Haraldas sustabdė kaulaspalvį motociklą, bet variklio kol kas neišjungė. Į tvirtą pagrindą „Fantomas“ įsirėmė dviem išriestais stovais, o detektyvas permetė koją per balnelį ir nušoko ant žemės.
— Būk pasirengęs, — sumurmėjo. — Ir atidžiai žvalgykis.
Žmogui užnugaryje palikus motociklą šis, rodės, ėmė trykšti budrumu. Haraldas paskubomis nužingsniavo siaura gatvele, kurią skersai kirto vora žemų, smailių stulpelių, idant tarp grafitu išpaišytų sienų nelakstytų motociklai bei automobiliai.
Šiąnakt lauke buvo per šalta, kad rajono jaunikliai šėliotų visu pajėgumu. Vis dėlto uždarytus langus nušvietė raudonos ir auksinės šviesos pliūpsniai, orą perskrodė serija driokstelėjimų: aplinkui nugriaudėjo fejerverkai ir petardos, kurias svaidė jauni, kvailiojantys idiotai.
Tik įsidarbinęs policijoje, pirmaisiais tarnybos metais, Haraldas vos nenupylė keturiolikmečio, pykštelėjusio saliutą nes įtempti nervai į sprogimą sureagavo kaip į pistoleto šūvį. Dabar garsus jis atskirdavo instinktyviai — įgūdžius suformavo ne vien darbas gatvėse, bet ir jūrų pėstininkų gretose praleistas laikotarpis, po kurio Haraldas grįžo į teisėsaugos pajėgas.
Kartą, „Karinguose septintukuose“ išsitarnavus iki seržanto laipsnio, jam teko vesti savo būrį į saugų prieglobstį, brautis per Kongalo Uolos mišką Furilio slėnyje, ginčijamoje, iš karto už Zurinamo sienos plytinčioje teritorijoje. Haraldui padėjo vedlys, kartu su „septintukais“ gyvenęs karinėje bazėje, netgi jiems gaminęs maistą Tą tipą visi pažinojo Gemo Sintilo vardu.
Suknisti šnipeliai ir išdavikai.
Niekas nenumanė, kad Gemas Sintilas iš tiesų prijautė separatistams. Niekas to nenutuokė, kol tarp akmeninių kolonų pasipylė apsauginius kerų sluoksnius varstančių kulkų kruša, ir pusė Haraldo būrio prarado gyvybę anksčiau, nei susigaudę, jog pateko į spąstus.
Žudyk šunsnukius.
Haraldas su trimis sužeistais bendražygiais išsiveržė iš pasalos zonos. Tegalėjo pasidžiaugti tuo, kad Bilis, dar žinomas kaip kapralas Bilkenas Flevoras, paleido šūvįGemui Sintilui į nugarą. Prakeiktas išpera paraitė kulnus ir vos nepaspruko.
Po sekundės Bilio kaukolė išsprogo tamsiai raudonu fontanu, nes iš kažkokios slėptuvės į jį iššovė snaiperis. Haraldui pavyko išnešti sveiką kailį.
Žudyk visus.
Lygiai tokia pati lemtis laukė Donalo Riordano, jeigu paaiškės, jog šunkara atsakingas už nelaimes, nutikusias Sušanai.
Haraldas naudojosi šnipeliais. Su jais elgėsi maloniai bei švelniai, kai to reikalavo aplinkybės. Bet nė vienu nepasitikėjo ir visų nekentė.
Jis atsidūrė imigrantų rajone, kuriame naujus namus rado pabėgėliai iš llurio. Detektyvas žinojo, kur pirmiausia turėtų apsilankyti — „Stelto” kavinėje, nes Bitrilas Kondalis ten lankydavosi aštuonis vakarus per savaitę (devintadienius paaukodavo maldoms Ksitroso šventykloje).
Iš „Stelto“ kaip įprastai sklido gūdžios melodijos. Haraldas praskyrė metaliniais karoliukais nusagstytas užuolaidas, į šoną pastūmė sunkias, medines, runomis išraižytas duris. Šios lengvai ir be garso nuslydo suteptais bėgeliais. Policijos pareigūnas paniro į opijumi kvepiančią atmosferą.
Tolimajame kampe spiralines pypkes čiulpė trys vyrai pailgais veidais. Jų galvos pakrypo į atėjūną, bet vyzdžiai buvo visiškai susitraukę, žvilgsniai varstė svajų pasaulį, kuriame Haraldas neegzistavo: trijulė paprasčiausiai sureagavo į judesį.
Dešinėje pusėje, kur už staliuko vakarieniavo šeima, apvaliaveidis vyriškis kavos atspalvio gymiu — Bitrilas — užsimerkė ir nugurkė seiles. Po sekundės atsimerkė, prisivertė nusišypsoti.
— Sveikas, seržante, — pasilabino.
— Bitrilai, ką įdomaus man išklosi?
— Ką?…
— Kalbu apie informaciją. Juk žinai, kas man patinka. — Švelnios
Haraldo akys, rodės, išsiplėtė. Per pigų linoleumą jis prisitraukė kėdę ir įsitaisė už Bitrilo staliuko. Linktelėjo prakauliai moteriai ir dviem, šalia jos sėdintiems berniukams.
— Ponia Kondalis, malonu jus matyti, — pridūrė Haraldas. — Ir sūnelius, be abejo.
Apvaliaveidžio žmona Laksara kinktelėjo galva, tačiau į atvykėlį žvelgė budriai. Jiedu su Bitrilu pernelyg gerai žinojo, kokios trapios, teisiniu požiūriu, buvo jų vedybos. Tikroji ir pagal įstatymus vienintelė Kondalio žmona tebegyveno Silvekso mieste, Iluryje.
Triukšmo ji nekėlė tiktai dėl grynųjų, kuriuos kas savaitę atsiųsdavo vyras. Jeigu Bitrilo bosai iš ambasados išgirstų apie dvipatystę, diplomatinė jo karjera būtų sužlugdyta amžiams, ir tuomet pinigų niekas nebegautų.
— Mūsų, hmm… — Bitrilas pakėlė galvą, kai pro vidinį tarpdurį pažiūrėjo kavinės šeimininkas Zegrolis (Steltas, pirmasis savininkas, atsisveikino su gyvybe susikivirčijęs su gretimu naktiniu klubu, kurio apsaugininkai nešiojosi riestus kardus ir jais mokėjo naudotis), — …apylinkėse nieko nevyksta.
— O kaipgi vairuotojas? Kuriam priklauso automobilis, numeriu XSA899-omega-beta-delta?
— Kas?
— Limuzino vairuotojas. Aukštas, blyškus juodaplaukis. Nagi, Bitrilai. — Detektyvas pasviro arčiau jo. — Susitelk.
— Eee… taip, seržante.
Haraldas pažvairavo į porelę atžalų tikrindamas, ar tuodu užsiplieskė pykčiu, bet Kondalių sūnūs buvo per jauni, kad suvoktų, kaip policininkas supančiojo jų šeimyną, ir pajustų neapykantą, kurią tėvai jam puoselėjo. Laksara savo emocijas slėpė giliai širdyje.
— Na, kuo jis vardu? Vairuotojas.
Bitrilas nukreipė akis kairėn.
— Iksilas Deltrasolis. Anksčiau tarnavo armijoje. Tikras vienišius.
— Ir?
— Ar mes galėtume pasivaikščioti, seržante? — dirstelėjęs į žmoną, paklausė Bitrilas.
— Žinoma, — nusišypsojo Haraldas. — Eime. — Skubiai atsistojo ir padėjo informatoriui atsiplėšti nuo kėdės, tarytum šiam būtų verkiant reikėję pagalbos. Tiesiog norėjo parodyti, kas valdo padėtį. Traukdamas link laukujų durų, į opiumo rūkalius ir Bitrilo šeimą — antrąją šeimą — nesižvalgė, bet visus stebėjo akies krašteliu.
Į šaltą gatvę jiedu ištrūko be jokių incidentų. Ties namo kampu mindžikavo du berniokai, vienas jų rankoje laikė nepridegtą petardą. Pamatę detektyvą abu pranyko Raksmano alėjoje. Šiose vietose Haraldą pažinojo.
Kas jį tenkino.
— Kalbėk, Bitrilai.
— Aš neįsivaizduoju, ką jis iškrėtė. Deltrasolis neturi draugų. Nei priešų, nei bičiulių — supranti, ką turiu omenyje?
— Jei tik šnekėsi paprastais žodžiais.
— Ką?
— Tiek to. Ką slepi?
— Aš ne… velnias. — Bitrilas sustojo prie vieno iš metalinių stulpelių. — Klausyk, apie nusikaltimą kurį jis galėjo įvykdyti, nieko nežinau.
— Aišku. Jeigu Detrasolis su niekuo nedraugauja, gal esi girdėjęs apie jo pažįstamus?
— Ne… jis daug laiko praleidžia sero Alvano biure, kita vertus, tam žmogui dirba. Viskas.
— Ir?
Haraldas, pasitelkęs psichologinį spaudimą, tebevarstė pašnekovą žvilgsniu.
— Sklando gandai… na, Detrasolio automobilį man teko regėti ten, kur, anot paskalų, jis neretai stovėdavo.
— Aha. Tęsk, Bitrilai. Iki pat pabaigos.
— Mačiau, kaip jis išėjo iš „Žiūrėk ir mėgaukis“.
— Tikrai?
— Taip. O durininkas Detrasoliui palinkėjo labos nakties, kreipėsi vardu, lyg jis būtų nuolatinis lankytojas.
— Gerai.
Bitrilas su palengvėjimu atsiduso.
— Daugiau nieko nežinau, bose. Seržante.
— Aš tavimi tikiu. — Haraldas išsitraukė piniginę, atskaičiavo tris trylikos florinų kupiūras. — Imk. Nupirk žmonai naują apsiaustą.