— Noriu, kad ją išskrostumėte.
— Ne, — sugargė Leksaras. — Aš tesu jaunesnysis…
— Autopsiją atliksite tučtuojau.
Likę būrio nariai atvyko po valandos, skrodimui įsibėgėjus. Iš pradžių jie nusileido į žemiausią požemių lygmenį, į kamerą kur tūnojo nykštukai, sidabriniais žiedais prirakinti prie šaltos akmeninės sienos.
Nė vienas iš porelės nesiteikė bendrauti, netgi tada, kai atplevenusi Ksalija į kaukoles įkišo pirštus, kurių galiukais perbraukė smegenų vingius. Jei tik ji įstengtų skaityti mintis… deja, tokių įgūdžių neturėjo ir nūnai vos tramdė norą ilgiems savo nagams suteikti materialumą
Bet traiškydama smegenis nieko gero nepeštų.
Donalas pirmiausia paskambino į archyvus, šnektelėjo su kaulų klausytoja, į kurią anksčiau kreipėsi, su Feora Karin. Jos toną atmiešė liūdesys bei dar kažkokios emocijos, tik leitenantas ne iškart jas atpažino. Maždaug po minutės susigaudę, kad Feora galvoja pražudžiusi Miną ir todėl jaučiasi kalta.
— Ne, jūs kalbėjotės su daktare d'Alkarnė mano prašymu, — pareiškė Donalas. — Tik nereikia ant savęs versti kaltės.
— Meldžiu…
— Atleiskit, bet jūs privalote suvokti. Viename priežastinės grandinės gale yra antpuolį užsakę žmonės, kitame — mano veiksmai. Jus esate kažkur per vidurį. Nekaltinkit savęs.
— Taip. — Feoros balsas padvelkė telefono linija kaip vėjelis. —Teoriškai jūs teisus, bet kol kas manęs neįtikinote.
— Kas gi jums padėtų?
— Sužinokite, kas ir kodėl nužudė Miną Ir… juos prigriebkite.
— Gerai, — atsakė Donalas. — Bus padaryta.
Jis nuleido ragelį mintyse regėdamas Feorą įsivaizduodamas, kaip ji keliauja link Pinučių, panyra į kauluose įsigėrusius atsiminimus, grimzta vis giliau. Kad ir ką atskleistų pastangos ištirti Minos d’Alkarnės mirtį, vienas dalykas akivaizdus: tam tikra kaulų klausytoja naršys archyvus, demonstruodama neprilygstamą ryžtą
Nežinia, kokius kėslus puoselėjo priklausantys Juodajam Ratui
— ar kaip ten patys save vadino, — bet jiems ant padų ims lipti specialios paskirties būrys, kurio niekas nesustabdys.
Donalas nusileido į pirmą aukštą lipdamas lauko laiptais praėjo pro rūsčiai dėbsančius myriovilkius. Gintarinės į žmogų atsisukusio FenSeptintuko akys degė pykčiu: jį pasiekė žinia apie Minos mirtį. Leitenantas linktelėjo.
“Žiežula“ dunksojo prie šaligatvio. Ji atidarė keleivio dureles, ir Donalas smuko į saloną Lora jau sėdėjo už vairo. Vos tiktai durys užsitrenkė, komandore privertė automobilį pajudėti iš vietos.
— Kiti jau pasišalino? — Donalas atsigręžė į štabą tolstantį užnugaryje. — Žinant, ką Viktoras patyrė, jis atrodė stebėtinai dirglus.
— Ką turi omeny?
— Na, aš tikėjausi adrenalino atoslūgio. Kaip reakcijos į išgyvenimus. Ypač po to, kai… jis, regis, įsižiūrėjęs Sušaną.
Medikai išsivežė ją nedviprasmiškai pareiškę, jog kurį laiką galbūt ne vieną dieną lankytojai nepageidaujami.
— Aha, — atsiliepė Lora. — Ir Miną.
— O.
— Tiek jis, tiek Haraldas. Kai kas sako… — moteris sučiaupė lūpas.
— Ką?
— Esą jų trijulę, Haraldą Miną ir Sušaną… saistė ne vien draugystės ryšiai.
— Mm-hmm, — numykė leitenantas. — Aš… aišku.
Lora suėmė Donalo riešą prie kairiosios savo krūties priglaudė jo delną
— Taip elgtis įprasčiau, — tarė, — nei susitikinėti su asmeniu, kurio širdis neplaka. Argi ne taip?
— Aš tave myliu.
— Po velnių. — Sumirksėjusi Lora papurtė galvą — Taip neturėjo nutikti.
Ar?..
Ššš.
Donalas patraukė ranką.
— Ir?
— Ir, vardan Tanato, aš irgi tave myliu. Patenkintas?
— O, taip, — atsikvėpė jis. — Labai.
“Žiežula“ sustojo ir pravėrė dureles.
— Atvykome, — paskelbė Lora.
Vyriausiosios medikės-klausytojos įstaiga buvo įkurta melsvame, akmeniniame, iš pažiūros kuprotame name, primenančiame sustingusį gyvūną — šio galvą atstojo nedidelis, pagrindinę komplekso dalį slegiantis antstatas, o langų rėžiai panėšėjo į milžiniškas akis. Apie įvykius, nutikusius požeminiuose lygiuose, bylojo tiktai dvidešimt patrulinių automobilių, bet kaip sustatytų aplink biurą.
Autopsijos laboratorijoje, šiek tiek aukščiau Korio, gulėjo supjaustytas Minos kūnas, o jaunas kaulų klausytojas, kuris taip ja žavėjosi, spaudė delnus prie kruvinų, vis dar šiltų griaučių, mėgindamas perskaityti agonijos įrėžtą žinią.
18
— Aš nepajėgsiu. — Leksaras į šoną padėjo pjūklelį. — Niekuo negaliu…
— Jūs sugebėsite. — Haraldo balsą prislopino veidą dengianti chirurginė kaukė. — Pabandykit dar kartą.
— Ne… — vis dėlto sudrebėjęs jis vėl įkišo rankas į prapjauto Minos lavono vidurius. — Ooo…
Leksaro akių vokai virptelėjo.
— Po šimts. — Detektyvas spėjo pastverti virstantį jaunuolį. —Vardan Tanato.
Kaulų klausytojas pasimuistė, atšlijo nuo Haraldo. Nors ir svyruodamas, ant kojų išsilaikė.
— Du kresni vyrai, — pasakė. — Nykštukai.
Haraldas atsipūtė. Naujiena patvirtino tai, ką Lora perdavė telefonu — apie du kalinius, kuriuos sugavo Donalas ir Aleksa. Bet įrodymai teisme galios tik tuomet, jeigu autopsijai bus suteiktas oficialus, atgaline data taikomas leidimas.
— Kirvis, — pridūrė Leksaras. — Jie turėjo kirvį.
Detektyvas palingavo galva.
Nuostabu. Dabar teks iškvosti kiekvieną Tristopolyje dirbantį metalo dirbinių tiekėją
Iš tokios informacijos menka nauda.
Vargu ar jų daugiau nei pora tūkstančių.
Jaunojo klausytojo akys prašviesėjo ir smigo į Haraldą.
— Ne paprastas kirvis, — pratarė. — Vienas iš nuoseklių kerų bangų rezonatorių. O jie ant medžių neauga.
— Aišku. — Policijos pareigūnas nukreipė žvilgsnį į lavoną — Gerai. Jau įdomiau.
— Rodos, iluriškas. Na, Minai… — Leksaro balsas skambėjo keistai skausmingai, ir Haraldas įtarė, kad jis išgyvena kančias, kurias įvertinti bei suprasti pajėgus tiktai kaulų klausytojas. Staiga į durų langelį sucaksėjo nagai. Kitapus slenksčio stypsojo Lora.
Pro uždarytą tarpdurį prasismelkė miglotas pavidalas.
— Kas čia? — paklausė Leksaras, instinktyviai siekdamas chirurginių ašmenų.
— Mano kolegė. — Haraldas linktelėjo. — Ksalija, čia Leksaras. Geras žmogus.
Šmėkla nusklendė per šešias pėdas į šalį ir pakilo arčiau lubų.
*Gražiai mane pasitikote, Leksarai.*
— Aš… malonu su jumis susipažinti. Atleiskit dėl mano reakcijos.
Bet Ksalija jau kybojo virš palaikų, beveik neįžiūrimo jos veido
šešėliuose atsispindėjo širdgėla, ne ką menkesnė nei kaulų klausytojo išraiškoje.
*Ji buvo puiki asmenybė.*
— Gryna tiesa.
Ksalija atsigrįžo į Haraldą.
*Viktoras užsukti nenori.*
— Kas jį galėtų kaltinti?
*Taip…*
Po akimirkos detektyvas tarė:
— Aš nueisiu pas Viktorą. Leksarai?
— Liksiu laboratorijoje. Nieko daugiau nenuveiksiu, tik… norėčiau ją aptvarkyti.
— Suteikti deramą išvaizdą?
— Taip. — Jaunuolis palietė negyvą bet pjūviais nesubjaurotą Minos veidą — Deramą išvaizdą
Kairiojoje Haraldo akyje sužvilgo ašara.