsi patrūkčioti šypsena. Po senio išore slypėjo geležinė stiprybė, kuri leitenantą taip žavėjo.
— Jei per tyrimą atrasite ką nors keisto, — pratęsė Vilnaras, — kas galėtų pakenkti miesto saugumui, — jis, žinoma, šnekėjo apie savo karjeros saugumą, — naujienas asmeniškai perduokite man. Ir kuo greičiau.
— Taip, sere. Pasitelksiu sveiką nuovoką.
— Gerai. Jūs laisvas, Riordanai. — Beveik neįžiūrimi komisaro antakiai pašoko viršun. — Kiek suprantu, kilo kažkoks sujudimas. Bangas kelia Hamerseno tinklas.
— Pradingo pareigūnė.
— Taip. Sušana… kokia jos pavardė? Gatves drebinantis sambrūzdis… — Vilnaras gestu aprodė kabinetą, —… pasiekė netgi mane.
— Apie Hamerseno informatorius nieko nežinau, — atsakė Donalas. — Tik girdėjau, kad jų tinklas egzistuoja.
Sprendžiant iš kalbų, Haraldas Hamersenas, su kuriuo leitenantas dar nesusipažino, buvo įspūdingiausias individas iš visų, priklausančių specialios paskirties būriui. Anksčiau tarnavo jūrų pėstininkų gretose, nūnai pogrindyje turėjo gausiausią ryšininkų tinklą, su kokiu tarnaujantiems policijos pareigūnams teko susidurti: štai kuo garsėjo Haraldas.
— Būtų įdomu, — tarė Vilnaras, — apie tai gauti daugiau žinių.
— Taip, — išmurmėjo leitenantas, pakildamas nuo kėdės, — neabejoju.
Jeigu komisaras manė, jog Donalas atskleis su asmeniniu kito
policininko tinklu susijusias smulkmenas, kurias pavyktų sužinoti, tuomet seniui pasimaišė protas. Po sekundės Vilnaro akyse kažkas blykstelėjo: galbūt pykčio, o gal švelnios pašaipos žiburėliai.
— Keliaukite. Bet su manimi palaikykite ryšį.
— Taip, sere.
Jis pasišalino iš kabineto, praslinko pro Žvitriaakę, pirštais barbenančią per miniatiūrines svirteles. Na ir puiku — dabar leitenantui derėjo patylėti.
Prašai šnipinėti Lorą?
Donalas nusprendė, jog komisaro norams išsipildyti nelemta.
Gertės lifte jis murmtelėjo:
— Nuleisk mane į šaudyklą, gerai?
*Kas atsitiko, branguti? Žūtbūt privalai paminkyti gaiduką?*
— Tiesiog daryk, kas liepta.
*Kaip pasakysi.*
Ji nulakdino Donalą žemyn su vėjeliu. Požeminiame šaudyklos lygyje taip staigiai sustabdė, jog nuo krestelėjimo kūną persmelkė virpuliai.
*Eik žaisti su savo pliauškynėmis.*
Nematomos rankos išstūmė jį į koridorių šiurkščiau nei įprastai.
Kol Donalas šūviais draskė taikinius, klaidžiais ne visai teisėto pasaulio šunkeliais šmaižė armija informatorių — pradedant kioskelių savininkais, pardavinėjančiais vaisius Miksnatino turguje, netoli dokų, kuriuose krovikai užmerkdavo akis, jei iš sunkvežimių, gabenančių produktus į prekybos centrus, prapuldavo viena kita kartoninė dėžutė, ir baigiant sukalbamu, Sėliui Žnypliui dirbančiu smogiku.
Pastarasis įkliuvo Haraldui Hamersenui prieš trejus metus, nešinas miesto technikų darytomis nuotraukomis. Detektyvas išsiuntė jį atgal į Sėlio Z. organizaciją, prieš tai pasirūpinęs įkalti į galvą, esą verčiau teikti informaciją apie savo bosą nei atsidurti oficialiame egzekucijų duburyje, kur grobio ieškojo šmėklos, kur blaškėsi pamišę protai, trokštantys suleisti nagus į gyvus organizmus, idant numalšintų savo alkį.
Jeigu kuris nors iš spaudžiamų individų nepasiduodavo primygtiniams įkalbinėjimams, Haraldas pagrasindavo „atlaužti gaiduką“. Pats buvo blyškus išdžiūvėlis baltutėliais plaukais ir keistomis akimis. Sklandė gandai, jog kartą suvalgė informatoriaus žlibes, nes tas nesiteikė pranešti apie ginklų kontrabandą, į Buldauno dokus pristatytą silkių dėžėse.
Nežinia, ar minėtose paskalose slypėjo tiesos krislas, bet Haraldas jomis naudojosi kaip įtikinėjimo priemone. Štai viena iš priežasčių, kodėl Brijakas Nelsanas, atšiaurių bruožų krovikas, įsitaisęs užpakalinėje sandėlio gale, apšnerkštoje „kontoroje“, pasiūlė jam drauge išlenkti butelį degtinės. Haraldas kiurksojo ant siūbuojančių, tarp senų dėžių ištemtų tinklų ir stebėjo, kaip raudonuoja geriančio pašnekovo veidas.
— Imsi? — Brijakas atkišo butelį.
— Ne. Užbaik.
— Cha.
— Na, ką girdėjai?
— Nieko.
— Brijakai…
— Nieko, kas paaiškintų, kodėl muitinės sandėlis iš Siaurinio doko rytojaus naktį bus tuščias. Tai yra jo niekas nesaugos.
— Kalbi apie apiplėšimą? — detektyvas nusivylė. Kažkur pražuvo Sušana, o jis viso labo sužinojo apie cigarečių arba svaigalų krovinio vagystę.
— Nežinau. Gal pervežimą.
Haraldas pirštais perbraukė baltas savo sruogas. Dėl glotnios odos atrodė kaip aštuoniolikmetis, dėl plaukų priminė senolį, tačiau nepriklausė nė vienai iš tųdviejų amžiaus grupių. Jo rankos buvo liaunos, bet tvirtos nelyginant geležis.
— Šnekėk, — paragino.
— Apie pervežimą? Įsivaizduok, kad nori pakliūti į laivą, plaukiantį, tarkim, į Zurinamą. Kaip tai padaryti?