Pastaruosius du bandymus tik iš dalies galima vadinti sėkmingais. Šiaip ar taip, maištininkai ramybės nedrumstė jau devynerius metus.
Vis dėlto Goladolo provincija išliko Ilurio valdose. Jeigu tie reti pranešimai, kurie prasismelkdavo pro pasienio cenzorius, buvo patikimi, regioną tebedrebino neramumai. Nenuostabu, jog Tristopolio valdžia ir federalai bendradarbiavo, siekdami užkamšyti saugumo spragas.
— Štai, sere. Puikaus viskio stiklas.
Donalas vylėsi, kad gėrimas nebus pernelyg rafinuotas, tačiau, paragavus alkoholio, galvoje įsivyravo svaiginanti migla. Jis užsimerkė, mėgaudamasis skoniu.
Nejučia nusijuokė.
— Nepamirškit užsisegti saugos diržo, sere.
— Taip, taip, būtinai.
Maždaug už dešimties pėdų nuo įėjimo į lakūno kabiną stiebėsi centrinė pertvara, kurią pridengė juodos užuolaidos. Iš pradžių Donalas manė, jog ten įsikūrė papildoma virtuvėlė arba baras, skirtas keliaujantiems pirmąja klase.
Bet vėliau jis pamatė, kad viskio butelį palydovas grąžino į virtuvę, įrengtą užpakalinėje orlaivio dalyje, ir pastebėjo, kaip įsitempė vienas iš atšiauriųjų federalų, neriantis už juodos skraistės. Greičiausiai, toji zona kažkaip susijusi su saugumu.
Galbūt ten ginklinė?
Praėjo dar aštuonios minutės, kol į lėktuvą sulipo visi keleiviai, kurie vorele tebesvyravo link ekonominės klasės sektoriaus. Sraigtų mentės virptelėjo ir įniko suktis, o aštuonios bekūnės šmėklos nutempė laiptus šalin.
Salonas suvibravo; priešakiniai ratai pakrypo, ir orlaivis lėtai atsigrįžo į pakilimo taką. Purpurinės dausos, regis, tapo dar tamsesnės.
Užgaudė varikliai.
Donalas nurijo viskio gurkšnį.
— Ponios ir ponai, su jumis sveikinasi lėktuvo kapitonas Jeršvinas. Mes pasiruošę kilti. Prašom patogiai įsitaisyti ir mėgautis skrydžiu.
Sesuo Merė Ana Stiks iš našlaičių prieglaudos jautė potraukį aiškinti esminius fizikos dėsnius — kuriuos išmanė, suprantama, — ir juos nuolat dėstydavo jauniesiems, daugiausiai skeptiškai nusiteikusiems auklėtiniams.
Bet Donalas mokytojos klausydavosi įdėmiai, todėl dabar žinojo, kad, orlaiviui įsibėgėjant pakilimo taku, į sėdynės atlošąjį įspaudė inercija. Kai variklių ūžesys susilpnėjo, už lango išskydo šviesos. Neilgai trukus jos nutolo apačion, nes lėktuvas šovė į viršų; nuo kerais apsaugotų turbinų, kurios siurbė energiją iš nekroskopinių, sparnuose ir fiuzeliaže įmontuotų elementų, sklido blausiai žalsvas švytėjimas.
Aš skrendu į Ilurį.
Donalas vėl papurtė galvą ir vienu ilgu, maloniu mauku ištuštino viskio likučius.
Specialiojo būrio kontoroje Aleksa sėdėjo viena. Ant stalo pasistatė dar vieną puodelį kavos, bet nusprendė jos nebegerti: antraip visą vakarą teks lakstyti į tualetą Galva neišnešė, kaip Donalui tilpdavo tokie kiekiai skysčių.
Galbūt vyrai turėjo didesnes šlapimo pūsles? Kai Sušana atsigaus tiek, kad pajėgs šnekučiuotis, reikės bičiulę pakamantinėti. Gal atsakymą žinos ji?
Donalas išskrido, Aleksai nespėjus į oro uostą perduoti žinios, ir nūnai ji nebežinojo, ką daryti toliau.
Praktiškas, blaiviai protaujantis žmogus keliautų namo.
Jeigu specialiojo būrio nariai iškovos įspūdingą pergalę, juos, visai įmanoma, deramai pagerbs ir paaukštins… bet skundikai, ir juo labiau policijos pareigūnai, Įduodantys savo kolegas, nepatinka niekam. Padėtis būtų pakenčiama, jeigu komandorės žmonės tirtų korupcijos, egzistuojančios už departamento ribų, atvejus.
Net ir tada detektyvo karjerą galėjo sužlugdyti miesto politikų šnipštelėjimas, užuominos arba kompromituojanti, apdairiai pateikta informacija, kuri pasiektų reikalingas ausis.
Aleksa pati ketino vieną dieną tapti komandore. Atitraukus kairįjį seno stalo stalčių, akiratyje pasirodė stirta knygų, paimtų iš namuose saugojamos kolekcijos: nuobodūs tomeliai, kuriuos ji privalėjo iškalti mintinai ir perprasti, idant kitą mėnesį išlaikytų egzaminą seržanto laipsniui gauti.
Kai kurie egzemplioriai buvo ploni, įrišti į pigius viršelius, o pačiame viršuje gulėjo knyga, vartyta vos keletą kartų: „Sekimas II — skaitymas iš lūpų“. Aleksa turėjo visus septynis tomus iš „Sekimo“ serijos, taip pat ir „neoficialų“ aštuntąjį, kurio joks pareigūnas nedrįstų tyrinėti aplinkinių akivaizdoje — „Kaip pasprukti“.
Pastarojo autorė, tarnybos laikais patruliavusi gatvėse, galop išėjusi į pensiją aprašė geometrines slapstymosi subtilybes, šviesos bei šešėlių vektorius ir pabėgimo kampus. (Paprastai sprunkantis staiga keisdavo kryptį, bet tuomet persekiotojas nulėkdavo stačiojo trikampio įžambine, o medžiojamai aukai tekdavo skuosti palei kitas dvi kraštines. Kitaip tariant, ji padarydavo lemtingą klaidą)
Knygos, be abejo, suteikdavo daug praktinės informacijos, bet jei tave pamatydavo įsikniaubusį į tomelį, kuris aiškino pabėgimo strategijas, artimiausias savaites ar net mėnesius neatsigindavai pašaipų bei įžeidimų. Neigiamas požiūris buvo išvešėjęs ne tik vietiniame departamente, bet ir, ko gero, kiekvieno miesto teisėsaugos pajėgose.
Aleksa išsitraukė „Skaitymą iš lūpų“, padėjo knygelę ant stalo, peržiūrėjo skyrius, ieškodama įdomesnių pastraipų, kurias norėjosi dar kartą paskaityti. (Autorė nepagailėjo asmeninių, juokingų bei perdėtų istorijų, matyt, jomis siekdama pabrėžti išsakomas savo mintis.) Po kelių minučių Aleksa pastūmė knygą į šoną ir ją užvertė.
Pareigūnai, dėvintys civilius drabužius, pasitelkdavo ir kitokius ezoterinius įgūdžius. Tarkim, panardinimą į transą. Haraldas jai suteikė vertingų patarimų, supažindino su esminėmis hipnozės procedūromis, parodė, kaip manipuliuoti kitų žmonių bei savo sąmone.
Per visą tarnybos laikotarpį Aleksa nė sykio nebuvo įtariamojo nugramzdinusi į transą Tačiau, kai įsisavino vizualizacijos metodus, šaudykloje pagerino taiklumą ir už tai turėjo padėkoti Haraldui.
Haraidai, man nepatinka, kaip šį vakarą šypsojaisi.
Po maloniomis jo manieromis slėpėsi pavojingas žmogus, jūrų pėstininkų gretose išlavinęs civiliams… ir didžiumai policininkų nežinomus, netgi neįsivaizduojamus gebėjimus.
Kažkas čia ne taip.
Transas padėdavo atgaivinti atsiminimus, — kadaise tokiu tikslu buvo naudojamas medicinos srityje, — taip smulkmeniškai išgyventi praeities įvykius, kad asmuo galėdavo patyrinėti juos nulėmusius stimulus, kurių sąmoningai neužfiksuodavo.
Psichoterapijoje jis paryškindavo džiugius pacientų prisiminimus, sužadindavo pozityvų mąstymą Atvirkštinė procedūra apmalšindavo skausmą kurį keldavo trauminiai potyriai.
Policijos pareigūnai, ypač sekliai, iš minėtų įgūdžių išpešdavo papildomos naudos.
Mintyse išvydus Donalą ir Lorą kuriuos regėjo pro stiklinę kabineto sieną suvirpėjo Aleksos akių vokai. Leitenantas buvo ką tik grįžęs iš archyvų, kur matėsi su kaulų klausytoja, Feora, šiandieną apsilankiusia specialiojo būrio valdose…
Ne. Epizodą pasirinko netinkamą Aleksa prisiminė, kaip Donalas grįžo iš kvotos kambario, kuriame dirbo su daktaru Kijušenu Ju. Apie tardymo eigą nešnekėjo, bet vėliau juodai apsirengę medikai vieną iš nykštukų išgabeno į izoliatorių.
Taip…
Detektyve dar giliau paniro į transą
Reikalingas šitas atsiminimas.
Anuomet įvyko kažkas svarbaus. Haraldas tikriausiai žinojo, kas būtent, sprendžiant iš to, kaip jis žvelgė į Donalą
Aleksa nustatė reikiamą epizodą. Dabar privalėjo mintimis į jį sugrįžti. Užsimerkė ir nuo septynių šimtų ėmė skaičiuoti atbuline tvarka. Vėl virptelėjusi vokais atsilošė kėdėje, nusišypsojo.