Haraldas papurtė galvą.
— Paprasčiausiai mąstau logiškai. Stengiuos, jog nesuteiktume dėmesio į vienus pėdsakus, kol dar nesame dėl jų tikri.
— Argi ne tu budėjai prie ambasados? — tarstelėjo komandore.
— Nusekiau vairuotoją iki… — Haraldas trumpam nutilo. — Ei, aš nesu nusiteikęs prieš Donalą
Aleksa, regis, nustebo.
— Kuo tau neįtinka Donalas?
— Ne, aš sakiau…
— Kokius žodžius ištarei ir kaip įsitempė tavo balsas yra du skirtingi dalykai, — pareiškė Lora. — Tavo toną girdėjome abi su Aleksa.
Nors ir apniukusi, detektyve linktelėjo.
Haraldas užsimerkė, pro lūpas išpūtė orą tada praplėšė vokus.
— Jei pameni, į mūsų būrį leitenantą paskyrė Vilnaras. Nesvarbu, užverbavai tu Donalą ar ne — išėjęs iš ligoninės mūsų bičiulis prisistatė pas komisarą kuris ir komandiravo jį pas mus.
— Ką nori tuo pasakyti? — lediniu balsu pasitikslino Lora.
— Nieko. Visiškai nieko. Tu klausei manęs. — Haraldas atsistojo, iš rankų nepaleisdamas aplankų. — Važiuoju į ligoninę. Leisiu Viktorui pailsėti.
Vieną ilgą iki amžinybės užsitęsusią akimirką komandore jį svilino įdėmiu žvilgsniu.
— Gerai, — pagaliau ištarė. — Išsiųsk Viktorą namo.
— Pabandysiu.
Lora žiūrėjo, kaip Haraldas išeina, laukdama, jog durys užsidarys su trenksmu. Kai jos švelniai užsivėrė, komandore vis vien krūptelėjo. Staiga suvokė, kad ją atidžiai stebi Aleksa.
— Manai, nepastebiu kažkokios intrigos? — paklausė kolegės.
— Tikiuosi, ne, — atsiliepė Aleksa. — Jei tau kas nors praslydo pro akis, aš juo labiau nieko neįžiūriu.
Nežinodama, kaip reaguoti į atsakymą, Lora linktelėjo ir grįžo į savo kabinetą, kur galėjo atsisėsti priešais didžiulį, ant sienos prisegtą miesto žemėlapį ir pasvarstyti, ką daryti toliau.
20
Procesas priminė skrodimą
įžengus į kvotos kambarį, Donalo laukė anaiptol ne toks reginys, kokį jis tikėjosi pamatyti. Vietoj klykiančio, besirangančio, prakaitu bei krauju pasruvusio pavidalo, leitenantas išvydo blyškų nykštuko kūną kurį beveik užgožė ryškiaspalviai, erdvėje kybantys vaizdai. Įtariamasis, rodės, skendėjo komoje, jo veidas buvo sustingęs.
Tuo tarpu Kijušenas sėdėjo prie tolimosios sienos, už staliuko, ir valdė įmantrius, Donalui anksčiau nematytus įrengimus.
Vis dėlto leitenantui susidarė įspūdis, kad jis stebi vivisekciją: bet ne kūno, o sąmonės arba veikiau sielos. Ore pleveno auksu žvilgantys rėmeliai su keistais užrašais:
[[vaizdas mokykla kasdienė kelionė [
užkl. sąrašas [trukmė: kintam. numat. vert. — 30min, skausmo sąsaj.: Mušimas* numat. vert. = naujas mušimas (stiprumas:=3.2), adrenalino išskyr.: seka <liaukos veik.> = nauja seka (numat. ilg.=5)
šabl. sąrašas: seka<apgaul. manev. >= išmestas (išmetimo tipas, apgaul. manev. pirmas lygis).
]
intarp. sąrašas [bėgti (aplinkos įvestis: min. geštaltas, riksmo įvestis: garsiniai duom.)
[bėgimo pradžia (greitis:=dabartinė būsena. maks. fiziol. susitel. ()), pastangos [vykdyti apgaul. manev.(beveik atitink. (šabl. sąrašas))]
klotis [laukti (22), stebėti (kiek įman.), tęsti]
priešingu atveju [bėgimo pradžia (greitis:=perskaič. ())] asm. palinkimas lankstumas:= sub.l
]
] vaizdo pabaiga]]
Donalas ničnieko nesuprato. Vaiskių ekranų gretas jungė šviesos puslankiai, pažymėti runomis, kurios reiškė „suvaldymą-materializavimą“, „pranašišką ženklą“ ir „būrimą“.
— Velniai griebtų.
Atminęs savo vaikystę jis pagaliau iššifravo blizgančių ekranėlių reikšmes.
Prakeikta našlaičių prieglauda.
Kalinys atkūrė, kaip jį mušė pakeliui į mokyklą ir grįžtant namo. Prisiminė elgesį, kuris nulėmė jo ateitį.
Kijušenas atsilošė ir nuo veido nusišluostė prakaito lašus.
— Atleiskit, leitenante. Darbas nelengvas. Jis užburtas apsauginiais kerais.
— Sakot, kad negalit prasiskverbti į nykštuko sąmonę? — Donalas pamojo į vaizdus. — O kas čia?
— Taip, čia dalis Dilvokso sielos.
— Dilvokso?
Jaunuolis dūrė pirštu į surištą belaisvį.
— Toks jo vardas.
Iš Kijušeno akių sklido švytėjimas, neturintis nieko bendra su ugniniu raštu, kuris atsispindėjo ragenose. Žinių troškimas jam tapo savotišku narkotiku.
— Taigi… — Donalas apžvelgė tviskančius rėmelius. — Ar jau nusigavote iki slapčiausių minčių?
— O, ne, — nustebęs atsakė stebukladarys. — Darbas pareikalaus ne vienos valandos. Iš pradžių privalau įveikti pasikartojančios elgsenos sluoksnius. Nugramzdinti jį į gilų transą.
Kijušeno pirštai perbėgo jungikliais ir apskritosiomis skalėmis. Liepsninguose ekranuose nušvito nauji, sudėtingi, tamsiai mėlyni ir sodriai žali geometriniai raštai.
— Mes aptiksime konkrečių akimirkų pėdsakus ir atseksime, kokios mintys galėjo suktis jo galvoje tais momentais.
— Galėjo?
— Tiksliau, kokios išliko.
Nušvito papildomi ekranėliai, Kijušeno pirštai vėl šastelėjo per įrangą ir šįsyk pančiuose įkalintas nykštukas sujudėjo. Paskui užstaugė, riksmu spinduliuodamas agoniją — Donalas nė neįsivaizdavo, jog žmogaus gerklė geba išgauti kažką panašaus.
Leitenantas norėjo paprašyti jaunuolio, kad šis liautųsi kėlęs belaisviui skausmą bet Kijušeno veide pastebėjo sardonišką išraišką anot kurios, taip reaguodavo visi žmonės, neišmanantys stebukladarystės subtilybių. Donalas užgniaužė emocijas.
— Nieko daugiau neparodysite? — paklausė. — Tik padilginsite įtariamąjį peršuliais? Taip apdoroti jį sugebėčiau plikomis rankomis.
— Palūkėkite. — Kijušenas pasuko tris apvalius jungiklius. — Dabar jis prisimins, kas įvyko prieš tris dienas.
Šįkart nykštukas ėmė taip griausmingai klykti, jog teko delnais užsispausti ausis. Rėksmas stiprėjo, kol tapo nebepakeliamas. Leitenantas nusvyravo link durų, kurios, jam artėjant, atsilapojo. Kai Donalas smuko per slenkstį, jos užsidarė.
Apkerėtos spynos pačios užsirakino. Koridoriuje viešpatavo tyla.
— O, Tanate, — panosėje murmtelėjo jis.
Sienoje, ties akipločio pakraščiu, lyg ir kažkas suribėjo. Donalas kietai užsimerkė, po sekundės praplėšė vokus.
— Velniava, — sumurmėjo žinodamas, jog privalo grįžti.
Neaišku kodėl, bet įkišo ranką į užantį ir išsitraukė „Magnusą“.
Atšovė skląstį, išpurtė apkabą, patikrino užtaisus ir juos sugrūdo į buožę.
Tuomet čiupo už durų rankenos bei nėrė į kvotos kambarį.
Ksalija tūnojo tamsoje, kilo kiaurai šaltą mūrą, fiksuodama statmenus kažkokio gausmo, nepanašaus į tikrą garsą srautus, apie kuriuos bylojo pavadinimo neturintis, lytėjimą nežymiai primenantis jutimas: ji tarytum užčiuopė žvarbius, metalinius, už kelių jardų nudrikusius vamzdžius.
Materialiuose matmenyse šmėklos tankis kone prilygo nuliui — mažai trūko, kad jos pavidalas visiškai išsisklaidytų. Ksalija svyravo ant bedugnės krašto, prie kurio prisiartinti neįstengtų joks žmogus: dar truputį nutolus nuo mirtingųjų visatos, turbūt nebepavyktų rasti kelio atgal.