Detektyvas pasviro dar arčiau.
— …pasakok viską…
Lora žengė į bendrąją kontoros patalpą. Leitenantas išėjo kavos prieš amžinybę — pasiūlė atnešti puoduką ir jai, — todėl komandore ėmė spėlioti, kur jis prapuolė. Juodam zombio kraujui kofeinas nedarė jokio poveikio, tačiau Donalas paprastai taip ilgai neužtrukdavo.
Nuo tada, kai prisijungė prie specialiojo būrio, jis keletą kartų gėrė pigų, deginantį viskį, kurio Lora nieku gyvų nelaikytų savo automobilio salone — žinojo, jog įnoringoji „Žiežula“ to nepakęstų. O zombiui alkoholio skonis priminė rūgštų actą sumaišytą su žiurkių šlapimu arba limfiniu sutraiškytų vabalų skysčiu.
Oksimoronas „Girtas kaip zombis“ šnekamojoje kalboje kažkodėl virto palyginimu. Būdama gyva, Lora neretai pagalvodavo, jog tokia transformacija įkūniją vieną iš ironiškų gyvenimo aspektų.
— Ei, Lora. — Aleksa delnu pridengė telefono ragelį. — Man paskambino Haraldas… — ji netikėtai susiraukė, dirstelėjo į komandorę ir pagūžčiojo. — Atleisk. Jis ką tik nutraukė ryšį.
— Viskas gerai?
— Paprašė, kad atšauktume IPĮ. Išduotą Ilurio ambasados vairuotojui… — Aleksa pažvairavo į užrašų knygelę. — Iksilui Deltrasoliui.
Loras pažiūrėjo į tarpdurį, pro kurį slinko Donalas, nešinas trimis puodeliais kavos. Nieko nuostabaus, kad jis ilgam pradingo.
— Kas atsitiko? Tik nesakyk, jog jis… — komandore neužbaigė sakinio. — Tiek to.
Aleksa akimirką į ją pažiopsojo.
— Nemanau, kad Haraldas vyruką nudobė, jei aš teisingai tave supratau.
— Ne. Mano pareigūnai taip nesielgtų.
— Pritariu. — Donalas prisiartino ir krūptelėjo, nes šiek tiek apsiliejo mėgindamas nuleisti puodelius ant Aleksos stalo. — Atleisk. Kaip mums nederėtų elgtis?
— Su įtariamaisiais susidoroti be teismo, — atsakė Aleksa.
— Apsaugok Tanate.
— Tiksliau, juos numarinti, — pridėjo Lora. — Pradanginti be pėdsakų.
— O. — Donalas atsisuko į Aleksą. — Apie ką jūs šnekat?
— Iksilą Deltrasolį. Ieškomą dėl…
— Ambasados vairuotoją?
— Taigi. — Komandore prisėdo ant stalo krašto. — Ar Haraldas pateikė kokių nors užuominų, kodėl turėtume atšaukti Išplėstinės paieškos įsakymą? Negi nežino, kiek man reikėjo įdėti pastangų, kol j į gavau?
— Žino, aišku, — atsiliepė Aleksa.
— Bet dėl to nekvaršina galvos. — Donalas kreivai vyptelėjo.
— Manau, — Aleksa vėl nukreipė akis į užrašų knygelę, — Haraldas sučiupo tą tipą ir privertė liudyti.
Lora krimstelėjo lūpą.
— Aišku.
Matydamas jos išraišką, leitenantas nusprendė, kad Haraldas pakliuvo į bėdą, bet nuo nemalonumų greičiausiai išsisuks. Donalui ne sykį teko panašiai kivirčytis su viršininkais. Tu apklausi liudininką, pasinaudoji proga iškvosti reikalingą informaciją, manais pasiūlai švelnesnį nuosprendį ar ką kita.
Esmė ta, kad pareigūnas, nors ir veikdamas impulsyviai, privalėjo tesėti pažadą, nes gatvėse žodžio nesilaikymas tolygus pačiam baisiausiam nusikaltimui.
— Aišku, — pakartojo komandore. — Tebūnie. Jeigu būsiu išėjusi, kai Haraldas pasirodys, priversk jį manęs sulaukti.
— Hmm… pasistengsiu. — Aleksa nurijo kavos lašą, linktelėjo Donalui. — Ačiū.
Lora paragavo savo gėrimo, nuleido puoduką ant detektyvės stalo ir jį užmiršo. Kavą gerdavo, bet poreikio jai nejausdavo.
— Donalai, išsiaiškinai visas smulkmenas, susijusias su skrydžiu?
— Aha, sekundėlę. — Rankoje tebelaikydamas puodelį, leitenantas žengė prie savo stalo ir paėmė žalsvą bloknotą. — Štai. Ar tikrai išgalėsi kelionę apmokėti?
— Tikrai.
— Ką gi… gerai.
Šunkeliais ėjęs našlaitis susiruošė išvykti į užsienį.
Po velnių. Aš skrendu į Ilurį.
Sesuo Merė Ana Stiks juo labai didžiuotųsi.
Haraldas palinko prie Deltrasolio.
— …vis giliau ir giliau… — dudeno. — Dabar sakyk… ar ten užslėpti… kokie nurodymai.
Jis kalbėjo apie vairuotojo pasąmonę, ir ne be priežasties: jeigu Juodasis Ratas ją aprūpino kerų spąstais, šių egzistavimą atskleistų netgi paprastas hipnozės seansas.
Įtariamasis pratrūks klykti, jei užslėpti stebukliniai trintuvai įniks gremžti visus atsiminimus, iki pat vaikystės laikų. Bet Haraldas ryžosi surizikuoti. Nes iš dalies norėjo, kad Deltrasolis rimtai nukentėtų.
— …pasinaudoti atsiminimais, kur… bosai užslėpė nurodymus…
— Ne. — Akių vokai suvirpėjo. Deltrasolis pakratė galvą
Jo asmenybės hipnozė nesuluošino. Kerų spąstų sąmonėje nepaliko jokie magai.
— …ir tu nori man papasakoti… kokį krovinį nykštukai grobė…
— Taip. Sampaną Labai brangų. Tūkstančių vertas dėžes. Mes žinojome, kaip reaguos policija. Ir todėl pterašikšnosparnis nusileido ant kaukolės viršugalvio.
Šampanas?
Visa tai dėl sumauto šampano?
— …ir kai pamatei, jog nykštukai turi lavoną kai pamatei furgoną…
— Spjoviau įjuos. Atsisakiau dirbti kartu. Man tokių nemalonumų nereikia.
— …pasistengsime išvengti, kai nuspręsi, kad nuoširdžiai man padėsi…
— Taip.
— …tavo bosas, seras Alvanas…
— Teisingai.
— …judu esate draugai?
— Ne.
— …bet tu daug laiko praleidi jo kabinete…
— Klube.
— …dėl šios vietos? Dėl „Žiūrėk ir mėgaukis“? Sakyk…
— Seras Alvanas čia užsuka. Atsitiktinai jį pastebėjau. Ir atpažinau.
— …net ir užsimaskavusį…
— Taip, jis buvo su kauke. Apkerėta. Pažinau iš eisenos.
— …ir nusprendei serą Alvaną šantažuoti…
— Pagal jo mastelius, norėjau visai menko atlygio.
— …jei paprašytum, jis padarytų tau paslaugą…
— Paslaptis. Jį sužlugdytų. Jeigu ją atskleisčiau.
— …ir seras Alvanas galėtų tau suorganizuoti skrydį atgal į Ilurį…
— Taip.
Taigi Deltrasolis savo ambasadoje užsiėmė šantažu. Haraldui velniškai knietėjo sudoroti šią padugnę, bet jeigu Iluryje, Silvekso mieste, kur traukė Donalas Riordanas, slypėjo informacijos šaltiniai…
Pričiupau tave, zombių dulkintojau.
Šunsnukiai, pasprukę su Kortindo kūnu ir — vardan Mirties — brangiu šampanu, turėjo savo žmogų teisėtvarkos gretose, ryšininką, kuris jiems pranešė apie policijos darbo metodus. Pats įrodymas ne ką tereiškė, bet jis tapo paskutiniąja grandimi ilgoje priežasčių ir pasekmių grandinėje, nudrikusioje iki komisaro Vilnaro kabineto.
Vis dėlto iš pradžių būtina pasirūpinti svarbiausiais reikalais.
Riordanai. Tu — lavonas.
Haraldas liepė Deltrasoliui pamiegoti minutėlę, idant pats galėtų pagalvoti.
Tuomet pamažu, žingsnis po žingsnio, sukurpė savo planą.
— …grįžęs į ambasadą jo paprašysi… — detektyvas užsičiaupė, nes koridoriuje pasigirdo griausmingi riksmai. Kažkur šitame aukšte staugė nusilakęs žmogus: vienas iš klubo klientų prarado savikontrolę.
Jeigu triukšmas išblaškys transą, kils problemų.
Staiga jo ausis pasiekė trinktelėjimas, ir keiksmų srautas, plūdęs iš girtuoklio gerklės, nutrūko. Tyloje nuskambėjo Akmeninio balsas:
— Vyrukas atvėsintas. Elkitės su juo švelniai.
Nurodymą lydėjo brūžavimai, kuriuos išgavo, velkamų per medines grindis batų kulnai.