Sumėtyta mašina čiūžtelėjo iki asfaltuoto kelkraščio, visa jėga įsirėžė į baliustradą.
Betoninę turėklų sienelę ištaškęs į skeveldras, limuzinas nuskriejo į bedugnę. Donalas užsimerkė, laukdamas smūgio į žemę, bet tegirdėjo variklio riaumojimą, vėjo gausmą ir priblokštų Aleksos bei Ralfinko šūksnius.
— Neįmanoma!
— Kas per?..
— Limuzinas aprūpintas moliskarabėjaus šarvais, — paaiškino seržantas. — Man jau teko su jais susidurti. Bet kokias kliūtis skrodžia kiaurai.
Žaliasis furgonas įsmuko į tunelį, didžiosios kaukolės burną, ir oranžinėje natrio garų šviesoje pajuodavo.
— Tik nesakykit, kad jis atlaikė skrydį apačion. — Aleksa pasuko galvą atgal ir įsispoksojo į ertmę baliustradoje.
— Galbūt karkasas, — tarė seržantas. — Bet tikrai ne važiuoklė. O vairuotoją greičiausiai sutraiškė įkoš…
— Artėja lemiamas momentas, — įsiterpė Ralfinkas, mygdamas akceleratorių.
— Pačiu laiku, — suniurzgė Donalas. Spragtelėjo „Magnuso“ saugiklį. Nors piršto nelaikė ant gaiduko, pistoletas galėjo atsitiktinai iššauti dėl netikėto sukrėtimo.
— Laikykitės.
Ralfinkui susukus vairą, svylančios padangos degutbetonį nudažė juodu puslankiu. Iš po ratų parūko melsvai pilki dūmai, ir po kelių sekundžių automobilis sustingo išsikėtojęs įstrižai juostos. Žaliasis furgonas dunksojo nekrutėdamas, visos jo durelės buvo atlapotos. Ties saugiąja pėsčiųjų zona griausmingai užsitrenkė metalinės avarinio išėjimo durys.
Donalas pirmas nėrė laukan, pakeliui išsitraukdamas „Magnusą“. Už šimto jardų stovintis apkūnus vyriškis, kuris išlipo iš savo mašinos pažiūrėti, kas vyksta, taip žaibiškai stryktelėjo atgal, kad net sutirtėjo jo pagurklis, įpuolė atgal į saloną ir paskubomis uždarė dureles.
Netoliese, už kelių jardų, Donalas matė akmeninius laiptelius, bet, žinodamas, jog šiuo metu svarbi yra kiekviena sekundė, pasinaudojo furgono kapotu kaip tramplinu, viena ranka įsikibo į geležinį turėklą, persirito per apsauginę tvorelę ir nusileido ant betoninio lako. Jei čia kildavo avarija, pėsčiųjų keliuku evakuodavosi žmonės, vadinasi, laiptai už metalinių durų vedė ne vien apačion, bet ir į viršutinius tunelius.
Iki padangių greitkelių, iškilusių per porą šimtų pėdų, smingančių į tuščias milžiniškos kaukolės akiduobes.
Donalo užnugaryje nuskambėjo Ralfinko šūksnis:
— Furgonas tuščias. Radau tiktai geltoną tandemą.
— Ką tokį?.
— Dvivietį dviratį.
— Velniai griebtų.
Jeigu įtariamieji nešėsi Kortindo lavoną, greitai skuosti jie nepajėgs. Donalas spyriu pravėrė metalines duris ir atšoko. Laiptinėje šešėlius prasklaidė įprastas blausiai gintarinis apšvietimas.
Ant sienos raudonavo pavojaus signalo mygtukas. Leitenantas per jį smogė „Magnuso“ drūtgaliu.
— Ei!
Atgijus laistyklėms — tiksliau, galingiems purkštuvams, — tunelį užliejo dirbtinis lietus. Ėmė žybsėti purpurinės lemputės. Bet svarbiausia, kad laiptus nutvieskė magnio baltumo šviesa.
Donalas įkišo nosį pro tarpdurį ir vėl atsitraukė
— Kur bėgam? — negarsiai paklausė Aleksa. — Aukštyn ar žemyn?
Jis pakratė galvą. Galbūt bėgliai tykojo persekiotojų pasirengę
šaudyti, bet leitenantas neįžiūrėjo jokių ginklų vamzdžių ir iki šiol priešininkų šūvių negirdėjo. Be to, buvo devyniasdešimčia procentų įsitikinęs, kad iš automobilio salono matė pterašikšnosparnį. Tokia diversija velniškai brangiai atsieitų.
Donalas dūrė pirštu viršun. Linktelėjo, kai seržantas nukreipė smilių apačion. Dėl visa ko ten reikėtų pasiųsti vieną žmogų.
Pasiruošk…
Susikūprinęs jis smuko į laiptinę.
Šūviai nenuaidėjo.
O, Tanate.
Delne gniauždamas ginklą, Donalas užlipo ant pirmojo laiptelio ir po akimirkos nurūko tekinas.
Viktoras gūžėsi septintame kontorų korpuso aukšte, klausėsi tylių balsų, sklindančių iš už dvigubų uždarytų durų. Žalvarinė plokštelė skelbė, esą čia įrengtas valdybos posėdžių kabinetas, bet, sprendžiant iš dejonių, kambaryje esantys žmonės dalyvavo anaiptol ne eiliniame susirinkime.
Nieko nuostabaus, žinant, kad jau trečia nakties.
Įsigauti į statinį pasirodė tiek lengviau, tiek sunkiau, nei jis tikėjosi. Išorinių durų lyg ir nesaugojo jokie sargybiniai ar įmantrus užrakto mechanizmai. Bet žengus kitapus slenksčio, padėtis pasikeitė.
Pirmąjį rutulėlį, kybantį palubėje, detektyvas pastebėjo ties pirmuoju kampu. Omai suvokė, kad akys skrajūnės plevena visose kertėse.
Tačiau akistatai su jomis Viktoras buvo pasirengęs. Iš kišenės išsitraukė didelę nosinę, ją apžiūrėjo, susiraukė, ir apsirišo apatinę veido dalį. Iš odinio švarko užančio iškrapštė du pilkus purkštuvų balionėlius ir porą sykių giliai įkvėpė.
Iš pradžių migdomųjų papurškė į koridorių, luktelėjo, kol jie išblaškys akių skrajūnių dėmesį. Tuomet ryžtingai žengė į priekį ir paleido čiurkšlę į pirmąją sargybinę.
Virš blizgančio obuolio nusileido membrana, akis užmigo bei nugrimzdo į sapnus.
Slinkdamas į korpuso gilumą Viktoras pasinaudojo balionėliais ne vieną kartą. Ties stikline gardelio siena vogčiomis nužvelgė kontorą, kurioje nuvargę, prie faktūrų ir važtaraščių palinkę darbuotojai tvarkė teisėtus Sėlio Žnypliaus verslo reikalus.
Viktoras nusigavo iki laiptatakio, įveikė keletą tamsoje skendinčių aukštų, kol galiausiai pasiekė septintąjį. Šiuo momentu glaudėsi prie durų.
Valdybos posėdžių kabinete vėl pasigirdo aimana.
Sušana.
Neabejotinai.
Apžiūrėjus duris paaiškėjo, kad iš jų kyšo ne bumbulas, o žalvarinė, pailga rankena. Gerai. Detektyvas sukryžiavo rankas ant krūtinės, iš perpetės dėklų išgriebė „Bubius“, pritūpė ir kairiąja alkūne lėtai palenkė rankeną.
Ji neužsikirto.
Visi kiti įvykiai klostėsi žaibiškai.
Milžinas įsiveržė pro tarpdurį, nusirideno per dešinįjį petį ir pašoko atstatęs ginklus.
Savo šaudyklių jau siekė septyni, ne, aštuoni vyrai. Tolimajame kambario gale stiebėsi stambi, pilkai perlamutriniu kostiumu pasipuošusi figūra. Kruvina Sušana sėdėjo pririšta prie kėdės, jos drabužiai virto draiskanomis, du pirštai buvo išlenkti ir perkreipti pasišlykštėjimą keliančiais kampais.
Viktoras ėmė šaudyti: sukdamasis visu kūnu, spusčiodamas abiejų „Bubių“ gaidukus, paleido seriją kurtinančių šūvių. Tačiau lavonai, sudribę aplink pasitarimų stalus, daugumos nebegirdėjo.
Tikslą pasiekė gal viena iš trijų kulkų, bet kiekviena apkaba turėjo po septyniolika šovinių, ir to kuo puikiausiai užteko. Viktoras skubiai apžiūrėjo patalpą, kurioje įsivyravo bedūmio parako kvapas, sykį iššovė, kai merdėjantis tipas krustelėjo bei pabandė suimti numestą, kruviną ginklą. Visi sudoroti.
Atsitiktinė kulka perrėžė kairįjį Sušanos petį; nuo sukrėtimo jos akys išsprogo, daug kraujo praradęs kūnas išbalo. Deja, jai padėti detektyvas negalėjo, nes prie užpakalinės kabineto sienos rėmėsi augalotas individas prabangiu kostiumu, pats Sėlis Žnyplius, kuris dabar įrodė, kodėl nusipelnė tokios pravardės.
Dešinioji jo ranka buvo normali, o kairiosios plaštaką atstojo masyvūs, blizgantys gnybtai. Pastarieji šastelėjo į priekį, ir Viktoras, sureagavęs į judesį, paleido kelis šūvius. Tačiau kulkos rikošetu atšoko nuo šarvinio sluoksnio, saugojančio galūnę. Toji savo ruožtu išmušė abu „Bubius“ iš policininko gniaužtų.