Iksilas Deltrasolis, — nenoromis pasakė informatorius Bitrilas. Anksčiau tarnavo armijoje. Tikras vienišius.
Ambasados vairuotojas, iš tiesų dirbantis Juodajam Ratui, apie kurį greičiausiai nieko nežinojo, tebuvo smulkmė, geriausiu atveju prilygstanti eiliniam kareiviui, įsiliejusi į nematomų individų kontroliuojamą avigalvių bei iškrypėlių armiją (nors tarp viduriniosios grandies vadukų pasitaikydavo ir įspūdingų tipų kaip, pavyzdžiui, Sėlis Žnyplius).
Tačiau tyrinėti, kuo užsiima policijos komisaras, neišdrįstų niekas. Bent kiek už Haraldą blaiviau mąstantis žmogus nė nesvarstytų tokios galimybės.
Jie sumokės už viską.
Susitaikyti su esama padėtimi neleido Sušana. Būtent ji tapo prošvaiste Haraldo pasaulyje, kurį kartais apgaubdavo atšiauri tamsa.
Nutolęs nuo puošnių, blizgančiomis žalvarinėmis baliustradomis apsuptų senamiesčio namų, detektyvas privertė „Fantomą“ važiuoti lėčiau. Jiedu nukako į Penkiakampio rajoną nėrė tarp didžiulių, kitados ištaigingų pastatų, seniai virtusių varganais viešbučiais. Šiuose kvartaluose, savo forma panašiuose į penkiašonį sodą naktimis niekas nebedrįsdavo lankytis be palydos arba ginklų.
Jis nuvairavo motociklą siaurėjančiomis, tamsėjančiomis gatvėmis, riedėjo, kol priešakyje pamatė akis rėžiančias, daugiausiai mėlyno bei raudono atspalvių šviesas. Haraldas sukinėjosi teritorijoje, apie kurios egzistavimą sužinojusi turtinga ponia — mažai trūko, kad būtų ją pervažiavęs — garantuotai apstulbtų, nors pačios prabangūs namai stovėjo vos už pusės mylios.
Virš „Sido rando“ salono diržingais sparneliais suplasnojo mažutis, demoniškas, grandinėmis prirakintas pavidalas; runų ir mazgelių išraitymai, vagojantys jo kūną liudijo, kaip įstabiai Vienaakis Sidas valdė skustuvą.
Mėnulio Pjautuvo gatvėje jis garsėjo meniškais darbais, tačiau Haraldas atsiminė jaunystės laikus, kai jiedu priklausė tai pačiai gaujai, o Sidas griebdavosi ašmenų, kai prispirdavo būtinybė, užuot siekęs finansinės naudos arba savo, kaip menininko, pripažinimo.
Nors tam tikru menu galima vadinti ir tai, kaip Sidas švaistydavosi superaštria geležte.
Tyliai urgzdamas, vos pasukdamas ratus, motociklas nuslinko palei daugiabriaunį, belangį, Bevardžiu vadinamą statinį, pro lažybų punktą ir naktinį klubą kuris dėl senkančio klientų srauto pamažu virto viešnamiu. Tristopolyje tokios įstaigos buvo paskelbtos už įstatymo ribų, bet jos taip ir neišnyko.
Ar kada nors egzistavo didmiestis be prostitucijos? Haraldas dažnai susimąstydavo, kaip arti vienas kito yra vietinis rajonas bei Gailestingumo teismas — nutolę vos dviejų mylių atstumu, tačiau priklausantys visiškai skirtingiems pasauliams. Bent jau vyriausieji teisėjai, nusprendę ateiti į Mėnulio Pjautuvo gatvę ir pasimėgauti čia teikiamomis paslaugomis, mantijas palikdavo darbo kabinetuose.
Dešinėje kelio pusėje, dar už trijų landynių, papuoštų blizgančiais ženklais, detektyvas įžiūrėjo efemerišką ranką kuri išniro iš sienos ir pakibo virš šaligatvio, kviesdama praeivius užsukti vidun. „Žiūrėk ir mėgaukis“ atrodė prašmatnesnis nei dauguma aplinkinių naktinių klubų, bet panašiose užeigose svečiuodavosi tik tam tikras tipas žmonių. Nuo kai kurių iš jų pykino netgi užgrūdintą skrandį turintį Haraldą
Priešais stovėjo purpurinis taksi, ir jis sustabdė motociklą tiesiai už automobilio. Iš salono kvatodami išvirto trys jauni, pusgirčiai Zurinamo jūreiviai. Haraldas nuoširdžiai vylėsi, jog trijulė, šį vakarą užsigeidusi patirti naujų nuotykių, mažų mažiausiai išgyvens pasitenkinimo iliuziją (visai nesvarbu, kokius šlykščius sandorius teks sudaryti) ir traumomis nesusigadins likusio savo gyvenimo.
Bet čia paskutinis vaizdas, kuris, prieš atplūstant tamsai, įsirėžtų į apkvaitusias sąmones, veikiausiai tebūtų ašmenų šmėstelėjimas arba kulkos žybsnis. Jie, ko gero, nė nejaustų, kaip svetimi pirštai iš kišenių krapštytų pinigines bei asmens tapatybės korteles.
Taip nutikdavo ir vietinėse apylinkėse, ir svetimų šalių uostose, kur Haraldui, anuomet jaunam jūrų pėstininkui, tekdavo apsilankyti. Turbūt, taipjau sukurtas pasaulis. Sekundę kitą jis svarstė, ar nevertėtų parodyti detektyvo ženkliuką ir nuginti trijulę šalin… bet jaunikliai tiesiog paklius į bėdą kitur.
Atsiminęs, kokia Sušanos būklė, Haraldas bemat užmiršo jūreivius. Motociklas atsargiai iškišo stovą leisdamas šeimininkui palinkti ant šono bei nužvelgti „Žiūrėk ir mėgaukis“ tarpdurį.
Prie įėjimo stovėjo keturi vyrai tamsiai purpuriniais, klubo spalvos apsiaustais; stambiausias ir aukščiausias iš jų buvo Akmeninis. Haraldas žaliūką pažinojo gana seniai (tik tokia pravarde, kuri, beje, puikiai jam tiko.)
— Ką gi, — motociklui sumurmėjo detektyvas, — keliausiu pro paradines duris. O tu lik pasislėpęs.
“Fantomas“ pritariamai urgztelėjo, pariedėjo pirmyn iškišdamas stovus.
Tamsiame skersgatvyje, nuklotame sulaužytomis dėžėmis bei mėlynomis, rudomis stiklo šukėmis, Haraldas jį sustabdė. Stoveliams įsirėmus į žemę, nulipo ir pamatė blyškų berniuką, kurio kaktą bjaurojo roplio žvynai.
Vaikis atrodė penkerių metų, nors, jei prastai maitinosi, galėjo būti ir aštuonerių.
— Ei! — sušuko Haraldas. — Padarytum man paslaugą?
Po sekundės žvynuotasis mažylis palinksėjo. Detektyvas panaršė kišenę iš metė keletą devynšonių monetų. Berniukas jas pagavo.
— Žiūrėk, kad prie motociklo nelįstų žmonės, — pridūrė Haraldas. — Grįžęs sumokėsiu dar.
Per kaulinį „Fantomo“ kiautą nuvilnijo raibulys. Vaiko akys suapvalėjo.
— Aha, — patvirtino policininkas. — Jų pačių labui, o ne motociklo.
Berniūkštis išsišiepė.
Po akimirkos Haraldas atsakė tuo pačiu. Galop, nuleidęs ginklą prie šono, iškulniavo iš skersgatvio ir patraukė link laukujų klubo durų.
Akmeninis išvydo pareigūną kai tą nuo pastato tebeskyrė šimtas jardų. Jis žengė į šaligatvio vidurį, iškilo kaip tikra, gigantiška uola, okupavusi pusę sąsiaurio. Praeiviai slinko pro šalį, nesąmoningai lenkdami milžiną iš abiejų pusių.
— Ei, seržante, — užgriaudėjo apsaugininkas.
— Sveikas, Akmenini.
— Tau jo prireiks? — žaliūkas pamojo akmens sluoksnyje įkalinta ranka. — Mums gresia nemalonumai?
— Tikiuosi, ne. — Haraladas tebelaikė pistoletą, nukreipęs vamzdį žemyn. — Bet ketinu būti pasirengęs bet kam.
— Sakai, kad į klientų būrį įsisuko neklaužada? — Akmeninis susiraukė, ir vienas į kitą girgžtelėjo susijungusių, kaktą dengiančių granito plokštelio kraštai. — Mūsų įstaiga, seržante, pirmaklasė.
— Suprantu. Ir manau, pokyčių nepageidaujate.
— Kokį piktadarį vaikaisi?
— Piktadarį?
— Kas yra? — Akmeniniam išsišiepus, aplink lūpas sukrutėjo granitiniai luistai. — Galvoji, nežinau skambių žodžių?
— Nieko panašaus netvirtinčiau, dički. Piktadario pavardė — Deltrasolis, nors aš nenutuokiu, kaip jis čia prisistato.
— O, šitas. — apsaugininko šypsnis tapo dar platesnis. — Jam patinka mergužėlės… iš bekūnių padermės. Nenori suglamžyti vairuotojo kostiumo, bent jau iš išorės, jei tau aišku, apie ką kalbu.
Haraldas suprato, kur Akmeninis suko.
— Ar kada svarstei galimybę susirasti padorų darbą?
— Gal policijos pareigūno? Apsivilkti dailią uniformą, vaikštinėti gatvėmis, gaudyti nusidėjėlius…