— Velniai griebtų.
— O, taip. Tiksliai neidentifikavome ir žaliojo nykštukų furgono. Teturime vieną užtikrintą sąsają. — Lora linktelėjo Haraldo pusėn. —Priešmirtinius daktarės d’Alkarnės atsiminimus, kuriuose išliko ją užpuolę bjaurieji dvynukai. Jei pavyks iš magistrato gauti įgaliojimą atgaline data leidžiantį Leksarui atlikti skrodimą galėsime pateikti nors kažkokį įrodymą
Aleksa pakėlė abi rankas.
— To užtektų, ar ne?
— Kad pričiuptume eilinius samdinius, — suniurzgė Viktoras. — O ne žmogžudystės užsakovus.
Haraldas lėtai pakinksėjo galva.
— Mėšlas, — burbtelėjo Aleksa.
Kelioms sekundėms kambaryje pakibo tyla. Galų gale į sieną atsišliejęs Donalas pasimuistė.
— Haraidai, tu kažką minėjai apie ginklą Apie kirvį.
Detektyvas pagūžčiojo.
— Anot Leksaro, jis iluriškas.
— Dar viena sąsaja su Iluriu, — sumurmėjo Lora. — Su kai kuriais iš tenykščių esi užmezgęs vertingas pažintis, tiesa?
Donalo antakiai pašoko viršun.
— Ten gyvenau beveik porą metų, — atsiliepė Haraldas. — Kai po tarnybos jūrų pėstininkų dalinyje perėjau į karinę policiją.
— Lyg kirvis, — iškošė Viktoras, — galėtų mus nuvesti iki krautuvėlės, kuri jį pardavė. Vienos iš daugybės jų, pasklidusių po visą šalį. Ir dar nežinia, ar ginklas išties iluriškas. Vargu ar Leksaras tuo įsitikinęs šimtu procentu.
— Jis buvo kažkaip apkerėtas, — pasakė Haraldas. — Nuoseklaus srauto… nepamenu, kaip tiksliai tai vadinasi.
— Tu neužsirašei parodymų? — pusiau juokais ir dalinai kaltinančiu tonu paklausė Aleksa.
— Ne, oficialų protokolą pildė šmėkla-raštininkė.
— Tikiuosi, datos nepažymėjo, — tarė Lora.
Dokumentuose brūkštelėjusi datą šmėkla paliudytų, jog autopsija atlikta, negavus oficialaus leidimo. Ir aptiktų įrodymų teismas nepriimtų.
Skystos bangos, vilnijančios per tirpstantį žmogaus pavidalą…
Donalo mintis ūmai pervėrė vaizdas, kurį jis pasistengė išvyti iš galvos — leitenantas prisiminė pacientą, vardu Endis, vyriškį, nepajėgusį sutramdyti savo kūno transformacijų. Nedaug trūko, kad raibuliuojanti jo forma būtų sprogusi, kai iš rikiuotės išėjo gydomojo lauko generatorius.
— Gali būti, jog aš atsitiktinai įjungiau žėručius, — suniurnėjo Haraldas, žvelgdamas į Ksaliją. — Nepyk.
*Nejuokinga.*
— Žinau.
*Abejoju. Tu nesi šmėkla.*
— Girdėjau, kad žėručiai kelia skausmą.
Ksalija nusklendė virš grindų nieko neatsakiusi. Aiškiai pasipiktino tuo, jog Haraldas naudojosi žėručiais, norėdamas išvaryti šmėklą-raštininkę iš autopsijos laboratorijos.
Lora atsiduso.
— Bičiuliai, mums tai niekuo nepagelbės.
— Atleisk.
— Gal ir padės, — paprieštaravo Donalas, nepaisydamas keisto žvilgsnio, kuriuo jį varstė Ksalija. — Haraidai, pasak tavęs, kirvis apdorotas neįprastais kerais? Ir galingais?
— Hmm… taip leido suprasti Leksaras.
— Vadinas, bjauriųjų dvynukų aurose jie paliktų ryškius pėdsakus?
Detektyvas kinktelėjo galva.
— Teisybė. Reikia pasikviesti Leksarą…
— Ne. — Lora delnu tvojo per stalą. — Kaulų klausytojų neprašysime kankinti gyvų žmonių.
— Galbūt mums nė neprisireiks. — Donalas atšlijo nuo sienos. —Panaršyti kalinių auras ir susekti pėdsakus galėtų kas nors kitas.
Iš jo pasąmonės išniro atsiminimai apie nelaimėlį Endį, tirpstantį ligoninės lovoje. Kai sugedo gydomasis laukas, sesuo Felicija iškvietė ekspertus.
Kuo vardu tas jaunasis genijus? Kijušolas? Kijušenas? Kažkaip panašiai.
Prie leitenanto atpleveno Ksalija.
*Aš dalyvausiu kvotoje.*
Donalas mėgino įžiūrėti šmėklos kontūrus, bet šie mirgėjo vis išskysdami.
— Gerai, — pagaliau atsiliepė jis. — Jei labai nori.
*Noriu.*
— Tuomet einu kai kam skambtelėti.
Akimirką jam dingojos, jog Ksalija pasakys dar kažką tačiau bekūnė esybė tik palingavo beveik neįžiūrima galva, paniro į grindis ir pranyko.
— Nepakenčiu, kai ji taip elgiasi, — sumurmėjo Aleksa.
Lora stebeilijosi į leitenantą.
Kas dabar, — mintyse paspėliojo Donalas.
— Grįšiu po minutės, — tarė ir nužygiavo paskambinti į ligoninę.
19
Ragelyje pasigirdęs sesers Felicijos balsas skambėjo taip žavingai maloniai, jog Donalas net paklausė savęs, kodėl, pasibaigus gydymo kursui, nebandė su ja susitikti. Tačiau jo gyvenime pasirodė Lora, kuriai puoselėjamų jausmų antplūdis leitenantą iki šiol glumino.
Sesuo Felicija pasidžiaugė sužinojusi, kad jis nesiskundžia sveikata, ir šiek tiek sutriko, kai Donalas pasidomėjo apie jaunąjį stebukladarį. Paaiškėjo, jog vaikinas, vardu Kijušenas Ju, turi daktaro laipsnį, bet ne medicinos srities. Burtų ekspertas savo titulo niekam neskelbdavo, idant jo nepainiotų su mediku.
Donalas, susisiekęs su Kijušenu, užtruko nemažai laiko, kol jį įtikino, jog dėl įdomios kelionės į miestą verta trumpam atsisakyti įprasto darbo. Jaunuolis sukluso tik tada, kai leitenantas užsiminė apie ilurišką reliktą kirvį, aprūpintą nuosekliais kerais.
— Nuosekliomis kerų bangomis? Kalbate apie rezonuojančius ašmenis?
— Hmm, taip, — patvirtino Donalas. — Rodos, man pasakojo apie juos.
— Oho.
— Ar jūs galėsite atsekti pėdsakus kalinių aurose?
— Kažką aptikote? Beje, auros tėra vaizdingos metaforos ir iš tiesų neegzistuoja.
— O… — nutęsė leitenantas.
— Klausykit, šiuolaikinė stebukladarystė paremta VB, su kuriuo lyginant procesinis kerėjimas tiesiog… prilygsta atgyvenai.
— Ar man reikia žinoti, ką reiškia VB?
— Jūs nesate girdėjęs apie vaizdinių būrimą,, — veikiau teigdamas, nei klausdamas pastebėjo Kijušenas. — Pasaulyje kiekvienas dalykas turi tam tikras savybes bei atitinkamus palinkimus. Pagal juos ir kurpiame kerus. Suprantat, mes deriname dvi koncepcijas, užuot teleologines funkcijas atskyrę nuo esybių, kurias minėtos funkcijos paveikia. Pastarasis modelis pernelyg senamadiškas.
— Taip, taip, be abejo, — sutiko Donalas.
— Būtent todėl… klausykit, viską paaiškinsiu smulkiau, kai atvažiuosiu.
— Lauksiu nekantraudamas.
— Gerai. Prisistatysiu šeštą ryto.
— Šeštą? Ar ne per…
Ausį pakuteno spragtelėjimas, kurį lydėjo pratisas signalas. Donalas padėbsojo į telefoną
— …per anksti? — užbaigė.
Ir nuleido ragelį.
Pro tarpdurį galvą įkišo Lora.
— Susisiekei su savo pažįstamu?
— Aha. Mes išbandysime vaizdinių būrimą — atsakė Donalas. —Rodos.
— Puiku.
— Procesas malonesnis už seksą. Bent taip leido suprasti mano pašnekovas.
— Ar jis turi merginą? Ar išvis kada turėjo?
— Abejoju. Iš kur žinai, kad kalbėjau su juo?
— Atspėjau. — Blyškiuose Loros skruostuose šypsena įspaudė duobutes.
— Na… gal vėliau pati būsi nusiteikusi pakerėti?
— Jei tinkamai suloši savo kortomis, leitenante.