Informatorius skubiai paslėpė pinigus kišenėje.
— Dėkoju, seržante.
Jis sustingo, tarytum lūkuriuodamas leidimo grįžti į kavinę.
— Keliauk. — Haraldas pakreipė galvą į „Steltą“. — Tavęs laukia žmona.
— Ačiū.
Luktelėjęs, kol Bitrilas pasieks kavinės duris, Haraldas sušuko:
— Ir aš Laksarai neminėsiu…
Bitrilas suakmenėjo.
— …kad lankeisi Mėnulio Pjautuvo alėjoje, — pridūrė detektyvas.
— Man nesinorėtų spėlioti, ką ten veikei. Supranti, apie ką kalbu?
Stypsodamas priešais „Stelto“ tarpdurį, informatorius nukorę galvą. Šviesų fonas aptemdė veidą todėl buvo neįmanoma įžiūrėti, ar jis verkia. Galų gale šiek tiek atsitiesęs Bitrilas atšovė duris, smuko vidun ir su trenksmu jas uždarė.
Kurį laiką Haraldas spoksojo į kavinę. Staiga mintyse išvydo sutalžytą Sušanos veidą ir jo paties fizionomija virto ledine kauke.
Šaižiai cypdama į viršų šovė raketa, kuri po akimirkos išspjovė sidabrines ir juodas žvaigždutes.
Detektyvas nužygiavo iki savo motociklo, permetė koją per balnelį, patogiai atsisėdo.
— Jei viską sumąstė Detrasolis, — tarė „Fantomui“, — aš jam nuplėšiu kiaušus. Bet jeigu jis tėra marionetė…
Motociklas atgijo, suurzgė ir, Haraldui įsikibus į rankenas, padidino variklio sūkius. Įtraukęs abu stovus, nuriedėjo pirmyn.
— tuomet pasirūpinsiu, kad sėklidžių netektų prakeiktas Donalas Riordanas. Ir ne vien jų. Vardan Sušanos bei Loros.
“Fantomas“ didėjančiu greičiu nurūko gatve.
21
Ksalija sunkiai skynėsi kelią tarp kliūčių, kurias Gerte be vargo įveikdavo. Pastaroji jau šimtą dvidešimt su viršum metų sklandė lifto šachtomis ir per kitus menkiau pažįstamus statinio elementus. Ji puikiai žinojo, kokius mūrus galima kirsti, nesusiduriant su jokiomis užtvaromis, ir kur kelią pastodavo klastingos apsauginės sistemos.
Nūnai, kybodama priešais paskutinį labirintą, Gerte rodė, kurlink reikėtų pleventi.
*Ana ten. Matai?*
*Taip. Ačiū.*
Padėdama kitai šmėklai Gerte rizikavo, tačiau ji pasižymėjo kaprizingu būdu, be to, jau daugelį dienų nuobodžiavo. Ksalija dirbo drauge su leitenantu, priklausė naujajai jo komandai, o lifto šmėkla Donalui jautė prielankumą kuris, laikui bėgant, tiktai stiprėjo.
Ksalija muistėsi, rangėsi, pavojingai praretino savo formą siekdama įveikti užkardas. Jai magėjo rasti įrodymų, liudijančių, jog Donalas tapęs nusikaltimo bendrininku, ir juos pateikti Lorai. Tačiau ugninį labirintą sukūrė puikiai savo darbą išmanantis specialistas.
*Kaip sekasi, Ksalija?*
Gertės žodžiai prasismelkė pro ugninę kerų maršką nelyginant tolimas aidas. Ksalija pamėgino atsakyti siauruoju ryšio spinduliu —
tiesiog panūdo sužinoti, ar sugebės. Šiuo momentu privalėjo kaip reikiant susitelkti.
*Puikiai. O ką tu galvojai?*
Matyt, pastangos atsiliepti truputį išblaškė dėmesį, nors Ksalija nebuvo tuo tikra… vienaip ar kitaip, kerų grotos, plūduriuojančios tarp plonesnių apsauginių ekranų, grėsmingai sustorėjo ir įkaito. Šmėkla privertė savo pavidalą susitraukti, tuomet pakibo nekrutėdama.
Iš ryškėjančių grotų ūmai išniro riesti energijos spygliai, ir Ksalija suvokė netrukus pražūsianti.
Apie bandymus skverbtis į labirinto gilumą negalėjo būti nė kalbos. Aštuonkampėse nišose įniko suktis antrinių ir tretinių struktūrų pynės, kurios išsiveržusios iš kitų kontinuumų pasklido mirtingųjų visatoje, užtvindė visas spragas.
*Vilnarai, sumautas močkru…*
Komisarui skirtą prakeiksmą nutraukė pirmieji du energijos dygliai, pervėrę pusiau bekūnę šmėklą ir jos paranervus užliejo agoniškas skausmas, kokio eilinis žmogus gyvenime nepatirtų.
*Ksalija?*
*Mane pričiupo.*
Tarp naujų, aplinkui išdygusių grotų nutįso plonytis siūlas — prailginusi save Gerte siekė., tiksliau, stengėsi pasiekti bendražygę.
Kai sąmonė trumpam prašviesėjo, Ksalija suprato, ką ji daro ir kodėl. Prisiminė, kaip Gerte juokaudavo su Donalu, kaip ramiai pastarasis reagavo į tai, kad į specialųjį būrį įtraukta ir laisvoji šmėkla.
Po velnių, Ksalijai patiko leitenantas, bet jeigu jis susidėjo su priešu…
*Gerte, aš ketinau paieškoti įkalčių prieš Donalą.*
Sekundei gija atšlijo tarytum akla, atgal vinguriuojanti gyvatė, kurią nukratė elektra.
Į tankėjantį labirintą grįžo po akimirkos, ir Ksalija suvokė, jog neverta Gertės prašyti nešdintis velniop. Lai pati išvysta, kokioje bjaurioje padėtyje ji atsidūrė.
Ksalija tempėsi, kol savo kontūrais palietė gelbėtojos atsikišimus — abidvi šmėklos įsiliejo į bendrą erdvę, — bet tuo momentu į kūną smigo dar du riesti spygliai, ir ji sustugo, spinduliuodama kančią žmogui nežinomais dažniais bei energijos laukais.
Gertės pavidalo dalys, kurias Ksalija juto, ėmė pulsuoti bei tvyksčioti, nes apsauginiai kerai skausmingai perrėžė ir jos paranervų sistemą. Iš tolumos atsklido klyksmas.
*Po šimts, Gerte, ar pagaliau mus ištrauksi?*
Atsakymas nutvilkė Ksalijos paranervus maždaug po vienos šimtosios sekundės.
*Čia mano sumautas pastatas, ir niekas nedrįs su manimi taip elgtis!*
Gertės formą nutvieskė energijos sankaupa, kokios Ksalijai iki tol neteko regėti.
Donalas gavo telefono numerį, dar vieną įkaltį prieš komisarą Vilnarą bet nujautė, kad jo negalėtų panaudoti teismo salėje. Kijušenas, burtų specialistas, kiūtojo sustingęs ir žiūrėjo, kaip iš kambario išneša nykštuką.
Įrodymas mažų mažiausiai negaliotų dėl dabartinės įtariamojo būklės.
Jis nemirė, o paniro į Basilisko transą kuris, pasak diagnostinės Kijušeno aparatūros, buvo neįveikiamas. Juridiniu požiūriu tokia gili katatonijaprilygo mirčiai. Per visą teisinę Tristopolio istoriją dar niekam nepavyko išsivaduoti iš Basilisko transo.
Jaunasis stebukladaris spoksojo į tuštumą.
— Jūs jaučiatės prastai, — tarė Donalas stebėdamas, kaip išeina nešikai ir užsitrenkia geležinės durys. Visai neseniai ryškiai plieskę ekranai priblėso iki kelių mažutėlių, blankių pamėklių.
— Ir, ko gero, galėtumėte pasinaudoti savo instrumentais, kad pakeltumėte sau nuotaiką…
Kijušenas kilstelėjo galvą.
— …tačiau taip elgtis nederėtų, — pratęsė Donalas. — Nes jūs nužudėte žmogų, ir nuo šito smūgio niekada neatsikvošėsite… su tuo paprasčiausiai teks susigyventi.
— Aš nenorėjau… suprantat.
— Taip, — atsakė leitenantas. — Bet mes abu žinojome, kaip rizikuojame.
Po akimirkos Kijušenas ėmė drebėti. Dėl sukrėtimo jo oda išblyško. Donalui bežiūrint, vaikiną užvaldė virpulio priepuolis.
— Atsipalaiduokite. Nesipriešinkite. Išgyvenkite reakciją…
Kijušenas užsimerkė ir išspaudė aimaną
— …nes ji yra visiškai natūrali. Vėliau pasijusite geriau.
Kai kurie žodžiai atsklido iš leitenanto pasąmonės, kurioje įsigėrę per hipnozinį transą Po pirmojo susišaudymo gatvėse jį atitinkamai apdorojo policijos magas. Kai Fredrikso gerklė išsprogo tamsiai raudono arterinio kraujo pliūpsniais, Donalas nupylė ne vieną o tris žmones.
Jis matė, kaip seržantas Fredriksas Polsenas — Donalui praktiškai tapęs tėvu — stingo švokšdamas, kaip sustiklėjo akys, ir netrukus iš žmogaus beliko kuras reaktoriams.