Nutaisęs įtaigų, valdingą toną Haraldas pateikė Deltrasoliui instrukcijas.
— Aukštutiniame šiauriniame Kiltrine… stovi namas…
Minėtame Silvekso rajone netrūko prabangių kvartalų, kur detektyvas gyveno, kai viešėjo Iluryje. Karinė stovykla buvo įrengta už dvidešimties mylių nuo didmiesčio. Komandiruotas į karinę policiją, Haraldas didžiąją dalį laiko praleido pačiame mieste, bendraudamas su vietiniais civiliais.
Jis padėdavo tirti bylas, per aštuontadienius prisijungdavo prie KP trijulių, iš po suskaldytų stalų ir sąmonę praradusių civilių traukdavo prisiliuobusius jūrų pėstininkus. Podraug stengėsi mirtinai nesumaitoti girtutėlių vyrų, kurie buvo apmokyti žudymo meno.
— Kiltrinas, — sumurmėjo Deltrasolis. — Palkvilo kalva.
…teisingai… ir nuo Palkvilo kalvos zigzagais nusileisi… — prieš tęsdamas Haraldas palaukė, kol ambasados vairuotojas linktelės, — …iki sidabriškai balto dvaro, kurį lauke sergėja trys plieninės… chimeros… išskleistais sparnai…
— Jos juda.
— …taip, chimeros juda… — detektyvas prašneko dar tyliau: — …o tame name… dvare gyvena žmogus, donas Falvinas Mentrasoris…
— Donas Mentrasoris.
— …būtent… donas turi dukrą… vardu Rasa… ir tarnus… vyriausiąjį liokajų… turbūt Adamnolą…
Nuo paskutinio Haraldo apsilankymo Silvekse praėjo daugiau nei dveji metai. Adamnolas veikiausiai ten tebedirbo, kita vertus, gyvenimas vietoje nestovi.
— …tu ištarsi kodinius žodžius… kuriuos artimiausiu metu užmirši… bet juos prisiminsi, kai ten prisistatysi… „Tamsiosios dainos žaibas“ — toks bus slaptažodis… vėliau, viešint dono Mentrasorio namuose, jis iškris tau iš galvos.
Donas, prakaulus, elegantiškas vyras žila, smailia barzdele, paprastai į ausies lezgelius įsisegęs perlus, savo reikalus tvarkydavo rūpestingai, bet lengvai ir grakščiai — lygiai tokias pačias savybes demonstruodavo bendraudamas su žmonėmis.
Štai kodėl jis labai nusivylė savo dukra Raša, kai toji įsimylėjo jauną įtartinos kilmės ir būdo studentą. Pastarasis priklausė vietinių nusikaltėlių gaujai, susijusiai su korumpuotais karinių bazių intendantais, kuriuos sekė KP. Apsirengę kaip civiliai, Haraldas su keturiais kolegomis įsiveržė į vieną iš arsenalų tuo momentu, kai iš jo pabėgti mėgino vagys, nešini ginklais bei kitais reikmenimis.
Pora nusikaltėlių griebėsi šaudyklių, ir po sekundės sprogmenų pilname sandėlyje įniko švilpti kulkos: visa laimė, jog pastatas nevirto ugnies kamuoliu, nes šis būtų nušlavęs bazę, įskaitant du tūkstančius vyrų bei moterų.
Rašos Mentrasori sužadėtinis buvo per kvailas, kad pasiduotų.
Be to, pasielgė idiotiškai, nepalikęs Rašos namuose. Užsimanė pasipuikuoti, parodyti esąs svarbus šulas tarp įtakingų verslininkų, todėl paslėpė ją vogtame armijos džipe ir atsivežė į bazę. Mergina išropojo iš mažojo visureigio, kai prasidėjo susišaudymas.
Nežinia kieno atsitiktinė kulka pataikė į dešinįjį jos petį — galbūt paleista iš Haraldo, gal iš kito pistoleto. Šiaip ar taip, Raša susmuko ant žemės be garso žiopčiodama, nes jai suparalyžiavo gerklę. Petys virto mėsos ir kaulų nuoplaišų koše.
Išskerdusi grobikus, kurie nepanoro nuleisti ginklų, Haraldo komanda pasirūpino Raša bei dar dviem sužeistais gaujos bendrais. Pagrindines trijulės arterijas užveržė šaudmenų dėklų dirželiais — kaip ironiškai sėkmingai susiklostė likimas.
Merginąjie privalėjo perduoti civilių policijai, bet Haraldas padarė išvadą kad ji iš esmės tebuvo nekalta auka, kuria manipuliavo sužadėtinis, per mūšį sudraskytas į tris dalis.
O Rašos tėvas, donas, laikėsi garbės kodekso. Ir savo skolas visuomet sumokėdavo.
— …tu paaiškinsi… donui Mentrasoriui… kad netrukus pas jį atvažiuos žmogus, vardu Donalas Riordanas… prisistatys Haraldo Hamerseno draugu… lai donas elgiasi… tarsi tuo tikėtų… pabrėžk… tarsi tuo tikėtų…. nes iš tiesų atvykėlis… meluos…
Haraldas privertė Deltrasolį nugrimzti į dar gilesnį transą, jam į sąmonę įrėžė papildomus nurodymus: atsipeikėjęs vairuotojas neatsimins šitų žodžių.
— …Riordanu nevalia pasikliauti… nevalia… tegul Donas įvilioja Riordaną… į spąstus… ir jį pribaigia.
Deltrasolis ėmė raukytis, tačiau veikiai atsipalaidavo, dėl hipnozės poveikio nepajėgdamas priešgyniauti.
— …štai, kaip… — detektyvas prabilo lėčiau, kruopščiai parinko žodžius, — …donas… nužudys… Riordaną…
Maždaug po valandos, grįždamas į specialiojo būrio kontorą pasiėmęs dar du kavos puodelius ir tamsiai mėlyną aplanką kurį spaudė po pažastimi, Donalas išvydo koridoriumi atžygiuojantį, iš sidabrinio plokščio butelio gurkšnojantį Haraldą Tas savo ruožtu, pamatęs leitenantą užsuko gertuvės dangtelį ir ją nugrūdo į užantį.
— Sveikas, Donalai, kaip reikalai?
— Gerai. Man rodos, kai kurie žmonės nerimavo dėl tav…
— Gal tau padėti? Duokš. — Detektyvas čiupo vieną kavos puodelį. — Kokius popierius nešiojies?
Leitenantas pamojavo aplanku.
— Likusius kelionės dokumentus. Aš išties skrendu į Ilurį.
— Puiki žinia— Taip ir maniau, kad išvyksi.
— Aha… kas naujo dėl Sušanos? Mes galvojome, kad nuvažiavai į ligoninę.
— Ne-e. Ten budi Viktoras, ar ne?
Jiedu žengė į bendrąją specialiojo būrio patalpą. Donalas raukėsi, nevaliodamas suprasti Haraldo nuotaikos pokyčių.
— Ei, Donalai, — sušuko Aleksa. — Išėjai kavos, o parsivedei jūrų pėstininką?
— Man irgi malonu tave matyti, — tarė Haraldas.
— Taip, taip.
Detektyvas linktelėjo ir, Lorai išnirus iš savo kabineto, pernelyg plačiai išsišiepė.
— Labas, bose.
— Labas ir tau? Kaip laikaisi?
— Normaliai. — Surimtėjęs Haraldas pridūrė: — Girdėjau, kad mūsų bičiulis Donalas skrenda į Ilurį.
— Teisingai, — patvirtino Lora. — Na, pasakok apie Deltrasolį.
— Deltrasolį.
— Aha.
— Palikau jį Kūgiavorio Heptagone. Iš pradžių turėjau prasmukti pro vyrukus iš A ir V. Regis, žmonės iš Apiplėšimų ir Vaidenimosi skyriaus tau kaip reikiant skolingi, jei sutiko, kad jų komanda taip ilgai budėtų.
— Mes jau atsiskaitėme.
— Ką gi… — Haraldas dirstelėjo į Aleksą. — Rodos, mūsų bernelis Deltrasolis šantažavo serą Alvaną iš ambasados.
— Kaip? — sukluso Donalas. — Kur ambasadorius įsivėlė?
— Tarkim, jam patinka retsykiais naktimis paslankioti po miestą. Jokiais rimtais nusikaltimais neužsiima.
— Kodėl jį paleidai?
— Deltrasoliui įvariau tiek baimės, kad vaikinas nedrįso meluoti. Ir nenutuokė, kas Sušanai paspendė pinklės. — Haraldas įbedė akis į komandorę. — Juk nemanai, jog, priešingu atveju, būčiau gražiuoju su juo atsisveikinęs.
— Ne, žinoma, ne.
— Dabar Ilurio ambasadoje turėsime informatorių, — pasakė Donalas. — Šauniai padirbėjai, Haraidai,
Detektyvas kinktelėjo galvą kietai sučiaupęs lūpas, nepratardamas nė žodžio.
23
Oro uostas veiklos nestokojo. Keliautojus svaigino pagrindinio pastato fasadas, įspūdinga aplinka arba tiesiog nuovargis. Laukan protarpiais išnirdavo sienose tūnančios šmėklos-sargybinės. Atokiau nuo registracijos punktų atsivėrę, kerais apsaugoti praėjimai vedė į krovinių skyrius ir pakilimo bei nusileidimo takus.
Donalas čia nesilankė nuo tos dienos, kai atskrido primadona. Ar jauti dainą?