— Susiruošė išskristi. — Viktoras pažiūrėjo į savo laikrodį. — Gal jau lipa į lėktuvą.
— Apmaudu. — Feora atsistojo. — Norėjau jam pateikti informaciją.
— Kokią? — Žaliūkas prikando liežuvį supratęs, kaip skamba jo balsas. — Tai yra galbūt aš jums padėčiau? Arba kas kitas?
— Kas dar su juo dirba?
— Mums vadovauja.komandore Styl. Ji…
— Lora Styl? — didžiulės Feoros akys blykstelėjo.
— Eee… taip.
Kaulų klausytoja ištiesė rankas link abiejų myriovilkių, kažką sumurmėjo archajiška kalba, kurios Viktoras nei suprato, nei žinojo. Porelė plačiai, vilkiškai išsišiepė, nukardama ilgus liežuvius, pademonstruodama aštrias iltis. Jie pakinkavo galvomis, sutartinai apsisuko ir nušlepsėjo durų pusėn.
Seržantas Eduardas Koulmanas, įsiliejęs į granitinį registratūros luitą stebėjo sceną išplėstomis akimis. O Feora jau žirgliojo link artimiausios virtinės žalvarinių lifto šachtų.
Viktoras mirktelėjo tris kartus, pagaliau atgavo savitvardą ir nusekė jai iš paskos.
— Jūs pažįstate komandorę Styl? — prisivijęs Feorą paklausė.
— Mes žinome, kas ji tokia. — Kaulų klausytoja apdovanojo detektyvą šalta šypsena. — Ir domimės jūsų byla. Dabartine operacija.
Jie drauge nėrė į liftą. Apglėbusi Feorą šmėkla užsižiebė melsvu žvilgesiu, kokio jis gyvenime nebuvo regėjęs. Viktorą įkalino tradiciškai šaltuose, nematerialiuose gniaužtuose. Bet viršun šovė sklandžiau ir eikliau nei įprastai.
Moteris atsigręžė į policininką Kai prabilo, oro sraute atsikartojo trikdantis aidas.
— Jūsų persekiojami žmonės, — tarė, — nužudė ne šiaip mūsų kolegę. Mina D'Alkarnė galėjo tapti viena iškiliausių kaulų klausytojų per visą jų gyvavimo istoriją. Vargu ar jūs suprasite, apie ką aš kalbu.
— Na… mes stengiamės…
— Žinau. — Skrydžio tempui lėtėjant, Feora nukreipė žvilgsnį aukštyn, vėl pažiūrėjo į Viktorą. — Ir mes esame jūsų pusėje, priešingu atveju, manęs čia nebūtų.
— Aišku.
Kai šmėkla sustingo lifto šachtoje, moters veidas keistai sušvelnėjo. Pirštų galiukais ji pamojavo priešais Viktoro kaktą. Detektyvas pajuto, kaip kūną pakaitomis perliejo šilti ir vėsūs impulsai.
Feora linktelėjo, ir šmėkla juodu išstūmė į pilka kilimine danga apklotą koridorių.
— Jums, Viktorai Harmanai, — prabilo, — tenka galvoti ir apie savo žaizdas. Tikiuosi, kad jos tinkamai ir greitai užgis.
— Iš mano partnerių, sužeista tiktai viena, — sumurmėjo milžinas.
— Bent jau fiziškai. Vis dėlto į šiuos reikalus derėtų žvelgti giliau, ar ne?
Viktoras jau žiojosi, kai suprato, kad nenutuokia, ką atsakyti.
— Eime, — pridūrė Feora. — Supažindinkite mane su komandore. Nekantrauju pasimatyti su garsiąja Lora Styl.
Rodydamas kelią, jis nužingsniavo priekyje, bet jautėsi taip, lyg sektų kaulų klausytojai pavymui. Pojūtis pasirodė keistas, todėl žaliūkas sumirksėjo nuvargusiomis, tarytum žvyro pripiltomis akimis, sykiu ieškodamas apkerėjimo pėdsakų — polinkis sparčiai mirkčioti ir žiovauti liudytų, kad Viktoras visai neseniai buvo užhipnotizuotas.
Jokių užuominų į hipnozę užfiksuoti nepavyko. Detektyvas pasitelkė vizualizacijos metodus, kuriuos įsisavino per apmokymus, paniręs į transą. Vėlgi nieko nepešė.
Išėjusi iš kabineto Lora pasilabino su kaulų klausytoja.
— Sveiki, aš esu Lora Styl. — Ji ištiesė ranką. — Užjaučiu dėl daktarės d'Alkarnės.
— Taip. — Feora nusilenkė ir palietė komandorės plaštaką. — Jūs kalbate nuoširdžiai.
— Hmm… kuo galėčiau padėti?
— Ar sugebėtumėt užmegzti ryšį su leitenantu Riordanu, prieš jam išskrendant į Ilurį?
— Nesu tikra… — Lora atsisuko į Aleksą. — Susisiek su komisaro priimamuoju ir paprašyk Žvitriaakės paskambinti… — ji nutilo pastebėjusi, kaip Haraldas purto galvą — Velniop, — pratęsė. — Pasirūpink, kad komutatorius tave sujungtų su skrydžio valdymo bokšteliu, apsauga arba kitais, kuriuos priverstum šiek tiek palūkėti.
— Bus padaryta. — Aleksa stvėrė ragelį ir susuko diską iki nulio.
— Komutatoriau? Man reikia…
Lora nusivedė Feorą į savo kabinetą, už nugaros užtrenkė duris.
Likusi viena su kaulų klausytoja, ji paklausė:
— Turite informacijos iš archyvų?
— Iš Pinučių gelmių. Paieškos užtruko ilgai. Leitenantas Rioradanas gilinosi į bylą, galimai susijusią su sąmokslu. Manau, todėl į jį ir atkreipėte dėmesį.
— Teisingai. Ir jūs žinote apie primadoną.
— Taip. Ne vien apie ją, bet ir apie kitus precedentus. Garsius atlikėjus pakirto pirmalaikė mirtis, idant tam tikri asmenys galėtų mėgautis jų kaulais.
Feora žodžius ištarė lipšniu tonu, nuo kurio Lora suvirpėjo.
— Man kažkas prasprūdo pro akis? — paklausė ji. — Juk tuos atlikėjus numarino netgi ne Tristopolyje… o, velnias.
— Ryšys su Iluriu akivaizdus, antraip leitenantas Riordanas ten nevyktų. Bet aš norėčiau dar kai ką pridėti. Ar esate girdėjusi apie trynukes Tringulijan?
— Ne. — Lora atsiminė, kaip su tėvais lankydavosi spektakliuose — jos jaunystės laikais, kai pasaulis buvo šiltas, šviesus ir paprastas. Motina laikraščiuose nuolat skaitydavo apie teatro žvaigždes. —Palaukit… jos irgi dainuoja operoje?
— Taip. Visai neseniai stebukladariai genijai iš Svaltimo operavo trynes — užuot jas atskyrę, pasirūpino geresne sveikatos būkle. Iki tol ji prastėjo, bet po operacijos… — Feora kalbėjo taip, lyg žodis į žodį cituotų laikraščio straipsnį, — ligoninės atstovas pareiškė, esą prognozės tiesiog puikios, o vyriausiasis stebukladaris paskelbė, jog šiuolaikinių operacijų metodikoje įvykdytas reikšmingas proveržis.
Bendrojoje patalpoje, matomoje pro stiklines Loros kabineto sienas, Aleksa mostelėjo į ragelį, gestu parodė, kad susisiekė su oro uostu. Komandore pakėlė ranką prašydama: minutėlę.
— Klausykit, jei norit leitenantui Riordanui perduoti kažką svarbaus, jums teks…
— Kaip matau, judu sieja intymūs santykiai, — atsiliepė Feora. —Gal skrydžio valdymo bokštelis nusiųstų pranešimą į lėktuvą kol tas nenutolo už ryšio zonos ribų? Net jeigu orlaivis jau pakilęs?
— Kas dieną tokia veikla neužsiimame, — pastebėjo Lora. — Ką ketinate pranešti Donalui?
— Esu devyniasdešimt septyniais procentais įsitikinusi, kad sąmokslininkai, kuriuos, jei neklystu, vadinate Juoduoju Ratu, puls trynukes Tringulijan. Jos atitinka garsių atlikėjų, kurių kaulus medžioja… tie žmonės, apibūdinimą
Šįkart Feoros balse pasigirdo neapykanta.
— Žinia, jog trynės gyvens dar kelis dešimtmečius, — pridūrė, —rimtai suerzins sąmokslininkus. Kita vertus, trynukės netrukus pasirodys Silvekso miesto scenoje, ir tai suteiks progą..
— Jie surengs dar vieną antpuolį? Silvekse?
— Taip. Štai ką privalo sužinoti Donalas Riordanas. Be to, man pasisekė susiaurinti įtariamųjų sąrašą. Jie veikia netiesiogiai, todėl mano spėjimų tikslumas lygus penkiasdešimt trims procentams, tačiau nuojauta tvirtina, kad esu teisi.
Lora nenuleido akių nuo Feoros. Kaulų klausytojos intuicija buvo vertingesnė už faktus, bent taip nuolat tikindavo komandorės mokytojas, kapitonas Feltornas (atsisveikinęs su gyvybe mėnesiu anksčiau už Lorą ir, deja, visam laikui).
— Manote žinanti, kas priklauso Juodajam Ratui? Kas organizavo primadonos puolimą?