— Mes jų taip nevadi…
— Nuo tada, kai iš manęs sužinojai, ką reiškia piktadarys. Akivaizdu.
— Tiek to. — Įsivaizdavęs, kaip atrodytų Akmeninis, dėvintis policininko uniformą, akademijoje studijuojantis visuomeninius santykius bei kriminologiją, Haraldas vyptelėjo. — Kur ieškoti mūsų bičiulio Deltrasolio?
— Viršutiniame aukšte. Pačiame gale.
— Piktadariams teikiate tiktai aukščiausios klasės paslaugas?
— Na, matot, seržante. Turite visai neblogą smegeninę…
— …kaip idiotas faras, — užbaigė Haraldas. — Labai tau dėkui.
Kitapus slenksčio detektyvas prasismelkė pro vestibiulyje pakibusią ektoplazminę maršką — ji nuslydo oda tarsi drėgnas skudurėlis — ir pajudėjo raudonai juodais baldais apstatytu koridoriumi. Sienų nišose mirgėjo fėjos-žaltvykslės.
Dešinėje pusėje, už skliautuoto praėjimo, atsivėrė tamsi klubo salė. Keliose iš melsvai apšviestų kabinų sėdėjo vidutinio amžiaus vyrai su apmokamomis palydovėmis, kai kuriais atvejais, netgi tikrais žmonėmis: „Žiūrėk ir mėgaukis“ šeimininkai stengėsi įtikti įvairiems klientų skoniams.
Pagal ausis raižančią muziką siūbavo trys šmėklos, apatines galūnes suleidusios į baro paviršių. Viena atsigręžė į Haraldą, nukreipė į jį juodas dėmes, atstojančias akis, ir lėtai mirktelėjo. Tada nežymiai pasuko galvą į užpakalinę statinio dalį tarsi supratusi, jog detektyvas atėjo prigriebti Deltrasolį. Gestas patvirtino, ką sakė Akmeninis, tad Haraldas piršto galiuku palietė savo kaktą, atiduodamas pagarbą, ir nužygiavo raudonai apšviestu koridoriumi.
22
Per sieną slinko atvirkščiai užrašyti žodžiai, vidurinę jų dalį užtemdė Haraldo šešėlis. Švytėjimas sklido nuo blizgančios, užnugaryje plevenančios iškabos. Detektyvas prisigretino prie sienos, kad nebūtų matyti jo silueto, pajudėjo pirmyn kryžmai statydamas kojas.
Haraldas stabtelėjo ties antrąja sale, pašnairavo pro tarpdurį — tam atvejui, jeigu Akmeninis suklydo, ir įtariamasis tūnojo kitoje vietoje. Patalpoje, atsukę nugaras į išėjimą, sėdėjo broliai Tiplogai, ir policininkas mintyse save įspėjo, kad vėliau pasidomėtų, ką tuodu sumąstė. Jokių kitų dėmesio vertų individų neįžvelgė.
Vėl patraukęs koridoriumi, jis nusigavo iki laiptatakio, prie kurio kybančios dvi šmėklos tučtuojau prasiskyrė. Viena išsižiojo ir pademonstravo geltonų liepsnų dantis.
Nepaisydamas porelės, Haraldas ėmė kilti aukštyn. Pakopas dengė lipnus, nuo purvo pajuodęs kilimas. Klubo gelmėse šeimininkai apsiėjo be tariamai romantiškos atmosferos, viešpataujančios bare ir salėse: geismo migla prislopindavo akis graužiančią realybę, silpnus, visur įsigėrusius nevilties bei sėklos kvapus.
Paaiškėjo, kad viršutinis koridorius išklotas nutrintomis medinėmis lentomis. Nuo plonų durų laupėsi dažai; už poros buvo girdėti ritmiškos dejonės. Haraldas stvėrėsi už ginklo, ketindamas paeiliui jas išspirti, kad ir kas lindėtų kambaryje.
Viena iš šmėklų, turbūt numačiusi, jog pareigūnas ruošiasi pridaryti nuostolių, išnirusi kiaurai grindis parodė į galines duris. Haraldas kinktelėjo galva. Ji nusklendė žemyn ir veikiai pranyko iš akių.
Detektyvas laiko negaišo.
Nuo žmogaus svorio sugirgždėjo lentos, bet Haraldo kulnas įsirėžė į duris, greta spynos, anksčiau, nei Deltrasolis spėjo sureaguoti į pašalinius garsus. Po galingo smūgio pasipylė nuoplaišos, ir durys atsilapojo. Policininkas pasisuko visu kūnu, laikydamas pistoletą ties klubu, nukreipęs vamzdį į kambarį — „Karingieji septintukai“ propagavo Instinktyvųjį šaudymą, nes tradicinis prisitaikymas reikalaudavo papildomų sekundžių.
— Sveikas, Iksilai. — Jis kreipėsi į Deltrasolį vardu, naudojosi elementaria gąsdinimo taktika. — Pramogauji?
Ant lovos akis išplėtęs tysojo blyškiaveidis, tamsų kostiumą dėvintis vyriškis. Perpus materialumą įgavusi, jį apžergusi šmėkla dar šiek tiek palingavo sėdimąja ir sustingo. Galų gale atsigrįžo į Haraldą rodos, išsišiepė — pražiota burna panėšėjo į žvaigždėmis nusėtą tamsaus dangaus lopinėlį. Tuomet vėl virto bekūne, praktiškai tapo nematoma. Detektyvas, stengdamasis nežiūrėti į kauburį, pūpsantį Deltrasolio kelnėse, nusijuokė.
— Taip nuolat nutinka, ar ne, Iksilai? Vieną sekundę ji dar čia, o kitą — išnyksta kaip dūmas. — Haraldas kreipėsi į vairuotojo partnerę: — Teisingai, brangute?
Jau smegdama į grindis šmėkla linktelėjo, nežymiai pamojo lovos pusėn ir pagaliau pradingo.
Deltrasolis išsižiojo, vėl užsičiaupė. Nurijęs seiles suvebleno:
— Kas?..
— Aš tave suimu už žmogžudystę, — paaiškino Haraldas.
— Ne…
— Taip. Nebent pateiktum labai svarią priežastį, kodėl turėčiau tave paleisti. Tokiu atveju bematant išlėktum į Ilurį, tiesa?
— Aš… ne, pasilikčiau čia. Garbės žodis, pareigūne…
— Neteisingas atsakymas. — Policininko ranka žaibiškai šmėstelėjo.
Deltrasolio kaktą nudažė kraujo lašai. „Karingieji septintukai“ į tradicinį prisitaikymą žiūrėdavo kreivai, tačiau virš pistoleto buožės kyšantį taikiklį galima panaudoti įvairiais būdais.
Haraldas iškėlė ginklą, pasirengęs rimčiau sužaloti auką.
— Eee… pareigūne. Ko… ko jūs iš manęs norite?
Vamzdis nukrypo į vairuotojo šakumą.
— Man patinka mažutėliai taikiniai. Mėgstu iššūkius, supranti?
— Klausykit, aš nenumaniau, kad nykštukai… nežinojau, kąjie iškrės. Apie įvykius išgirdau per radiją. Tanatas rautų… į tokius… reikalus nė už ką nesivelčiau.
Detektyvas truputį nuleido ginklą, idant neatrodytų pernelyg grėsmingai. Bet kryptelėjęs riešu galėjo be vargo peršauti Deltrasolio šlaunį ir sudraskyti arteriją.
— Norėčiau tavimi tikėti. — Haraldas palinko į priekį, kairiąja ranka suėmė vairuotoją už gerklės. — Deja, negaliu.
Jeigu Deltrasolis sąmoningai prisidėjo prie to, ką patyrė Sušana, Haraldas pirštais sutraiškys gerklų kremzlę. Prieš uždusdama auka ilgai merdės.
— O, ne… meldžiu, nereikia.
— Suteiksiu vieną vienintelį šansą. — Jis pabaksnojo Deltrasoliui į kaktą — Atsipalaiduok.
— Aš ne…
— …neįsivaizduoju, ar žinai, bet… prarasti savikontrolę labai lengva… tiesiog leidi kūnui suglebti ir užsnūsti… paprasčiausiai užsnūsti… — Haraldas, žvelgdamas įtariamajam į akis, prašneko lėčiau bei tyliau, — …dabar gali užsimerkti… štai taip… tau niekas negresia…
Deltrasolio akių vokai nusviro.
Jūrų pėstininkų gretose detektyvas išmoko ne vien žudyti šaudyklėmis ir ašmenimis arba plikomis rankomis bei kojomis, bet ir įsisavino subtilesnius ginklus.
Iksilą Deltrasolį užvaldė transas. Baimė išmušė vyriškį iš pusiausvyros, todėl jis lengvai pasidavė hipnozuojančiam Haraldo tonui.
Grimzdo vis giliau.
— …tiek daug skausmo… pašalink kliūtis… apsauga nereikalinga… palik ją ramybėje…
Vairuotojui, dirbančiam ambasadoje, be abejo, nemažai įgūdžių suformavo transe, bet jie pasirodė besantys paviršutiniški. Kai Haraldas įveikė pirminį apsaugos lygį, Deltrasolis tapo dar labiau pažeidžiamas: taip dažnai skendėjo transe, kad be vargo vėl į jį paniro.
— Policininkas, — murmtelėjo.
Haraldas sumoduliavo balsą taip, kad šis derėtų prie aukos neurofiziologijos.
— …nes tik aš tau padėsiu… išvengti skausmo… lai tavo atmintis praskaidrėja… pasąmonė pati žino., kaip tau pagelbėti… išklok man…
— Policija. Mūsų ryšininkas. Jis atliko… parengiamuosius darbus.