— O, taip. Tai yra ne, neprieštaraučiau. Atspausdintų ir mano nuotrauką?
— Be abejo, — patvirtino Kijušenas. — Būtinai atliktume SRS procedūrą, galbūt…
— Kas yra SRS? — paklausė Donalas.
— O, sveiki, leitenante. Stebuklinis rezonansinis skenavimas. Negi jūsiškiai teismo medicinos ekspertai juo nesinaudoja per analizes?
— Nežinau. — Leitenantas mintyse pamatė išsprogdintą koridorių, kuriame buvo rastas daktarės d'Alkarnės kūnas. — Kaliniai, kuriuos jums norėjau, hmm, pristatyti…
— Taip, taip, tiriamieji.
Eduardas susiraukė, tik neaišku dėl kokios priežasties: galbūt jam nepatiko, kad kaliniai vadinami tiriamaisiais, gal pyktelėjo, jog Donalas į save prikaustė Kijušeno dėmesį.
— Jie išvertė iš kojų vyriausiąją medikę-klausytoją.
— Guldau galvą kad ji nebandė klausyti, kol belaisviai dar buvo gyvi. Beje, kas ją taip prajuokino?
— Ką? — Donalui prireikė sekundės, kol jis suvokė, kad jaunasis stebukladarys neteisingai interpretavo išgirstus žodžius. — Ne, ją išvertė iš kojų tiesiogine prasme. Pribaigė.
— Daktarę d'Alkarnę nužudė?
— Būtent.
— Siaubas. — Kijušenas į kišenes susikišo rankas. — Kaip toli, jūsų nuomone, man derėtų nueiti?
— Apie ką jūs šnekat? — nesuprato Donalas.
— Žmogaus mintis yra trumpalaikė, bet ją suformuoja per ilgą laiką įsišaknijusios nervų sistemos struktūros. Šios gajos kaip… na, tarkim, susikurtas vaizdinys iš jūsų sąmonės neišsitrina.
Pagalvojęs apie Lorą leitenantas kryptelėjo žvilgsnį kairėn.
— Apie tai ir kalbėjau, — pridūrė Kijušenas. — Jūs ką tik pasitelkėte ne kartą naudotą struktūrą nors kiekvienas toks momentas — teoriškai šnekant — visiškai skiriasi nuo ankstesnių.
— Hmm… kaip pasakysite.
— Be to, jūs įsisavinate mokymosi strategijas, sukuriančias metastruktūras, kurios nulemia struktūrų, atsakingų už minėtus momentus, atsiradimą Aišku?
Donalo manymu, atėjo metas parodyti, jog policininkai ne pirštu penimi.
— Kiek suprantu, egzistuoja ir metametastrukrūtos, pagimdančios metastruktūras.
Kijušenas šyptelėjo.
— Teisingai.
— Kai klausėte, kaip toli jums derėtų nueiti…
— Apsidairęs šioje patalpoje, daug kur matysite miglotą foną, tačiau mintyse jūs esate susidaręs vestibiulio modelį.
— Taip…
— Slaptos sąmonės sritys gali aptikti smulkmenas, kurias ignoruoja pagrindinės struktūros. Susidaryti naujus vaizdus iš foninės miglos galima tam tikromis priemonėmis. Filtruodamas aplinką šalinate trikdžius, tikimybiškai analizuojate menamus garsus… atleiskite, mano minties dar nepametėte?
— Ne. — Donalas pažvelgė Kijušenui į akis. — Kaip matau, mėginate paaiškinti, koks sunkus jūsų darbas.
— Na… galbūt, iš dalies… esmė ta, kad paieškos įranga įsiskverbia į neurostruktūras. O sopulius kursto nervų sistema.
— Kitaip tariant, kuo giliau rausitės, tuo labiau jiems skaudės?
— Gal ir per daug supaprastinote, bet… taip.
— Norite žinoti, kokios skausmo ribos įtariamiesiems nederėtų peržengti?
— Eee… taip.
— Jeigu ryšitės išgauti viską ką įmanoma, ar jie mirs?
— Vargu bau. Tačiau…
— Kas?
— Jie turbūt gailėsis, kad nemirė. Procesas gali trukti kelias minutes ar valandą ilgiausiai dvi valandas. Bet už laiko tėkmę atsakingos sąmonės būsenos.
— įtariamųjų požiūriu, procedūros užsitęs?
— Ne vienerius metus, bent taip jiems atrodys. — Kijušenas vyptelėjo. — Gal net šimtmečius, kiek neišgyvena paprastas žmogus.
— Vadinasi, jūs padarysite belaisviams paslaugą. Pasirūpinsite, kad jie gyventų ilgiau.
— Kančioje.
Donalas patraukė pečiais.
— Kiekvienas mūsų veiksmas turi padarinius.
Kijušenas linktelėjo.
— Gryna tiesa.
Haraldas įžengė į specialiojo būrio kontorą įsitaisė už stalo ir švelnias savo akis įbedė į tolumą.
— Ei, — sušuko Aleksa, — tu gerai jautiesi?
Detektyvas atsigrįžo į ją.
— Nemanau.
— Kuo galėčiau tau…
Bet jis jau spėjo ištraukti stalčių, kuriame sužvejojo geltonus protokolų aplankus. Padėjęs šūsnį ant registracijos knygos, ėmė sklaidyti puslapius, užpildytus įrašų eilutėmis, kurias skyrės platūs tarpai. Vartė juos, kad turėtų kuo užsiimti. Aleksa matė, jog Haraldas neskaito pranešimų.
Iš kabineto išnirusi Lora prisitraukė kėdę ir atsisėdo tarp dviejų detektyvų.
— Kas naujo apie pterašikšnosparnį? — paklausė Aleksos.
— Deja, nieko. — Ji pašnairavo į užrašų knygutėje brūkštelėtus oficialius adresus bei telefonų numerius. Kiekvieną iš pastarųjų raižė juodos linijos. — Susisiekiau su visomis agentūromis, kokios tik atėjo į galvą, — pridūrė. — Pradedant Federalinėmis oro pajėgomis ir Civilinių skrydžių valdyba. Netgi paskambinau į orų tarnybą, paklausiau, ar jų žvalgybiniai balionai ką nors užfiksavo.
Protingus šmėklas-balionus neretai vadindavo baidyklėmis, bet neigiamą atspalvį turinčios pravardės Aleksa vengė, kad neįsižeistų Ksalija. Nors pastaruoju metu šios niekas nematė.
— O kaipgi FOP? Pterašikšnosparnis neįstengtų nepastebimai kirsti federalinės oro erdvės.
— Susimildama, Lora. — Aleksa pabarbeno pirštu į bloknotą. —Pasienio zona driekiasi tūkstančius mylių, ir ji praktiškai neapgyvendinta. Jei įsibrovėlis skriejo neaukštai, žemiau kerų tinklo, kurį užmetė žvalgai-aiškiaregiai, vargu ar jį kas galėjo pamatyti.
— Čia specialisto nuomonė?“ — Lora viršun pakreipė vieną lūpų kamputį. — Tu tokia įsitikinusi savo teisumu.
Detektyve mažumėlę nuraudo.
— Aš prakalbinau vieną iš CSV pareigūnų. Mielą vyruką.
— Tikrai? — abejingu balsu pasiteiravo Haraldas: erzino Aleksą tik dėl bendros tvarkos, nejausdamas didelio noro. Tik ne dabar, kai Sušanos sveikatos būklė tebebuvo kritiška.
— Kąjis tau išklojo? — paklausė Lora.
— Ką girdėjai. Nuo transliacinių bokštelių bangos vilnija tūkstančio pėdų aukštyje. Naktį, prastomis oro sąlygomis, žemiau kerų tinklo pralėktų ir pro banši patrulius prasmuktų netgi pterašikšnosparnis.
Haraldas pasitrynė veidą
— Ar jis tikrai atlėkė iš Ilurio? Turiu omenyje pterašikšnosparnį? Galbūt pakilo ir nusileido mūsų teritorijoje?
— Na, Deividas minėjo… — Aleksa prikando liežuvį, pažiūrėjo į Lorą su Haraldu. — Palikit mane ramybėje. Jis labai mielas. Dirba CSV saugumo skyriuje. Žodžiu, pterašikšnosparnis per didelis, kad nutūptų įprastame mažame aerodrome, ir atokioje fermoje ar kitoje nuošalioje vietoje juo niekas negalėtų pasirūpinti.
— Tas Deividas nevedęs? — pasidomėjo Lora.
— Aš ne… klausyk, nenustebčiau, jeigu jis man nebepaskambintų. — Aleksa atsiduso. — Tanatas griebtų. Taigi, Deivido manymu, toks skrydis galimas tiktai iš oro uosto, nebent turėtum velniškai gerus organizacinius gebėjimus ir nestokotum išteklių. Tačiau CSV neatsiuntė jokios informacijos apie pterašikšnosparnį, kuris atitiktų mūsų įtariamąjį.
— Bet tai nėra neįmanoma, — tarė Haraldas.
— Taip. Pterašikšnosparnis galėjo pakilti ir nusileisti federalinės erdvės zonoje. Nors mažai tikėtina.
— Kodėl klausi? — pasiteiravo Lora. — Gavai kažkokių naujų duomenų? Iš kurių sprendi, kad Iluris nagų neprikišo?