— Aš ketinu patikrinti saugyklą, — pareiškė. — Pagalbos nereikės,
— pridūrė, kai nuo kėdės ėmė kilti energingasis jaunuolis. — Norėčiau pavaikštinėti viena.
Jis bemat išsišiepė, ir moteris suvokė, kad vyrukas elgdavosi lygiai taip pat: klaidžiodavo aplink morgo laboratorijas bei talpyklas, leisdavo kauluose įkalintų atsiminimų vibracijoms kutenti sąmonės paribius. Tokiu būdu įsijausdavo į vietinę atmosferą, pastebėdavo neįprastas detales, pasiruošdavo skrodimui.
— Tu esi Leksaras, teisingai? — paklausė Mina.
— Hmm… taip, mem.
— Puikiai pasirodei. Taip ir toliau dirbk. — Raginimas skambėjo taip banaliai, kad ji mintyse iš savęs pasijuokė. — Aš kalbu rimtai.
— Dėkui.
Numygusi vidiniu tuneliu, vyriausioji klausytoja prisiminė, jog kitas jaunuolis vardu Briksanas, atmintyje išniro ir tai, kaip, jai pasišalinant, vaikinas susiraukė. Nejau tikėjosi, kad viršininkė nieko nepastebės?
Apsaugok Tanate nuo tokių pavaldinių… Bet įsigyti priešų, netgi tarp jaunesniųjų specialistų, būtų neišmintinga, ypač jeigu planuoji nusižengti įstatymams, nors pati priklausai teisėsaugos pajėgoms.
Po kurio laiko ji įžengė į metalu išklotą, Koriu pramintą sektorių. Plieninėse septyniakampėse kamerose gulėjo analizėms paruošti lavonai. Kiekvienos galuose tarsi mirguliavo miglelė: pašalinis sąstingio lauko, užpildžiusio visas talpyklas, poveikis.
Sąstovio kerai neleisdavo iširti interferencinėms, į griaučius įsigėrusioms struktūroms, toms pačioms, kurias kvalifikuoti, įgūdžių nestokojantys kaulų klausytojai gebėdavo suardyti ir atkurti, išgyvendami priešmirtines galvą padėjusio asmens akimirkas.
Minėtos procedūros dažniausiai patvirtindavo medikų diagnozę, kokią valiodavo pateikti eilinis gydytojas, tačiau požemiuose plušantys klausytojai žinojo, jog didžiąją medicinos mokslų dalį sudarė prielaidos.
Iš esmės Mina ir jos kolegos susitikdavo su pacientais tik tada, kai jie išleisdavo paskutinį kvapą.
Nuožulnokos metalinės grindys staigiais zigzagais vingiavo į Korio gelmes. Nusileidusi per penkis lygius, Vilhelmina d'Alkarnė pasiekė savo tikslą. Ji sulėtino žingsnį, bet tebetraukė pirmyn, pakeliui tikrindama informacinių kortelių numerius.
Vietinio sektoriaus kamerose, apkerėtose ilgalaikio sąstingio laukais, kūnai tysodavo ne vienerius metus, netgi dešimtmečius, laukdami, kol teisminiai procesai nustatys, kam turėtų atitekti palaikai. Vienas lavonas, meiliai vadinamas storuliu Fredu, čia pragulėjo ilgiau nei šimtą dvidešimt metų, o tolimame Zuriname dėl jo kivirčijosi ištisos juristų kartos.
Fredas, kažkoks žemo rango diplomatas, žuvo susipešęs bare, tačiau jo padėtis komplikavosi dėl Tristopolio mero dukters, kuri tapo muštynių priežastimi, ir įtarimų, esą amžinatilsis naudojosi savo galiomis, idant neteisėtai paveiktų tam tikrus verslo sandėrius. Susipynusių bylų nagrinėjimas užsitęsė taip ilgai, kad jų kaltininkai seniai buvo atsisveikinę su gyvybėmis.
Pagaliau Mina rado reikiamą kamerą. Perskaitė etiketės užrašą, suraitytą tokiu įmantriu šriftu, jog šio neįstengtų iššifruoti dauguma Tristopolio gyventojų.
Kortelė skelbė: Melfaksas Kortindas.
Kelias sekundes ji žvelgė į raibuliuojantį lauką mąstydama, ką ketina daryti. Didžiuma kaulų klausytojų, užsiimančių teismo medicinos ekspertizėmis, galėdavo normaliai dirbti tiktai gerai rezonuojančiose autopsijos patalpose.
Nė kiek savęs neaukštindama, Mina vis dėlto puikiai žinojo, kokiais gabumais ji pasižymi. Su atitinkamais instrumentais, skalpeliu, kaulų pjūkleliu, galbūt platininiu burtoskopu pajėgtų ištirti Kortindo kaukolę čia pat, Korio kameroje.
Įdomu, ar įtakingieji šulai, nurodę lavoną įgrūsti į sąstingio lauką, norės, kad jis amžinai ten tūnotų — tokiu atveju jai negrėstų jokie pavojai, nes taip saugojami palaikai niekam nerūpėdavo. Iki to momento, kai ateidavo laikas kūnus išskrosti.
Faktai apie neteisėtą analizę paaiškės, jei sprendimą dėl autopsijos priims artimiausiu metu. Ir kaltės pėdsakai atves tiesiai prie vyriausiosios medikės-klausytojos.
— Mėšlas.
Kolegos nustebtų ją išgirdę. Mina garsėjo tuo, kad sudėtingomis aplinkybėmis išsaugodavo šaltakraujiškumą ir nepakęsdavo burnojimo, net jeigu keiksmai skambėdavo tiktai lavonų draugijoje.
Moteris priglaudė delną prie plieninio kameros apvado, tarsi trokšdama iš metalo pasisemti stiprybės. Galiausiai atšlijo ir nuožulniomis, vingiuotomis grindimis užkopė atgal iki laboratorijų skyriaus, kur laikė asmeninį instrumentų bei įtaisų rinkinį.
Mitrios ir lanksčios katės šmirinėjo pastatų stogais, mėgavosi nakties tamsa bei savo gebėjimais. Gaudė ore mirksinčius mažutėlius, sidabrinius drugius. Pasklidusios po miestą akylai dairėsi asmenų, kurių ieškojo Lora Styl, pėdsakų.
Kartais žinią perduodavo pakeliui sutiktiems kniaukliams, tarpusavyje užmegzdavo ryšį žmonėms nepastebimu būdu (dalinai pajusti fenomeną galėtų nebent komandore, jei tik vieni su kitais bendraujantys katinai atsidurtų jos akivaizdoje).
Štai kodėl vienas iš jų padermės, mažutis, prakaulus, sidabro atspalvio rainis, kurį retsykiais maitinantys žmonės vadindavo Spygliumi, kiūtojo ant šlapios mūrinės sienelės, netoli dokų, ir stebėjo augalotą vyriškį odiniu švarku, mėginantį atidaryti užpakalines, apkerėtas beveik tuščio pastato duris.
Beveik, o ne visiškai tuščio. Katino juslės pagavo gaižius, aitrius, oru sklindančius šautuvo ir name pasislėpusio snaiperio kvapus, perėmė emocijų dvelksmą — vos tramdomą, savidrausmės slopinamą norą smurtauti ir baimę, jog šaulį gali nubausti už jį galingesnis, nuožmesnis piktadarys.
Ties tarpduriu sublyksėjusios išsisklaidė švieselės, sykiu pranyko apsauginiai įtvirtinimai. Odiniais drabužiais apsirengęs vyras, Viktoras, iš po kairiosios pažasties išsitraukė „Bubį“ ir laisvąja kairiąja ranka pastūmė duris.
Mažylis Spyglius buvo įsismelkęs į Loros Styl sąmonę ne kartą, todėl neabejojo, kad ji pateisintų Viktoro veiksmus. Išgalvotuose, komandorės mintyse slypinčiuose vaizdiniuose — rainis juos regėjo netiesiogiai lyg sapnus, kuriuos pavojinga perkelti į tikrą pasaulį, — policininkai eidavo pro duris laikydami pistoletą ištiestose rankose. Viskas užsibaigdavo tuo, kad iš tamsos kažkas čiupdavo ir perkreipdavo atėjūno plaštakas, tarytum svertu pasinaudodavo šaudykle, kad sulaužytų ją gniaužiančius pirštus. Tuomet nematomas užpuolikas išplėšdavo ginklą ir paleisdavo šūvį.
Pro tarpdurį Viktoras nuslinko šonu, sulenkęs kojas, atkišęs kairiąją ranką, o „Bubį“ prie krūtinės spausdamas dešiniąja. Pistoleto iš jo nebūtų atėmęs niekas.
Daugumą policininkų, kuriuos suvarpydavo kulkos, pražudydavo jų pačių ginklai.
Kai aukštaūgis vyriškis pranyko pastate, Spyglius susikūprino ant sienelės, virto pūkų kamuoliuku ir ėmė tyliai murkti.
Donalas pakirdęs nusirideno nuo lovos. Kluptelėjo ant grindų, išsitiesė į vertikalią padėtį ir energingai pasirąžė, traškindamas stubūro slankstelius bei sausgysles. Paskui basas apėjo miegamąjį, pasidairė Loros, nors ir suvokė, kad jos niekur neras.
Jis iššlepsėjo į virtuvę, kurios taip ir neaprūpino maisto produktais. Apartamente vyraujančią tylą prasklaidė tiktai vidinių sistemų, užtikrinančių Dumsiojo bokšto funkcionalumą, šnypštimas. Pakvietus Lorą vardu, leitenantui viso labo atsiliepė jo balso mikroaidas.
Taip, jos tikrai nėra namuose.
Visai įmanoma, kad būsto šeimininkė išsinešdino seniai, nes Donalas atsiminė tik tiek, jog prieš užmigdamas matė, kaip Lora išėjo į koridorių. Galbūt, privertusi jį atsipūsti, grįžo atgal į štabą.