Ji ne sykį lankėsi Dumsiajame bokšte; gavusi Loros leidimą lakiojo šachtomis ir bendravo su tenykštėmis šmėklomis. Dangoraižis atrodė kaip senovinis, gigantiškas labirintas, bet jis nublankdavo prieš gūdžią policijos štabo istoriją ir klaidžius vietinius takus.
Ksaliją atstūmė apsauginiai laukai.
Jei ne ligoninėje atsidūrusi Sušana, jei ne Minos mirtis, ji nė nemėgintų čia skverbtis.
Siame aukšte apsauginiai laukai horizontaliai driekėsi per visą policijos štabą Kerų bangų sluoksniai akmeninėse grindyse užkimšo rezonuojančias ertmes dėl vienintelio tikslo: kad neleistų kvazi-materialioms būtybėms kaip Ksalija prasibrauti į viršutinius pastato lygius.
Ten, kur aukščiausio rango pareigūnai — komisaras Vilnaras ir kiti — buvo įsirengę kabinetus bei slaptas saugyklas.
Toli apačioje, pradedant minus penkiasdešimtuoju aukštu, kiti laukai trukdė šmėkloms (ir fėjoms bei ektomiglelėms) nusigauti iki tamsiųjų kankinimo kamerų. Jau nekalbant apie palaidotus anksčiau tarnavusių komisarų kaulus.
Ksalija niekuomet nebandė pakilti į tokias aukštybes. Nūnai itin atsargiai pleveno ir vinguriavo tarp apkerėtų aukštos įtampos tinklų bei įmantrių trimačių, mirtinos energijos kupinų labirintų. Jei dėmesys bent akimirkai išsiblaškytų, jos egzistavimas nutrūktų visose visatose.
Vilnaras liepė Donalui šnipinėti komandorę ir, kas dar bjauriau, ją suvilioti. Ksalija tiksliai žinojo, kaip susiklostys įvykiai, jei tik ji aptiks įrodymus, kuriuos galės pateikti Lorai.
Donalas patirs kančias, gal net mirs kokiame apleistame skersgatvyje, bergždžiai laukdamas pastiprinimo.
Šmėkla skverbėsi pro trečią apsauginį sluoksnį, kai jos sąmonę pervėrė ugninis klausimas.
+ Kas tu?+
Ksalija liovėsi kilusi. Sekundės dalį slinko į šoną tačiau turėjo sustingti, nes vos neįsirėžė į apkerėtus aukštos įtampos laidus.
*Kas klausia?*
Jai atsakė šaltai ir griausmingai.
+Ar kada mąstei apie amžinybės prigimtį?+
*Apie ką?*
+Apie laiko tarpą, kuris tęsis, kai užsibaigs tavo egzistencija.+
Ksalija tik po akimirkos susiprotėjo, kad jai grasina. *Atsiknisk.*
Sekundei kitai akmeninėse sienose įsivyravo tyla. Galop kiaurai mūrą ir pačią Ksalija nuvilnijo šalti raibuliai, o ji pagaliau suvokė, kokia esybė sergėjo viršutinius sluoksnius — mozaika šmėklų, kurias aukščiausios klasės specialistai iš tamsiausių sąmonę kontroliuojančių magų mokyklų sudraskė į skutus, transformavo ir sulipdė į vieną kvazisielą +Aš tave suėsiu.+
*Per daug neįsisvajok.*
+Suplėšysiu ir prarysiu.+
Ksalija jau judėjo.
*O kas tau padės?*
+Man nereikia pagalbos…+
Abi esybės atsidūrė netoli skaisčiai ryškių mirtinos energijos tinklų, prie kurių galingoji mozaika nedrįso artintis. Pajutę, kad ji kupina rezonansinių pajėgumų, liepsnojantys bukapročiai laidai nuslinko potencialios aukos kryptimi.
Prisivertusi ištįsti, Ksalija smuko tarp ugninių tinklų.
Ir dabar jai grėsė išties rimtas pavojus.
*Prakeikimas.*
Užnugaryje blykstelėjo sargybinio žodžiai.
+Ak, mažyle, kokia kvaila klaida. Dabar tau galas.+
Ksalija mėgino nusklęsti pirmyn, bet išbadėję energijos tinklai nuginė ją atgal, ir šmėklą užvaldė įsitikinimas, kad jai lemta mirti.
Donalas grįžo į kvotos kambarį. Auksinius ekranėlius ir žvilgančius raštus pritemdė šviesos srautai, kuriuose krutėjo simboliniai ženklai bei piktogramos.
Kijušenas tebesėdėjo prie stalo ir buvo vos įžiūrimas už spindesio sienos. Įkalintas nykštukas, kurio sielą stebukladaris draskė, visiškai pranyko iš akių, pasislėpęs už banguojančio, akmeninį kambarį užtvindžiusio švytėjimo.
— O, varge… Kijušenai, kąjam darote?
— Jūs regite kalinio sielą. — Jaunuolio balsą beveik nustelbė ausį rėžiantys instrumentų spragsėjimai bei dejonės. — Mintis, kurias generavo atitinkamos schemos ir vaizdiniai. Matot: štai polinkis, sužadinantis savybę, kuri siejama su…
— Man rodos, jūs išprotėjęs.
— Priešingai. Pažiūrėkit. — Kijušenui pamojus į vaizdų verpetus, jo rankovę nudažė kaleidoskopiniai atspalviai. — Ana ten. Toji struktūra visiškai nesiderina su protingos ar bent žmogiškos minties sąvoka.
— Anot jūsų, mes suėmėme ne žmogų?
— Ne, aš noriu pasakyti, jog čia guli tikras psichinis ligonis. Siekiant įveikti jo bėdas, pagalbos ranką turėtų ištiesti galingi magai-terapeutai.
Donalas pažiopsojo į šviesos sūkurius.
— Bet jo bėdos mums nerūpi.
— Teisingai.
— Deja, aš negaliu jums leisti…
— Ša. Pagaliau. O, prakeikta Mirtie, man pavyko.
— Ką radot?
— Minutėlę. Privalau pasekti tais pėdsakais, apeiti iškilusias kliūtis…
Leitenantas žiojosi, ketindamas pateikti dar vieną klausimą, bet
persigalvojo ir užsičiaupė.
— Telefono numeris, — sumurmėjo Kijušenas.
— Juokaujat?
— Užfiksavau rezonansinį poveikį. — Vaikinas pakėlė galvą. — Informaciją kalinys gavo netiesiogiai. Man teks nustatyti, ką jis pastebėjo, ir iš nuotrupų sukurpti visumą.
— Iš prielaidų, o ne atsiminimų?
— Jeigu surinksiu visus iki vieno fragmentus, vaizdas bus tikslus.
Donalas norėjo pasiteirauti, iš kur Kijušenas tai žino, bet nutarė
neaušinti burnos. Stebukladaris įniko spūsčioti ir sukioti jungiklius.
— Tuojau, tuojau…
Pirštai ėmė dar greičiau lakstyti per prietaisų skydelį.
— Ne, velniai rautų…
Leitenantas nenutuokė, ką pasakyti ir kuo padėti.
— O… Hade.
— Nepavyko? — spėjo Donalas.
— Anaiptol. — Kijušenas į jį nukreipė akis. — Aš galiu tiksliai nurodyti skambinusio asmens numerį: septyni-septyni-septyni, du-de-vyni, trys-penki-vienas, septyni-du-nulis.
Donalas sekundę stebeilijosi į jaunuolį, galiausiai linktelėjo.
— Užsirašykite viską ką atrasite.
— Be abejo. — Kijušenas palingavo galva. — Nejau iš manęs tikėjotės kažko kito?
Leitenantas nutylėjo, bet jo galvoje mintys sūkuriavo verpetu. Štai ir antras įrodymas.
Aš tikėčiaus, kad numerį nuslėptum, jei tik žinotum bedąs pirštu į Vilnarą.
Nes sunku įsivaizduoti pavojingesnį priešą nei policijos komisaras.
Ksalija bandė išsivaduoti, bet ugnis nustūmė ją atgal — pseudo-ugnis, gebanti sunaikinti šmėklos formą sykiu pakurstyti skausmą kuris subjektyviu požiūriu nesilpnės ištisą šimtmetį: dėl to kaltas laiko išsiplėtimo faktorius. Liepsnų tinklas ją spaudė ir degino gramzdindamas į nebūtį.
*Sumauta skylė.*
Staiga energijos sroves perliejo ir praskyrė šalta banga.
*Kas?..*
*Mane vadina Gerte.*
Ksalija žinojo, kas ji tokia. Nors pati liftais nesinaudodavo, kartais palaikydavo Lorai draugiją kai komandore kildavo į viršutinius aukštus, ir susipažino su kai kuriomis šachtose įkalintomis esybėmis.
*Gertė? Argi tu nesi prikaustyta prie lifto Nr.7?*
*Na… pančių esti įvairių, ar ne?*
Nenumanydama, kaip suprasti repliką Ksalija pasistengė, kad jos ir Gertės kryptingo sukimosi dažniai sutaptų: materialūs žmonės tiesiog paduotų vienas kitam rankas. Drauge jos nėrė kiaurai mūrą — traukė ten, kur galbūt pavyks atskleisti tiesą.
Į komisaro Vilnaro kabinetą.