Po dviejų minučių (nors Kijušenui turbūt atrodė, kad prabėgo daugiau laiko) drebulys ėmė silpnėti, kol galutinai pranyko. Jaunuolis nukorę pečius.
Luktelėjęs sekundę kitą Donalas pasišalino iš kambario.
Gertei tempiant Ksaliją pro užsitraukiančias skausmo ertmes, pastaroji spiegė ir sukosi tarsi veikiančios skalbyklės centrifūgoje, protarpiais ištirpdavo iš realybės, bet veikiai į ją sugrįždavo. Tankėjantys labirintai draskė šmėklos pavidalą svilindami jį agoniškomis kančiomis.
Tačiau Gerte, kuri puikiai išmanė topologines subtilybes, sugebėjo prasmukti pro mirtinai pavojingus kerus ir, Ksalijos laimei, į gabalėlius nesuplėšė. Neilgai trukus abi atsidūrė už perimetro ribų, paniro į maloniai šaltą sieną Virš jų vilnijo ir kunkuliavo išoriniai apsaugos sistemos srautai,
Į Ksalijos sąmonę įsiskverbė Gertės žodžiai.
*Na, kas tau šiandien paaiškėjo?*
Kiekvieną bekūnės esybės judesį lydėjo deginantis skausmas. *Ką… turi… omenyje?*
*Tu ketinai kažkuo apkaltinti Donalą.*
Ksalija išsipūtė; pastato mūre subangavo apdraskytas, nematerialus jos pavidalas. Nūnai šmėkla nepajėgė susitelkti ir vos įstengė palaikyti ryšį.
*Taip…*
*Ar užfiksavai asmenybės rezonansą? Labirinto energijos srovėse?*
Ksalija pasimuistė, mėgindama susikaupti.
*Rezonansą?*
*Aha… kas tu per šmėkla?*
Sužalota esybė į save įtraukė užtektinai energijos, kad atšautų: *Atsiknisk.*
Gerte prunkštelėjo.
*Taip daug geriau. Kuo anksčiau susiprotėsi, kieno aromatą pajutai…* — ji kalbėjo apie rezonanso aromatą — *…tuo greičiau paliksi jaunąjį Donalą ramybėje.*
*Tau jis… patinka.*
Gerte vėl pralinksmėjo.
*Kaip ir vilkiūkščiai. Ar kada lankeisi myriovilkių irštvoje?*
Jei Ksalija būtų turėjusi akis, ji neabejotinai būtų užsimerkusi.
Šiuo metu klausytis pašaipų nejautė jokio noro. Bekūnę formą tebevarstė skausmas.
*Aš… nesuprantu.*
*Į jaunąjį Donalą žiūriu kaip į naminį gyvūnėlį. Į tave — kaip į kaimynų mergaitę. Beje, tau pats metas susivokti, ką jauti Lorai Styl.*
*Dėjau ant tavęs…*
*Šmėklai nederėtų nieko dėti. Tik ne ant žmonių.*
Tojau per daug, — nusprendė Ksalija. Tačiau kiti Gertės žodžiai nuskambėjo švelniau, jie ramino ir skatino atsitraukti nuo ugningojo labirinto. Abi šmėklos ėmė slinkti žemyn, neišlįsdamos iš vėsios, saugios akmeninės sienos.
*Keliaujam, Ksalija. Parodysiu tau nišas, apie kurių egzistavimą niekas neienutuokia. Kelios jų užtvindytos gydomaisiais energijos srautais.*
*Na… nežinau.*
Gerte prie jos prisiartino.
*Pasitikėk manimi. Aš tave pagydysiu.*
Ksalija atsiliepė po sekundės:
*Taip…*
*Ką gi, judinkimės.*
Jos sparčiau nusklendė žemyn.
Leitenantas užsuko į Loros kabinetą. Komandore įsakė vidinėms stiklinėms sienoms aptemti, idant drauge su Donalu liktų vieni. Jie apsikabinę pasibučiavo — moteris sudejavo, kai jo delnai ir pirštų galiukai perbraukė ploną palaidinukę bei šilkinę liemenėlę, —bet tuojau pat atšlijo vienas nuo kito, nedrįsdami pratęsti suartėjimo akimirkos.
Policijos štabe netrūko žmonių ir kitokių esybių, gebančių fiksuoti galingus rezonansus; pasimylėti jie galės tik tada, kai grįš į Loros apartamentą. Donalas giliai atsiduso.
— Ak, Tanate.
— O taip…
Leitenantas nugurkė seiles ir atsigręžė į matinę sienelę tarsi panūdęs kažkąjoje įžvelgti.
— Aš nenoriu išvykti. Tikiuosi, tu supranti, — pratarė.
— Nė kiek netrokšti aplankyti svečios šalies?
Donalas papurtė galvą.
— Atvirai kalbant, velniškai bijau skristi. Aišku, visada galiu prisigerti iki sąmonės netekimo. Žinai, iškylų į užsienį našlaičių prieglaudoje niekas nerengdavo, todėl mielai pakeliaučiau, bet… ne čia esmė.
— Žinau, — tyliu, silpnu balsu atsiliepė Lora. — Tau baisu, ar ne? Dėl to, kaip greitai rutuliojasi mūsų santykiai?
— Būtent.
— Tau nesinori su manimi išsiskirti, ir tai džiugu. — Moteris liūdnokai nusišypsojo. — Aš irgi taip jaučiuosi, brangusis. Bet mes abu suvokiame, kad skrendi į Ilurį, nes, priešingu atveju, savo užduoties mes neatliksime.
Po pauzės Donalas linktelėjo.
— Turbūt. Klausyk, nenorėčiau, jog tau kiltų pavojus… bet jei prie manęs prisijungtum…
— Nemanau.
Jis pasitrynė veidą.
— Nejau neįmanoma tau suorganizuoti atostogas, kol aš užsiimsiu tyrimu? Į slapto agento darbą tavęs nė už ką nevelčiau — atleisk, žinau, kad esi mano viršininkė, — bet mudu galėtume apsistoti skirtingose vietose. Nardydamas skersgatviais be vargo atsikratyčiau persekiotojų…
— Ak, mano šaunuoli.
Lora žengė arčiau, šaltu delnu palietė Donalo skruostą — leitenantui gestas pasirodė nuostabiai raminantis — ir švelniai jį pabučiavo.
— Kas yra?
— Tu elgiesi su manimi kaip su paprasta moterimi.
— Na… — jis šyptelėjo. — Ne visai kaip su paprasta.
— Cha. Štai kur esmė.
— Kur?
— Čia. — Lora pamojo į kairiąją savo krūtinės pusę. — Aš nesu paprasta moteris. Mano tipo žmonės atidžiai sekami, kad ir kur keliautų. Nė nežinau, ar Iluryje turėčiau kokias teises.
— O, mėšlas…
Lora žavingai nusišypsojo.
— Kaip pasakysi, mano meile. Svarbiausia, kad kuo greičiau grįžtum namo.
Donalas papurtė galvą užsimerkęs. Komandore prajuko.
— Gerai, — pridūrė, — prieš tavo išvyką atitinkamai pasiruošime. Tarp tenykščių Haraldas pažįsta neapsakomai vertingų žmonių… beje, kur jis?
— Mes nesimatėme šimtą metų, — atsakė leitenantas. — Galbūt išvažiavo į ligoninę? Pas Sušaną?
— Ne, visai neseniai ten skambinau. Jai draugiją palaiko Viktoras. Rodos, jiedu su Haraldu paeiliui budi prie jos lovos.
— Na, ir puiku.
Palinkęs virš savo motociklo, Haraldas visu greičiu lėkė Dešiniosios Akies greitkeliu. Jis suprato, kad artimiausiu metu, ko gero, teks aptemdyti komandorės laimę. Geresnės viršininkės už Lorą Styl neturėjo netgi tarnaudamas jūrų pėstininkų gretose. Žinia, jog Donalas priklausė Juodajam Ratui, jai iš po kojų išmuš tvirtą pagrindą
Bet tuomet detektyvas prisiminė Sušanos veidą kurį subjaurojo Sėlis Žnyplius su savo vyrais. Viktoras kalbėjosi su vienu iš ligoninės gydytojų ir, kai pagaliau — rodės, po visos amžinybės, — išniro iš kabinėtojo akyse atsispindėjo negyvas žvilgsnis, o aplink lūpas įsispaudė įtūžio raukšlės.
Haraldas pasirūpins, kad kaltininkai už tai sumokėtų… pradės nuo leitenanto Riordano ir nesustos, kol prigriebs policijos viršininką. Tereikėjo gauti dar vieną įrodymą. Antra vertus, jis visuomet jautė, jog komisaro valdose kažkas ne taip. Vilnaro kontoroje sklandė ir raibuliavo keistos energijos srautai, šmėžuojantys ties Haraldo juslių, kurias kaip reikiant išlavino tarnyba armijoje, pakraščiais.
“Fantomas“ pasviro ant šono, įveikė posūkį, išgąsdindamas pagyvenusią, dailiai apsirengusią moterį, kuri ketino pereiti gatvę, tada grįžo į vertikalią padėtį ir vėl padidino tempą