O, štai.
Sekama mašina sušmėžavo akiračio pakraštyje, šiukšlių konteinerius perliejo žalsvu žibintų švytėjimu — ji atsidūrė gyvenamajame kvartale, užstatytame ne bokštais, o penkiaaukščiais, tūkstantmečio pradžioje iškilusiais pastatais, — ir Haraldas nedelsdamas nuvairavo pavymui.
— Gali atsipalaiduoti, — sušuko, idant perrėktų vėjo šuorų ošimą, keliais primygo korpusą.
Blauzdas persmelkė šiluma: motociklas, atgaunantis pradinį savo pavidalą, taip išreiškė padėką.
Jis vėl išsitempė, prigludo arčiau žemės, pablyško iki išdžiūvusio kaulo spalvos.
Detektyvas palinko virš kuro bako, o „Fantomas“, susigrąžinęs sau įprastą formą, džiaugsmingai užriaumojo. Kai Haraldas, nemažindamas greičio, pasuko vairą, motociklas viražu nuskriejo į Kūgiavorio Heptagoną.
Sulėtinęs tempą automobilis pravažiavo palei du septyniakampio centrinio parko šonus. Nors buvo vėlu, kitapus gatvės, daugumoje senovinių didingų statinių plieskė šviesos. Greta dviejų budėjo sargybiniai nepažįstamomis uniformomis.
Rajonas jau šimtmečius priklausė ambasadoms ir konsulatams.
“Fantomas“ išjungė žibintus bei pristabdė, detektyvui nespėjus ištarti savo sprendimo: tapo nebeaišku, kas kurį kontroliuoja. Kartais jiedu tarsi susiliedavo į vieną esybę.
Jis išjungė variklį ir nučiuožė į tamsiausią vietelę, kurią motociklas-Haraldas instinktyviai pasirinko. Papildomą apsaugą suteikė didžiulis, gatvėje dunksantis limuzinas obsidiano langais. Porelė nebyliai žiūrėjo, kaip sekamas automobilis sustingo prie šarvuotų vartų, vedančių į kiemą, kuris plytėjo priešais vieną iš senesnių, prabangesnių ambasadų.
Iš būdelės išlindęs sargybinis baltu šalmu nužvelgė vairuotoją ir linktelėjo. Tuo pat metu vartų plokštes praskyrė įspūdingai tyliai veikiantys, tamsų kiemą atidengiantys velenai — matyt, pamanė Haraldas, diplomatai mėgdavo miegoti ramioje aplinkoje.
Mašina pajudėjo pirmyn, įslinko į ambasados teritoriją ir, susijungus šarvuotoms vartų dalims, dingo iš akių. Kūgiavorio Heptagonas vėl apmirė.
Užuot pasinaudojęs valdymo prietaisais, Haraldas keliais spustelėjo korpusą, ir motociklas bemat ėmė veikti „Maskuotės“ režimu. Nuriedėjo atbulas iki parko kampo, tuomet apsisuko ir išdūmė iš kvartalo, gabendamas kolegą iki artimiausio telefono.
Laikrodis rodė po vidurnakčio, bet Haraldas žinojo, kad mažų mažiausiai vienas žmogus dar nemiegos. Loros telefoną, su kuriuo policijos štabo komutatorius sujungdavo automatiškai, lyg su vidaus ryšio įranga, turėjo kiekvienas komandos narys.
Tik neaišku, ką jai pranešti.
Prapuolė Sušana — štai kas svarbiausia. Ar šios nakties atradimai kaip nors padės? Muitinės sandėlis, kontrabandinis krovinys… galbūt visa tai niekaip nesusiję sujos dingimu.
Ties sankryža, tarp tamsių, aptrupėjusių pastatų, stovėjo kiaurą parą veikianti krautuvėlė. Haraldas prie jos sustabdė „Fantomą“.
— Greitai grįšiu.
Variklis tyliai suparpė.
Įžengęs pro duris detektyvas kinktelėjo galva parduotuvės savininkui, blausaus rusvo gymio aukštaūgiam vyriškiui su trimis purpuriniais randais, vagojančiais kairįjį skruostą.
— Žemėlapių turite? — paklausė Haraldas. — Vietinių?
— Taip, lyg ir… — žmogus jau ketino pamoti ranka, bet jo žvilgsnis netikėtai pakrypo laukan. — Čia jūsų motociklas?
— Aha.
— Gal man paskambinti policijai? Jei neklystu, jį kažkas bando pavogti.
Haraldas atsipalaidavęs įsiklausė.
— Viskas gerai, — patikino.
— Bet jūsų ratus nudžiaus!
Pasklaidęs žemėlapius Haraldas aptiko tą, kurio reikėjo. Atsivertė abėcėlinę rodyklę, tuomet susirado Tristopolio vidurmiesčio skyrių ir puslapį, kuriame buvo pavaizduotas Kūgiavorio Heptagonas. Jo lūkesčiai išsipildė — ties kiekviena ambasada puikavosi užrašas, skelbiantis, kokiai valstybei ji priklausė.
Persekioto automobilio vairuotojas pasislėpė llurio pasiuntinybėje.
— Sere, jums tikrai derėtų iškviesti…
Gatvėje nuaidėjo riksmas.
— Neverta panikuoti, — užtikrino Haraldas.
Komutatoriui nė nereikėjo sujungti detektyvo su Loros namais.
Iš kontoros ji niekur nesitraukė, kaip ir Donalas. Tas numigo ant sudedamos lovelės, vienos iš keturių, sukrautų atsargų sandėliuke.
Viktoras su Aleksa nuo įtampos pajuodusiomis akimis sėdėjo bendrajame kambaryje. Laukti buvo kur kas sunkiau nei blaškytis gatvėse.
Po kurio laiko milžinas užsimetė odinį švarką ir paskelbė turįs išeiti. Į tuštumą žiopsanti kolegė beveik negirdėjo jo žodžių.
Kai suskambo telefonas, Donalas jau stypsojo Loros kabinete, o ji, įsitaisiusi už stalo, vartė ataskaitas, kurias prieš tai skaitė dvidešimt kartų. Leitenantas jautėsi purvinas ir prakaituotas, jo marškiniai susiglamžė, švarką verkiant reikėjo palyginti, kaklaraištis pusiau atsimazgė.
Lora pakėlė ragelį.
— Haraidai? Kažką radai?
Stojo tylos pauzė.
— Vargu ar tai susiję, — galiausiai prabilo ji. — Regis, gauta informacija tave nuvedė kitur. Ne, aš tavęs nekaltinu: naujienos apie muitinės sandėlį labai įdomios. Sutapimas?
Komandore pasiklausė, nukreipė akis į Donalą.
— Gal mums nusišypsojo sėkmė? — tarė į ragelį. — Luktelėk, tuojau pakalbėsiu su Donalu. Tavo žiniai, jis aptiko kitus pėdsakus, kurie irgi krypsta į Ilurį. Į Silvekso miestą.
Ji delnu pridengė mikrofoną.
— Haraldas sekė vairuotoją iš Ilurio ambasados, — pranešė leitenantui. — Tą žmogų matė muitinės sandėlyje. Kartu su kitais besiruošiantį kažką paslėpti tuščioje dėžėje. — Moteris išklojo likusias, per telefoną išgirstas smulkmenas. — Ką manai?
Donalas buvo įpratęs vadovauti savo būriui. Gerai, kad Lora tai suprato.
— Griebkimės darbo, — pasiūlė jis. — Bet nepaaukok visų mūsų išteklių.
Kelias akimirkas pasvarsčiusi, komandore vėl prakalbo į ragelį.
— Atleisk, Haraidai. Tiesiog užsiėmėme planavimu. Papildomų duomenų išgauti gali?
Porą sekundžių ji klausėsi; akyse nušvito atšiaurus žvilgsnis.
— Žvalgyba, — sumurmėjo. — Prakeikimas.
Leitenantas nesunkiai atspėjo, apie ką tuodu šneka.
— Nori į pagalbą pasikviesti vaidulus? — kai kurių iš IŽO agentų nepakęsdavo netgi įpratę prie laisvųjų šmėklų. — Jie ims visur knibždėti ir mums tiktai trukdys.
Lora pabarbeno į stalą kietais lyg deimantas nagais.
— Ne, to neužtenka… klausyk, Haraidai. — Ji „vėl sutelkė dėmesį į telefoną. — Pažįsti AlfąZentrilą? Iš Apiplėšimų ir Vaidenimosi skyriaus? Gerai. Paprašysiu jo atsidėkoti už paslaugą. Netrukus prie tavęs prisijungs jo komanda. Jeigu ne, atsiųsiu mūsiškius. Aišku?
Po pauzės komandore kinktelėjo galva.
— Neblogai. Žiūrėk, kad tavęs nepastebėtų. — Patylėjusi pridūrė:
— Sėkmės. — Ir nuleido ragelį.
— Nė nemaniau, jog taip sergėji savo teritoriją, — kreipėsi į Donalą. — Grėsmė iškilo pareigūnės gyvybei, o Išplėstinės žvalgybos organizacija turi tiek išteklių, kiek mes niekuomet…
— Aš galvojau ne apie Sušaną, — atsakė leitenantas. — Hmm… atleisk, pasakyti norėjau ne taip.
— O kaip?
— Vairuotojas, kurį Haraldas sekė… jis — ne Ilurio agentas.
— Kodėl ne?
— Jei ketini iš šalies išvežti kažkokį daiktą arba, tarkim, negyvėlį ir esi užsienio žvalgybos pareigūnas, tu pasinaudosi diplomatiniu lagaminu.
— Kuo?