— Kad tu nusprogtum, — suniurnėjo leitenantas. — Vardan Tanato. — Po akimirkos atsiduso ir leido sau nusišypsoti. Bent tiek gerai, kad Lora jam neabejinga.
Nuo grindų pakėlęs švarką Donalas išnaršė kišenes, kol vienoje aptiko laiškinio popieriaus skiautę su sąrašu telefonų (netgi namų) numerių, kuriais jis galėjo bet kada susisiekti su specialiojo būrio nariais.
Jis pažvairavo į plienines laikrodžio, kabančio ant sienos, rodykles: jau vienuolika minučių po devintos ryto. Tačiau naktį visi dirbo: kas žino, gal jie tebemiega.
Donalas nutarė surizikuoti, todėl atsisėdo prie telefono, stovinčio ant lovos spintelės, ir surinko Aleksos numerį.
Ragelis du kartus supypsėjo, tuomet pasigirdo spragtelėjimas ir moters balsas:
— Alio?
— Labas, čia Donalas. Gerai, kad jau atsikėlei.
— Taip, taip, — kimiai atsiliepė Aleksa. — Važiuosi į štabą?
— Norėčiau, bet… — jis nukreipė akis į suglamžytas lovos, ant kurios miegojo vienas, paklodes, — …nujaučiu, jog ten nieko nerasiu. Netgi Loros.
— Kodėl? Ar judu ne?.. — Aleksa atsikrenkštė. — Atleisk. Nekreipk dėmesio. Tai ne mano reikalas.
— Gal ir ne. — Donalas nusijuokė be jokios įtampos, dėl ko pats nustebo. — Aš esu jos namuose. Bet Lora kažkur prapuolusi. Turbūt tenorėjo, kad griūčiau į lovą ir numigčiau.
— O pati išėjo laukan?
— Greičiausiai. Numanai, kur galėjo iškeliauti?
— Minutėlę.
Donalui besiklausant, kitame laido gale moteris pakosėjo, atsuko čiaupą, į stiklinę prisipylė vandens. Netrukus prašneko kur kas aiškesniu balsu:
— Du variantai. Arba ji išlėkė pas Haroldą, prisijungė prie seklių komandos, arba…
— Kas?
— Užsiima kitokia veika. Ieško informacijos savais kanalais. Ji… Na, ji tokia.
— Tanatas rautų.
— Aha, būtent. Kaip tavo savijauta?
— Neypatinga. Pasimatysime prie liurio ambasados?
— O, taip. Iki.
Donalas nuleido ragelį, susirado „Magnusą“ ir jį patikrino — ištraukė užtaisus, įstūmė juos atgal į savo vietą ir tik tuomet ginklą paslėpė dėkle.
Metas kibti į darbą.
15
Viktoras paniro į tamsą.
Priešais kilo laiptai, ir detektyvas atsargiai juos išbandė. Senoms pakopoms magėjo girgždėti, bet jų pakraščiai atrodė ganėtinai tvirti. Jis ėmė lėtai kopti aukštyn, kojas statydamas kryžmai, pėdas nuleisdamas šonu. Slinko apdairiai ir pasiekęs pirmąją laiptinės aikštelę pristabdė žingsnį. Kas, jeigu čia nutiesti spąstų laidai?
Ne, aplinkui nematyti nė vieno.
Kairiąja ranka iš kišenės išgriebęs raktus, žinodamas, kad į bet kokias kerų lauko užuominas jie sureaguos fluorescenciniu švytėjimu, Viktoras vėl nutipeno viršun. Tiesa, čia turėtų būti paspęsti kiti, ne ką mažiau pavojingi žabangai. Kuo labiau tirštėjo prieblanda, tuo lėčiau jis slinko.
Snaiperis tūnojo už keturių aukštų į viršų. Jeigu dabar Viktoras už ko nors užkliūtų, jį veikiausiai pražudytų ne pačios pinklės, o šaulio reakcija. Išsiveržęs iš slėptuvės, pastarasis užlietų laiptinę mirtinais šūviais.
Neskubėk…
Laiko tėkmę įmanoma pakoreguoti tam tikromis gudrybėmis. Dalis milžino sąmonės išliko dabarties akimirkoje, budriai fiksuodama menkiausius dirgiklius, o kiti sluoksniai pakeitė laiko jutimus, sulėtino jo sruvenimą iki savotiško meditacinio judėjimo.
Viktoras lipo viršun, vis giliau į pavojingą zoną. Galų gale, kai pasiekė ketvirto aukšto laiptinę, galvoje išsišakojęs laiko srautas vėl susiliejo į vieną. Naktyje liepsnojo tamsi, sidabrinė gyvybė.
Sunku pasakyti, pro kokius plyšius prasisunkė mėnesiena, bet jos užteko, kad ant detektyvo sprando piestu pasistotų gyvaplaukiai. Palei grindis driekėsi gija — vardan Tanato ir Hado, — lyg naktinio voro nuverptas siūlas, kuris nežymiai palietė kelnių klešnę.
Spąstų laidas.
Dar milimetras, ir jis būtų sutrukęs.
Augalotasis policininkas atsitraukė per tris žingsnius.
Kitapus gijos matė uždarytas, į kambarį atsiveriančias duris. Kaip įprastai galėjo rinktis vieną iš dviejų išeičių: pamažėl šliaužti pirmyn arba pulti visa jėga su viltimi, jog iš inercijos prašoks už slenksčio paspęstas žabangas. Nors nederėtų atmesti ir trečios alternatyvos — išspirti duris, šastelėti atgal, pasiruošti tolimesnei įvykių eigai… kita vertus, toje patalpoje slėpėsi snaiperis, ir Viktorui mažiausiai norėjosi, kad name nuaidėtų susišaudymo garsai.
Priešingoje gatvės pusėje plytėjo aptvertas, per keletą akrų išplitęs kiemas, kuriame sudygę pastatai priklausė Sėliui Znypliui. Daugumą tenykščių sudarė biuro darbuotojai, tačiau jų gretas, aišku, papildė bent pora tuzinų medžioklei pasirengusių kareivių.
Viktoro raktai nenušvito, vadinasi, su apsauginiais kerų ekranais susidurti neteks. Matyt, snaiperis pasitenkino tuo, kad įmantriais burtų užraktais aprūpino laukujės duris.
Nusprendęs, jog atėjo metas spjauti į atsargumą, detektyvas spyrė žemiau rankenos ir ištaškė spynos mechanizmą. Durys atsilapojo. Jis įsiveržė vidun bei spėjo įveikti daugiau nei dešimt pėdų, kai ant grindų išsitiesęs snaiperis pagaliau pašoko.
Toli apačioje prasiskyrė komplekso vartai, ir atsivėrusioje ertmėje skaisčiai geltonai blykstelėjo neįtikėtinas vaizdas, kuris, kaip Viktoras vėliau pagalvojo, kelioms sekundės dalelėms išblaškė šaulio dėmesį.
Laimei, milžinas buvo įsibėgėjęs, ir nuo poreikio įvertinti keistą reginį jį apsaugojo inercija. Viktoras užsimojo koja, iš visų jėgų spyrė snaiperiui į sėdimąją: iš pažiūros juokingas smūgis sutraiškė stuburgalį, privertė žmogų išsiriesti ir prarasti amą. Štai tada detektyvas jį užgriuvo.
Kelias teškės į nugarą, „Bubio“ buožė pašventino sprandą, kairysis dilbis nuslydo po smakru, dešinioji alkūnė įsirėžė žemiau pakaušio, ir abi rankos įkalino šaulį „migdančiuose“ gniaužtuose.
Vyrukas turbūt neteko sąmonės anksčiau, nei jį ėmė smaugti, bet atsarga gėdos nedarė (nors egzistavo tikimybė, kad snaiperis nebeatsipeikės). Po pusės minutės Viktoras paleido žmogų ir atsistojo.
Auka liko drybsoti kniūbsčia bei sustingusi.
Detektyvas paskubomis nugrimzdo į transą, idant patikrintų, ar jo nepaveikė apžavai. Nedarnus skirtingų sąmonės dalių funkcionavimas galėjo byloti, jog kažkokie kerai iškraipė neurologinius smegenų procesus ir sukėlė haliucinacijas.
Nieko neįprasto nepastebėjo.
Iš keistų jutimų stokos piršosi pora išvadų: čia nebuvo jokių paslėptų, rafinuotų spąstų, negana to, vaizdas, kurį Viktoras šiek tiek anksčiau regėjo, neturėjo nieko bendra su iliuzijomis.
Neaišku, kodėl atsivėrę vartai išleido du nykštukus, riedančius ant geltono kaip kanarėlė dviviečio dviračio… bet būtent juos detektyvas ir matė. Arba berniukus dvynukus, prisiklijavusius netikras barzdas.
Snaiperis ėmė dejuoti ir virpėti.
Gerai.
Spyglius, benamis kačiukas, nukurnėjo kiaurai šešėlius. Jis driuokė per sienelę, apibarstytą butelių duženomis, kurios privalėjo atbaidyti įsibrovėlius iš žmonių giminės, atimti jiems norą ropštis ant mūro; rainis savo ruožtu vinguriavo tarp aštrių šukių be jokio vargo.