Vardan Mirties, juk žinai, kad jaučiu.
Už stiklinės sienos kybojo tamsus, lyg ir mėliu nusidažęs dangus. Pastovus vėjas skverbėsi kiaurai apsiaustus, stingdė link orlaivio einančius keleivius. Bagažą kraunantys darbininkai plušėjo sparčiai.
Šalia registratūros stovintį Donalą atpažino keli apsaugininkai. Prie jo prisiartino du pareigūnai civiliais drabužiais.
— Skrendat į Ilurį? — paklausė vienas jų, kai Donalas atkišo bilietą. — Neblogai, leitenante.
— Apie išvyką kalbėti negaliu. Tarkim, privalau sutvarkyti šeimos reikalus.
Porelė susižvalgė. Tikriausiai žinojo, kad jis neturi jokios šeimos, neskaitant departamento.
— Norėsite apsižvalgyti?
— Aišku. Tikiuosi, nuo tada, kai čia vaikštinėjau, nedaug kas pasikeitė.
— Nebent saugumo atžvilgiu. — Pareigūnai vėl dirstelėjo vienas į kitą. — Gaila, sere, šitų priemonių neišbandė, kol čia viešėjo primadona, jei tik jūs nieko prieš, kad apie ją kalbame.
— Kokių priemonių?
— Apsaugos nuo transo turime iki kaklo, leitenante. Apie tai ir šnekame. Mums nederėtų to atskleisti, bet visais reisais skraido užsimaskavę magai.
— Šito nežinojau, — prisipažino Donalas.
— Kaip ir dauguma kitų žmonių.
Bet gal žinojo kai kurie aukštesnio rango pareigūnai ir politikai, Įdomu išsiaiškinti kas būtent.
Nes jie suprastų, kad primadoną parankiausia pulti mieste.
— Pasirūpinti jūsų bagažu, sere?
— Hmm… gerai.
— Kraštas ar langas?
— Ką?
— Kur jums patogiau sėdėti? Prie lango ar tarpueilio?
Donalas pamirksėjo.
— Neįsivaizduoju. Aš tesu vargšas berniukas iš našlaičių prieglaudos. Lėktuvais niekada neskraidžiau.
— Galite mėgautis žavingu vaizdu arba įsitaisyti ten, kur nereikės mindyti keleiviams kojų, einant į tualetą.
— Mm-hmm. — Leitenantas pagalvojo. — Pasirinksiu vietą prie lango.
Vyrai perėmė Donalo nešulius. Seną, nutrintą žiurkių oda aptrauktą lagaminą kurį dovanojo sesuo Ana Merė Stiks, kai jis atsisveikino su našlaičių namais, ir kuriame paprastai leitenantas laikydavo vertingas, nemainomas knygas, bei naują blizgantį, gautą iš Loros. Mintis, jog už pastarojo kainą būtų įmanoma pamaitinti visą prieglaudą kurstė nejaukumo jausmą bet Donalas stengėsi jį užgniaužti.
— Leitenante, norėsite pamatyti gyvūnus? Beje, aš esu Pirsenas.
— Gyvūnus?
— Kurie skris lėktuvu. Keliaus į triumą kartu su kitu bagažu.
— Ar tai nepavojinga?
— Tam tikri triumai yra hermetizuoti. Eikšekit, aš jums parodysiu.
Donalas nusekė įkandin Pirseno, pro duris, pažymėtas užrašu
„Tik oro uosto personalui“, ir pajuto, kaip odą perbraukė šalti, bekūniai pirštai. Mintyse tarė ačiū, bet ne todėl, kad mėgavosi žvarbiu palytėjimu. Tiesiog numanė, jog šmėklos-sargybinės nedžiugino būtinybė jį apieškoti.
— Ar visi girdėjo, kas nutiko? — paklausė Pirseno, kai jiedu nužingsniavo niauriu koridoriumi. — Kalbu apie primadoną?
— Kai kas iš mūsų pažinojo tą vakarą budėjusius žmones. Turiu omenyje, teatre. Vienas iš uniformuotųjų pasakojo, kad žmonės paklaiko. Jam pačiam teko lankytis pas policijos magą, dalyvauti transo seansuose, jog panaikintų apkerėjimo pasekmes.
Pirsenas stabtelėjo prie masyvių, rodos, kažkuo suteptų durų.
— Kiek žinau, užbūrė visą auditoriją. Keletas tuzinų laikinai virto parazombiais, ar ne?
— Teisingai, — atsakė Donalas. — Kas už slenksčio?
— Kroviniai. — Bendražygis pastūmė duris. — Juos reikia perkelti į lėktuvą.
— O, Tanate. Tiek daug?
Jis išvydo aukštus bagažo kauburius, iškilusius virš vežimėlių, kuriuos link didžiųjų išorinių durų vairavo šaltaveidžiai darbininkai. Patalpoje riogsojo ir pilkos, šešiakampės dėžės su viduje tūnančiais, už storų grotų vos įžiūrimais gyvūnais.
Vienoje iš jų Donalas pastebėjo slankiojančius metalo melsvumo žvynus, kitoje įžvelgė pievinius, blyškiai rožinius sparnus. Išgirdo graudų unkščiojimą ir psichozės paveiktus, nevilties kupinus urzgimus.
— Negi gyvūnams negalima suleisti raminamųjų?
— Galima, žinoma, — atsakė Pirsenas, — tik jie nelabai padeda. Kai kuriuos padarus šeimininkai apsvaigino vaistais, bet šių poveikį labai greitai išsklaido įtampa.
Vakar Donalas turėjo valandą praleisti transe, idant skrydžio baimė užleistų vietą džiaugsmui, kad jis pirmą kartą viešės svečios šalies mieste. Persigandę gyviai drąsos neįkvėpė.
— Tos grotos atrodo ganėtinai tvirtos. — Leitenantas savo balse išgirdo abejonę. — Juk oro linijos nerizikuotų lėktuvu.
Pirsenas nuleido ranką ant pilkos dėžės, nepaisydamas išjos sklindančio šnypštimo.
— Netrukus jie užmigs.
— Bet jūs sakėt…
— O, taip. — Apsaugininkas prašiepė dantis. — Kiekvienu orlaiviu keliauja magas arba ragana. Skrendant jūsų tikrai neužpuls parazombiai.
Donalas sumirksėjo.
— Apmaudu, kad jums teko išguldyti visą jų šutvę energijos valdyboje, ar ne? — pratęsė Pirsenas.
— Eee… aha.
— Velnias. — Pašnekovas nužvelgė grotuotas dėžes, kumščiu smogė į vienos šoną — Gaila, jog ten nebuvo manęs. Nuo tų zombių ima šiurpas, suprantat?
Pro leitenanto lūpas ištrūko pratisas atokvėpis.
— Tikrai?
— Ką jums niekada nesinorėjo nupilti zombio ir…
— Užsikrušk, Pirsenai.
Apsisukęs Donalas grįžo į registracijos zoną kur prisijungė prie eilinių keleivių.
Greta įlaipinimo vartų — tiesa, iki paties lėktuvo dar reikėjo paeiti kelis šimtus jardų, gairinant žvarbiems vėjo gūsiams, — uniformuota moteris tikrino bilietus ir juos keitė leidimais. Donalas atsistojo į eilę ir neilgai trukus prisiartino prie oro uostos darbuotojos.
— Keliaujate vienas, sere?
— Taip. Ir pirmą kartą.
Leitenantas ūmai sustingo. Patarnautojos oda buvo itin balta, o pilkos, vos matomos gyslelės bylojo, kad jomis teka juodas, šaltas kraujas.
Ar jauti kaulus?
Aha.
Moteris išplėtė šnerves. Vieną ilgą užsitęsusią akimirką stebeilijosi į Donalą. Galiausiai palenkė galvą purpuriniu rašalu kažką brūkštelėjo į sidabrinę registracijos knygą parašė porą žodžių į baltą leidimo kortelę ir ją atidavė keleiviui.
— Į šitą reisą visi bilietai neišpirkti, sere…
— Ką tai reiš…
— …todėl perkėliau jus į pirmą klasę.
Donalas spoksojo į patarnautoją nežinodamas, ką sakyti.
— Malonaus skrydžio, sere.
— Hmm, ir jums. Tai yra geros dienos.
Jos veidą nutvieskė ledinė zombio šypsena.
— Esu tikra, kad ji bus puiki. Dėkui jums.
Kai Haraldui atėjo eilė prižiūrėti Sušaną Viktoras — nusnūdęs vos porą valandų — prisivertė grįžti į darbą. Būtent jis pakėlė ragelį, suzirzus telefonui. Iš registratūros skambinantis' seržantas pranešė, kad su leitenantu Riordanu asmeniškai norėtų pasikalbėti kaulų klausytoja. Viktoras nusileido į pirmą aukštą su ja susitikti.
Rado atvykėlę, nebyliai bendraujančią su dviem myriovilkiais, kurių akys žvilgėjo lyg tamsaus gintaro gabalėliai. Detektyvas dirgliai sukryžiavo riešus, pasirengęs išsitraukti „Bubius“, pakėlė rankas anksčiau, nei suvokė, ką daro.
Jis atsikrenkštė:
— Aš esu Viktoras Harmanas. Donalo Riordano bendradarbis.
— Leitenanto nėra? — kaulų klausytoja, Feora, į milžiną nukreipė keistas, švelnias akis, juoduojančias blyškios odos fone. — Kas atsitiko?