— Nedrįsčiau užtikrinti, jog minėtai operacijai vadovavo jis… bet tarybos narį Gelbtorną labai domina bankininkystės bei energetikos sritys, ir jo interesai atitinka ilgalaikę Juodojo Rato strategiją Būtent šitą asmenį Donalas Riordanas privalo suimti. Tikiuosi, leitenantas gavo užsienyje galiojančius orderius?
— Taip. Tris tuščius lapus, kerais susietus su teisėjo Prioro kabinetu. — Jei teisėjas pasirašys vietines kopijas, ta pati informacija nušvis Donalo turimuose originaluose. — Jeigu jūs tikrai garantuota dėl to, ką išklojote, galime tučtuojau ten nuvykti.
— O kaipgi oro uostas?
Lora iškišo galvą pro kabineto tarpdurį.
— Dar šnekiesi su farais iš oro uosto?
— Ryšys ką tik nutrūko, — atsiliepė Aleksa. — Kažkoks vyrukas, pavarde Pirsenas, pasakė, jog Donalas jau išėjo pro pagrindinius vartus. Galbūt įstengsime perduoti žinią tiesiai į lėktuvą nors Pirsenas minėjo, atseit tai neįmanoma.
Prie savo stalo sėdintis Haraldas vyptelėjo; galvą laikė pakreipęs taip, kad niekas šypsenos neįžiūrėtų.
Miestą apgaubė purpurinė tamsa, ir Aleksa įjungė stalinę lempą Neseniai šmėklos kruopščiai išvalė kambario langus — tiek iš išorės, tiek iš vidaus pusės, — todėl dabar, užsižiebus ryškiai šviesai, nuo stiklų atsispindėjo visa patalpa, ir toje atošvaistėje detektyve įžvelgė Haraldo šypsnį.
Pamatė, kaip jis perkreipė lūpas išgirdęs, jog Donalas nepasiekiamas.
Aleksa vėl pakėlė ragelį, išmėgindama naują taktiką paprašė oro linijų operatoriaus sujungti su išankstinių užsakymų skyriumi. Jeigu planas neišdegs, ji sumąstys kitą.
Haraldas atsistojo, sumurmėjo einąs į šaudyklą. Atrodė kaip žmogus, privalantis nuleisti garą, tačiau iškrovai ne visada tiko žaidimai su ginklais. Šaudyklos prižiūrėtojas netruks pastebėti pareigūną, kurio emocinė būklė bylojo, kad pliekti iš pistoletų jam nederėtų.
Aleksa palydėjo kolegą įdėmiu žvilgsniu.
24
Lora atidarė stalčių, įbedė akis į ten gulintį „Magnusą“. Donalo nuosavybę teko palikti kontoroje, nes oro linijos neleisdavo į lėktuvus įsinešti ginklus, ir draudimui turėjo paklusti visi, išskyrus padangių budėtojus.
Kaip gaila, kad jis negalėjo pasiimti pistoleto.
— Aš palauksiu, — tarė Feora. — Pas teisėją irgi neverta skubėti. Orlaivis nusileis Silvekso mieste ne anksčiau kaip po trijų valandų… ar net gerokai vėliau. Juk žinote, kokios audros siautėja Ilurio pasienyje. O orderiai įsigalios akimirksniu.
— Taip, žinau… — Lora nukreipė žvilgsnį į stiklinę sienelę, pamatė, kaip gestikuliuoja telefonu kalbanti, į kivirčą įsivėlusi Aleksa. —Bet sėdėdamos čia nieko nepasieksime. Eime.
Kaulų klausytoja pamirksėjo vaiskiomis akimis.
— Komandore Styl, aš nujaučiu, kad su jumis susidoroti ruošiasi galingi priešai.
— Hmm… aišku. Kas konkrečiai?
— Kol kas nenumanu, kitaip būtinai jums pasakyčiau. Esmė ta… kad jie rimtai suklydo. Žudyti Minos d’Alkarnės nederėjo.
— Kaip?.. Ką turite galvoje?
— Pinučiuose plinta priežastiniai raibuliai, tam tikros struktūros, kurios išryškės tarp informacinių vektorių. Bet…
— Kas?
— …mes tesame žmonės ar bent… — Feora nelinksmai nusišypsojo, — …tokie pat žmonės kaip jūs, komandore. Kaulų klausytojai turėtų išlikti nešališki, tačiau reikia atsižvelgti ir į motyvacijos klausimą.
Bendrojoje patalpoje Aleksa ragelį trenkė atgal ant telefono aparato ir nusikeikė.
— Jums taip pat maga prigriebti žudikus, ar ne? — paklausė Lora.
Feora nežymiai, vos pastebimai linktelėjo.
— Tuomet judviem metas judėti. — Komandore matė, kaip Aleksa patikrino, ar į rankinę įsidėjo revolverį. — Kol įkalbėsite vyriausiąjį teisėją užtruksite nemažai laiko, bet, manau, įspūdį jam padarysite. Tikiuosi, jo labui.
— Taip.
Aleksa spragtelėjo rankinės užraktu.
— Aš pasirengusi.
Pro paskutinius vartus išėjęs laukan, Donalas padėkojo žvalgybinei šmėklai. Virš degutbetonio dvelkė šaltas vėjas, priešais siūbuojanti prakauli moteris viena ranka prispaudė baltą, plačiakraštę kepurę, kita įsikibo į suknelę ir apsiaustą. Pirmyn traukė mažutėliais žingsneliais, mėgindama išlaikyti pusiausvyrą ant aukštų smailių kulniukų.
Jie pėdino link laiptų, kuriuos patarnautojai pristūmė prie lėktuvo. Sraigto mentės stirksojo sustingusios, laukė to momento, kai galės atgyti, ims suktis ir aukštyn pakels metalinį orlaivį.
Liesos moters vyras, stuomeningas individas dvieiliu švarku, kulniavo nukoręs makaulę, nė neketindamas pagelbėti žmonai. Donalas palingavo galva, nužvelgė kitus bendrakeleivius. Kiekvienas iš jų atrodė prabangiau apsirengęs nei policijos pareigūnas, bet visi, žinoma, skristi pirmąja klase negalėjo.
Įdomu, — savęs.paklausė leitenantas, — ar žvalgybinė šmėkla būtų leidusi į lėktuvą įsinešti vertingiausią jo žaisliuką Na, dabar dėl to graužtis neverta: „Magnusas“ paliktas štabe ir užrakintas Loros stalo stalčiuje.
Pirmiesiems keleiviams, kopiantiems trapu, iš viršaus širdingai nusišypsojo dvi juodomis pelerinomis apsigaubusios palydovės.
Net ir gavęs pirmosios klasės bilietą įveikti pakopas turėjai savo jėgomis, nors Donalas įtarė, jog ateityje greičiausiai atsiras šmėklos, kurios užkels keleivius į lėktuvą Lipant aukštyn, jį peršniojo vėjo gūsis. Leitenantas įsistvėrė į turėklą — tokį šaltą kad, rodės, prie metalo prilips delnas.
Donalas palaukė, kol priešais einanti moteris nusigaus iki tarpdurio, prisivijo ją vienu metu peršokdamas po du laiptelius ir pro atvirą liuką nėrė į saloną
— Sveiki atvykę, sere.
— Ačiū.
— Jūsų vieta ana ten.
Pirmosios klasės zonoje jau sėdėjo apkūnusis vyriškis su laiba žmona. Siurbčiodamas brendį, kurio taurę atnešė palydovė, iš sidabrinio dėklo storulis išsitraukė cigarą įsikišo tarp lūpų ir energingu žįstelėjimu jį prisidegė. Krėslą apsupo beveik neįžiūrima marška, kuri atskyrė žmogų nuo likusios salono dalies.
Donalas nepakentė cigarų. Antipatiją rūkaliui pakurstė ir tai, jog savaime užsidegantis tabakas buvo išmirkytas šmėklos-žaltvykslės esencijoje.
— Gal jums atnešti ko nors išgerti? — pasiteiravo lieknas, moteriškų manierų palydovas. — Galbūt chereso?
— Viskio, — atsakė Donalas. — Salyklinio. Atskieskit savo nuožiūra.
— Gerai, sere. Dėkui.
Jam pajudėjus į užpakalinę lėktuvo dalį, leitenantas apžvelgė likusius personalo narius, pamatė glebaus sudėjimo vaikinus, plepančius su moterimi, atkreipė dėmesį į du netipiškos išvaizdos palydovus: lieknus, bet nesudžiūvusius, išdidintais krumpliais, aplink akis įsirėžusiais randais.
Atpažinę porelę, kiti keleiviai veikiausiai sunerimtų, o Donalo nuomone, pareigūnai iš Federalinio padangių poskyrio įkūnijo papildomą saugumo garantą Vis dėlto dabar leitenantas apgailestavo paprašęs vietos prie lango: jeigu kiltų koks incidentas, jam geriausia būtų sėdėti arčiau tarpueilio.
Tiesą sakant, nuo tų laikų, kai Goladolo separatistų aljansas užgrobė lėktuvus (iš viso septynis) ir privertė juos skristi į Zurinamą praėjo dvylika metų. Paskutinių dviejų orlaivių keleiviams Zurinamo valdžia įvykdė mirties bausmę — savo laimikį grobikai sąmoningai nutupdė per aštuntąją Raudų savaitės dieną kai netikintiesiems draudžiama išeiti iš namų, ir vyskupai-gladiatoriai išžudė niekuo dėtus, į Zurinamą atskraidintus užsieniečius, nors patys nesulaikė ašarų, — todėl vėliau žmonės ėmė priešintis užpuolikams, o saugumo lygis pastebimai išaugo.