— Pasistengsiu, komandore.
Ksalija pasišalino iš slėptuvės vientisoje sienoje ir grįžo į koridorių, kur stovėjo Haraldas, abiejose rankose laikantis po žėrutį. Šmėkla suvirpėjo, ir jos reakcija prilygo gyvo, netikėtai išgąsdino žmogaus krūptelėjimui.
*Ką čia veiki?*
— Žiūriu, kaip sklendi iš mūro.
Ji nupleveno per kelis žingsnius atgal, budriai žvelgdama į išjungtus žėručius detektyvo delnuose.
*Man jie nepatinka.*
— O Donalas Riordanas? — paklausė Haraldas. — Patinka?
Ksalija papurtė galvą sustingo akimirkai ir linktelėjo.
*Taip. Bet aš juo nepasitikiu.*
— Anot Aleksos, leitenantas šauniai pasidarbavo.
Šmėkla įniko suktis ore tarsi tingus tornadas. Galop nustojo rangytis ir prisiartino prie kolegos.
*Jis mus šnipinėja. Vilnaro nurodymu.*
Haraldas sumirksėjo, įbedė į Ksaliją švelnias romias akis.
— Negerai, — tarė.
Policijos štabe Donalas pastebėjo, jog pranyko Viktoras. Kai užsiminė Aleksai, esą žaliūko niekur nematyti, toji sekundę kitą paspoksojo į leitenantą ir atsakė:
— Jis išvažiavo į ligoninę.
— O, Tanate, — murmtelėjo Donalas. — Atleisk. Sušana.
— Taip, žinau, — suminkštėjo Aleksa. — Judviem dar neteko susitikti. Bet kai kurie iš mūsų gan ilgai ją pažįsta.
— Slapto agento darbas susijęs su įvairiomis grėsmėmis.
— Sakai, ji išklydo iš tiesaus kelio?
— Ne. — Donalas atsirėmė į stalą. — Sušana veikė narsiai ir ryžtingai, bet ją slėgė įtampa. Slaptam agentui reikia daug valios stiprybės. Nenuostabu, kad jiedu su Viktoru palaiko artimus santykius.
— Tik ne tokius, kokius turi galvoje.
— Jei atvirai, aš ir pats susiprotėjau, jog daktarė d'Alkarnė, Sušana ir… — leitenantas neužbaigė sakinio.
— Ir Haraldas, — kinktelėjo Aleksa. — Pats išmąstei, ar tau padėjo Lora?
— Ir vienaip, ir kitaip.
— Kiekvienam reikalinga antra pusė.
— Hmm, taip. — Donalas nuoširdžiai vylėsi, jog detektyve nesisiūlo į porą. Panašias nemalonias akimirkas keletą sykių teko patirti kitų moterų draugijoje, ir jis ne visada pastebėdavo, kurlink krypdavo pokalbiai. — Supranti, mudu su Lora…
— Jeigu ją įskaudinsi, kas nors iš mūsų tave nudės, — įspėjo Aleksa.
— O. — Leitenantas nusišypsojo. — Džiaugiuosi, kad išsiaiškinome padėtį.
— Ir?
— Aš jos neskriausiu. Bet jei kas nors Lorą užgaus, pats juos pribaigsiu.
— Sutarta. — Aleksa ištiesė ranką
Donalas sekundę į ją stebeilijosi, galop paspaudė atkištą delną.
— Ei, ką čia veikiate? — pasidomėjo į kontorą įžengusi Lora.
— Tvirtiname komandinius ryšius, — atsakė leitenantas.
— Jis — pusė velnio, — pareiškė Aleksa.
— Gailiuosi, kad paklausiau. Donalai, tu tikrai nori imtis šito darbo? — Lora mostelėjo pailgu, siauru voku su sidabriniu, reljefiniu orlaivio ženklu. — Keliaujant inkognito, be jokių oficialių įgaliojimų, tau grės rimti pavojai.
Aleksa susiraukė.
— Negi jam siūlai tapti slaptu agentu?
— Mes kalbėjomės apie Sušaną, — paaiškino Donalas. — Bet čia — visai kas kita. Aš apsilankysiu Iluryje kaip…
— Departamentas nieku gyvu nesutiks mokėti už skrydį.
— Eee… kaip tai? — leitenantas pamojo į lėktuvo bilietą Loros rankoje.
— Pasiteirauk jos, kas tau rezervavo vietą lėktuve, — pasiūlė Aleksa. — Kas sumokėjo?
Komandore nuleido bilietą ant stalo.
— Koks skirtumas?
— Ei, susimildama… tikiuosi, mokėjai ne tu? — paklausė Donalas. — Skrydis kainuoja…
— Aš gyvenu Dumsiajame bokšte, — pralinksmėjo Lora. — Negi dar nesusivokei kas esu?
— Na, jis bent nesigviešia tavo pinigėlių, — tarė Aleksa.
— Apie kąjudvi šnekat?
Detektyve bedė pirštu į viršininkę.
— Leitenante Riordanai, tavo mergužėlė nėra vien tiktai aukštesnio rango pareigūnė. Ji — viena iš turtingiausių Tristopolio moterų.
Lora gūžtelėjo.
— Klaikiai turtinga.
Aleksa nukreipė smilių į Donalą.
— Bet tu nepamiršk mūsų pokalbio.
Jis linktelėjo.
— Prisiminsiu.
Vis dėlto kolegė raukėsi, ir Donalas pamanė suprantąs, kas jai neduoda ramybės. Po visų šnekų apie slapto darbo pavojus jis savanoriškai sutiko užsiimti tokia pat veikla, tik užsienio šalyje, kurios teisingumo sistema sudorodavo prasižengėlius mitriau ir griežčiau nei Tristopolyje. Sąmoningai Loros neskriaustų, žinoma, bet jai sukeltų nepakeliamą skausmą jei leistųsi nužudomas. Visa tai leitenantas perskaitė Aleksos išraiškoje.
— Jeigu negausime konkretesnių duomenų, — prabilo, — tuomet abejoju, ar man verta skristi į Ilurį. Ar gali atsisakyti bilieto neprarasdama pinigų?
Lora papurtė galvą.
— Dėl tokių smulkmenų nesijaudink. Kaip žinai, Iluryje Haraldas nestokoja pažįstamų. Ir informacijos šaltinių tau netrūks.
— Kalbi apie šnipelius?
— Galbūt. Jei neklystu, kai kurie visuomenėje užima gan aukštą padėtį.
— Iš kur gausime papildomų duomenų? — paklausė Aleksa. — Visi pėdsakai nutrūko.
— Bjaurieji dvynukai, — priminė Donalas.
— Jie gi nešneka.
— Kol kas.
Penktą valandą ryto Donalą prižadino kavos aromatas. Lora, apsirengusi alyvų spalvos kostiumėliu, laikė sidabrinį padėklą su pilnu puodeliu.
— Ooo… — išsižiojo jis.
— Labas rytas, mylimasai.
— Mm-hmm. — Donalas suėmė puodelį ir gurkštelėjo lašą Gėrimas pasirodė besąs karštas. — Ak… ačiū.
— Tikrai nenori, kad vietoj tavęs susitikčiau su žavinguoju mokslinčiumi?
— Ne. — Leitenantas pasitrynė akis. — Brangioji, tu jį išgąsdinsi.
— Čia komplimentas? — Palinkusi Lora jį pabučiavo. Šįryt šaltos moters lūpos buvo ypač žvarbios. — Ar bandai įžeisti?
— Ei, taip nesąžininga. Aš nepajėgsiu apsiginti.
Komandore delnu perbraukė jo skruostą
— Lengva auka.
— Aš… — Donalas čiupo laikrodį nuo krištolinio naktinio staliuko. — Tik pažiūrėk kelinta valanda.
— Gal man kartu su tavimi užsukti į dušą?
— Tuomet daktaras Ju turės mūsų laukti.
— Na, garantuoti tu negalėtum.
— Hmm, ne…
Lora jau kulniavo iš miegamojo.
— Negaišk, mylimasai. Palūkėsiu tavęs prie laukujų durų.
“Žiežula“ sustojo stačiai už purpurinio taksi, iš kurio pasišalinęs Kijušenas Ju nužygiavo laipteliais, vedančiais į policijos štabą Išlipę Donalas ir Lora atsisuko į jaunuolį, kuris jųdviejų nepastebėjo.
Kijušenui einant pro myriovilkius, gintarinės pastarųjų akys sužioravo kaip įprastai, bet staiga jų ruja, įskaitant FenSeptintuką atsigulė ant pilvų, ištiesė priešakines kojas, vilkiškai išsišiepė nukardami liežuvius ir parodydami iltis.
— Tai bent vaizdelis, — tarė Lora.
Donalas pasivijo Kijušeną vestibiulyje. Vaikinas jau spėjo diagnostiniais kerais patikrinti registratūros luitą į kurį buvo įsiliejusi apatinė Eudardo kūno dalis.
— Dėkui, daktare Ju, — plačiai nusišypsojo Eduardas. — Niekada nemaniau, kad esu toks ypatingas.
— Juokaujat? — Kijušenas gestu privertė atgyti sidabrišką miglą
kuri virto plevenančiomis runomis. — Esat įspūdingiausias dalinės transformacijos pavyzdys, su kokiu man teko susidurti. Integracijos gradientas atima žadą. Nieko prieš, jeigu jus aprašyčiau viename iš žurnalų?