Detektyvas mėgino išsisukti nuo puolimo, bet Sėlis pasirodė mitresnis. Užteko dešimtosios sekundės dalies, kad žnyplės prasiskirtų ir įkalintų neprašyto svečio kaklą. Viktoras suprato, jog pasipriešinti nebeįstengs.
— Kas tu? — paklausė Sėlis Ž.
Donalas dundėjo aidinčia laiptatakio šachta. Porą kartų sustojo švokšdamas, jausdamas, kaip įtampa svilina šlaunų raumenis. Po drabužiais kūnas apsipylė prakaitu, nors kol kas pavyko sukarti tiktai tris šimtus pakopų — kažkuri sąmonės dalis niekaip nesiliovė jų skaičiavusi.
Priešakyje buvo girdėti čežėjimas, bet iš viršaus niekas nešaudė, įtariamieji, žinoma, ketino užkopti ant didžiosios kaukolės stogo.
— O, Tanate. Judinkis.
Sunkiai šnopuojantis leitenantas nukurnėjo aukštyn. Jo veidą nejučia perkreipė šypsenos atitikmuo, pirmykštė reakcija į varginantį fizinį darbą ir mirtinos grėsmės pojūtį: Donalas atsidūrė savo stichijoje, nusikratė bet kokių dvejonių.
Jis paspartino žingsnį.
Lora tupėjo prie kanalizacijos vamzdžio; kai ausis nutvilkė susišaudymo garsai, o septintame artimiausio pastato aukšte žaliuzes pervėrė serija tvyksnių.
Ji nėrė į priedangą, pasislėpė šalia krovininių padėklų ir atsisegusi rankinę, įstrižai permestą per pečius, patikrino, ar viduje tebeglūdi ginklas.
Staiga kažkas perskrodė orą, sudraskė dirželį, ir žmogaus rankos išplėšė rankinę iš Loros pirštų. Moteris metėsi į priekį, bet iš už kilnojamos platformos iššoko ir ją už dilbių sugriebė du pečiuiti pavidalai.
Priešais komandorę išdygo dar vienas stambus, šautuvą atstatęs individas.
— Ką gi mums daryti? — paklausė vienas iš užpuolikų.
— Siūlyčiau, — sumurmėjo Lora, — eiti po vėl…
— Ką čia nešiojies? — nuskambėjo gūdus balsas. Jo savininkas — tik neaišku, ar žmogus, — pilkšvo gymio, septynių pėdų ūgio tipas kvadratine fizionomija, kurią įstrižai vagojo randas, varstė moterį visiškai bejausmiu žvilgsniu.
— Automatas, — tarė rankinę prasegęs žaliūkas. — Mažutis… ir asmens pažymėjimas. Ji iš policijos.
Link pastato artėjo kita sargybinių grupė. Jei Viktoras ir Sušana nežuvo, tikimybė, kad jie praras gyvybes, nenumaldomai didėjo.
— Komandore, — pilkaodis apžiūrėjo Loros ženkliuką, įsimetė jį į kišenę. — Jaučiamės pagerbti.
— Jūs ne…
— Nudėkit ją. — Gigantas nusigręžė. — Tučtuojau.
Lora kietai užsimerkė.
Donalai…
Staiga ji pajuto trūktelėjimą ir išgirdo šniokštimą. Praplėšusi vokus pamatė miglotus kontūrus, kylančius iš suraižyto degutbetonio.
Bekūnes savo rankas esybė įkišo į šaulio galvą bei krūtinę…
— Ksalija!
…privertė galūnes įgauti materialumą ir suspaudė pirštus.
Iš visų jėgų.
Tuo momentu, kai žmogus išmetė ginklą bei agoniškai sušvokštė, Lora stryktelėjo į šoną, atmetė švarkelio skverną ir nugaros dėkle sužvejojusi pistoletą paleido tris šūvius. Anksčiau, nei sargybinių smegenys apdorojo jos judesius.
Galų gale būrys išsibarstė į šalis; bėgdami atsišaudė tik du vyrai. Tačiau Lora, pratęsdama taktinius manevrus, spėjo pasilenkti. Ksalija vėl virto nematerialia, todėl kiaurai smingančios kulkos jai niekaip nepakenkė.
Šmėkla pripuolė prie šaulių porelės. Jai traiškant širdis, abu sargybiniai atsiraugėjo krauju ir negyvi sudribo ant žemės.
Pilkaveidis skuodė tolyn, tačiau savo bėgseną akivaizdžiai kontroliavo, nesileido užvaldomas baimės. Lorai teko priimti svarbų sprendimą. Milžinas lėkė pagalbos, užuot bandęs pasprukti, dėl to nekilo nė menkiausių abejonių. Ant kortos pastatytos policijos pareigūnų gyvybės, tad jokios kitos išeities ji neturėjo.
Lora nuspaudė gaiduką, ir nedidelis, dvidešimt trečio kalibro pistoletas nuo atatrankos šoktelėjo viršun. Iš žmogaus sprando ištryško tamsaus skysčio purslai; sukniubęs jis apmirė.
Komandorei tebegrėsė rimtas pavojus, todėl ji nusirideno iki kito lavono, stvėrė savąjį automatą. Likusieji sargybiniai išsilakstė, neskaitant vieno, nutarusio susiremti su Ksalija, bet dėl to labai pasigailėjusio — šmėkla šniojo pirštais, kurie pavirto kaip plienas aštriais nagais.
Žmogus gokčiodamas nuvirto ant degutbetonio; dėl perplėštų sausgyslių nebeįstengė pakrutinti nė vienos galūnės. Tegalėjo mėšlungiškai virpčioti, stebėti, kaip iš sudraskytų arterijų pliūpčioja kraujas, ir laukti neišvengiamos mirties.
Kol Ksalija prie jos prisiartino, Lora įdėmiai žvalgėsi po apylinkes. Artimiausiu metu su mirtinomis grėsmėmis veikiausiai nesusidurs. Patenkinta, kad išgyveno, puse lūpos nusišypsojo.
— Iš kur atsiradai? — paklausė kolegės. — Kaip sužinojai, jog būsiu čia?
Šmėkla pleveno artyn tarytum nešama vėjelio, nors šio dvelksmas oro nedrumstė.
*Taip pat, kaip ir tu.*
— Ką tai turėtų reikšti? — komandore priklupo ant vieno kelio, iš naujo užtaisė automatą. — Kaip aš? Ką nori pasakyti?
Ksalija pakilo aukštyn per porą pėdų, lyg ir pauostė orą, vėl nusileido.
*Manai, esi vienintelė, gebanti bendrauti su katėmis?*
Pastate pokštelėjo dar vienas šūvis. Abi pareigūnės nuskubėjo link tarpdurio, toliau nuo ginkluotų, atbėgančių žmonių.
17
Stogo durys su trenksmu atsivėrė, kai nuo jų Donalą tebeskyrė du Iaiptatakiai. Akiratyje sušmėžavo dvi žemaūgės, bet drūtos figūros, velkančios griozdišką, į pilką audinį įsuptą nešulį — Kortindo lavoną, žinoma. Nykštukai išrūko laukan, o leitenantas nusikeikė.
Nors ir dvigubai paspartinęs žingsnį, sprinterio tempu įveikdamas likusias tris dešimtis pakopų, jis užfiksavo ne vien vėjo gausmą, bet ir bosinį urzgimą, kone ikigarsines, galią spinduliuojančias
vibracijas. Šias skleidė pterašikšnosparnis, pakimbantis virš didžiosios kaukolės.
Greičiau.
Donalas sugargė vos pradvėsuodamas.
Dar truputį.
Tyliai persekioti porelės jis, suprantama, negalėjo. Nuo šachtos sienų sklido bildančių kojų aidas. Vos nesuklupęs ties paskutiniu laipteliu, leitenantas pasiekė viršutinę aikštelę ir sustojo prie slenksčio. Lauke driekėsi kaukolės paviršius, už dviejų šimtų jardų nuožulniai krypstantis žemyn, galop smengantis statmenai, Įtariamųjų — nė padujų.
Donalas pasileido tekinas, nors kojų raumenys, rodės, virto tirpstančia guma. Slidžiu, šlapiu gigantiškos kaukolės viršugalviu dūmė kiek leido jėgos. Dėl gūsingo vėjo ir smarkaus lietaus turėjo prisimerkti, kad įžiūrėtų du kresnus pavidalus, kurie pamatę, jog jis iškėlė „Magnusą“, nutrenkė naštą ir spruko į priešingas puses.
— Pasiduokite, antraip šausiu! — oficialų raginimą išblaškė šuorai. Na, jis bent jau pavartojo teisingus, policijos instrukcijose nurodytus žodžius. — Stokite!
Pterašikšnosparnis nusileido žemiau, savo kūnu uždengė pusę dangaus skliauto. Pilvą perrėžęs pjūvis prasiskyrė, ir apačion išsivyniojo juodi lynai. Po kelių sekundžių virvėmis ėmė sliuogti tamsiai apsirengę, gobtuvus užsismaukę individai.
Donalas perspėdamas iššovė, tačiau tokiu būdu atvykėlių nesustabdė.
Tanatas griebtų…
Jis pritūpė, nusitaikė į figūrą, kuri labiausiai priartėjo prie stogo
— ne, atsargiai — ir mitriai pasisuko šonu, todėl vienas iš nykštukų, pašokęs į orą, spyriu tekliudė leitenanto dilbį. „Magnusas“ dar sykį driokstelėjo, bet kulka taikinio nepervėrė. Donalas užsimojo ginklo buože, tačiau žemaūgis barzdočius jau kūliais ritosi šalin.