Sąmonės gelmėse nušvito vaizdas.
Loros lūpos sujudėjo, o Donalas atsuko nugarą į stiklinę kabineto sieną, bet apie jo nerimą iškalbingai bylojo pečius kaustanti įtampa… po akimirkos leitenantas atsigręžė, ir šįkart (kitaip nei per laiko tarpą išgyventą tikrovėje) Aleksa iš lūpų išskaitė kiekvieną Donalo pasakytą žodį.
— Septyni-septyni-septyni. — Patylėjęs jis pridūrė: — Du-devyni-septyni-du, šeši-šeši-devyni-šeši.
— Informaciją išgavai iš nykštuko… — Lora žengė į šoną ir jos veidas pasislėpė už leitenanto peties.
Tačiau to užteko.
Negaliu patikėti…
Drebėdama Aleksa įniko alsuoti giliau, jautėsi lyg naras, kylantis į telkinio paviršių. Donalas pranešė, jog į nusikaltimus įsivėlęs komisaras. Įtarimus patvirtino antras įrodymų šaltinis. Neabejotinai.
Su Vilnaru susijusius įkalčius Donalas perdavė Lorai.
Bet Haraldas į leitenantą ėmė žiūrėti kreiviau.
O, ne, tik ne jis.
Tuo sunku patikėti. Ir dar žinant, kad ligoninėje guli Sušana.
Haraldas? Vilnaro šnipas? Neįmanoma.
Sudrebinusi akių vokus, Aleksa vėl nėrė į prisiminimus.
Po penkių minučių žaibiškai atsimerkė.
— Haraidai, tu sumautas kretine.
Lėktuvas skrido jau valandą kai iš po grindų ataidėjo tyli dejonė. Krūptelėjęs, išsigandęs, kad atlūžo dalis sparno, Donalas nukreipė žvilgsnį laukan, bet tepamatė žalią turbinų švytėjimą kuris paryškėjo tamsiai violetinės nakties fone.
Antrą aimaną palydėjo pratisas urzgimas. Palydovai rūsčiomis veido išraiškomis jau traukė į užpakalinę orlaivio dalį. Leitenantas sumojo, kad jie žygiavo ten, iš kur galėtų patekti į triumus.
Garsus skleidė vienas iš gyvūnų? Jis atsiminė, kaip bandė įžiūrėti padarus, tūnančius grotuotose dėžėse. Kai kurie keltų rimtą pavojų, jei tik ištrūktų į laisvę.
Už lango, tolumoje, tvykstelėjo baltas žaibas, liudijantis, jog lėktuvas artėjo link audros, kupinos sūkuringų srautų ir koncentruotų kerų, nuolat šėlstančios virš Ilurio pasienio.
Bet, anot kapitono Jeršvino pranešimo, kuris nuskambėjo netrukus po to, kai orlaivis atsiplėšė nuo žemės, iki amžinųjų uraganų reikėtų skristi dar dvi valandas. Burtais sužadinti reiškiniai pasirodė per anksti.
Triume nuaidėjo klaikus rėksmas, kuriam antrino sutartinis staugimas. Nežinia, kas ten nutiko, tačiau sąmyšis apėmė ne vieną žvėrį. Tiesą sakant, atrodė, kad gerkles paleido visi, tarytum panūdę kauksmu išlieti baimę ir įniršį.
Išbalusi palydovė pripuolė prie juodųjų, pertvarą dengiančių užuolaidų, bet link jų tiesdama ranką trumpam sustingo. Donalas mintyse paspėliojo, kas slėpėsi kitapus širmos.
— Atleiskit. — Jis atsistojo, peržengė žilaplaukės, greta sėdinčios moters kojas.
— Atsargiau, jaunuoli.
— Labai atsiprašau, mem, jeigu jus užkliudžiau.
— Ne, norėjau pasakyti, kad neprarastumėte budrumo, ramindamas tuos grėsmingus gyvūnus.
— Pasistengsiu.
Antra vertus, jis neturėjo ginklo ir nenutuokė, ką darytų, žvėrims išsiveržus iš dėžių.
— Prašom nesijaudinti. — Per garsiakalbį nugriaudėjo ne kapitono Jeršvino, o jaunesnio vyro balsas. — Kalba pirmasis kapitono padėjėjas Smeltilis. Padėtis visiškai kontroliuojama. Prašom likti savo vietose ir užsisegti saugos diržus.
Donalo ranką palietė palydovė, bet ne toji, kuri nuskubėjo į pirmagalį.
— Sere, prašom grįžti…
Jis pasviro link moters ausies.
— Aš esu policijos pareigūnas. Galiu suteikti pagalbą.
— O, leitenante, taip…
Taigi į keleivių sąrašą įtraukta ne tik pavardė, bet ir laipsnis.
— Atleiskit.
Praeiti pro Donalą mėgino pirmoji palydovė, įkandin kurios sekė tamsaus gymio, anksčiau nematyta moteris. Ji vilkėjo juodus drabužius, buvo apsigaubusi purpurine mantija, tarp nedidelių krūtų pasikabinusi vienuolikašonį, sidabru ir juoda spalva žvilgantį amuletą.
Atviruose odos lopinėliuose — įsitempusiame, raukšlėtame veide ir ant kaulėtų rankų — bangavo heptagramos. Nepažįstamoji priminė nuo smėlio padūlėjusią ištisus dešimtmečius dykumoje stūksančią skulptūrą
Leitenantas jau ruošiesi iškelti ranką ir paprašyti moters niekur neiti, bet suakmenėjo pamatęs jos akis, panašias į blizgančius telkinius, kurių keistose gelmėse plaukiojo gyviai.
Ragana?
Teisingai.
Donalui dingojosi, kad mintis priklausė jo sąmonei.
Po kelių sekundžių jis sumirksėjo ir atsipeikėjo. Abi palydovės nusižiovavo, virptelėjo akių vokais bei atsimerkė.
— Kas…
Ragana jau buvo nusigavusi į užpakalinę orlaivio dalį.
— Gerai, kad ji palaiko mūsų pusę, — sumurmėjo Donalas. — Juk palaiko?..
— O, taip.
— Ačiū Hadui.
Lėktuvas ūmai pasviro ant šono. Aiktelėjo arba užriko tuzinas žmonių.
— Velnias. — Leitenantas įsikibo į artimiausią sėdynę, tuo pat metu ant grindų su trenksmu nukrito padėklas.
— Greičiau, — paragino pro jį besispraudžianti palydovė.
— Gerai.
Donalas nusiūbavo link virtuvėlės, kurioje pranyko ragana. Kitapus tarpdurio pradarytą liuką laikė rūsčiaveidis federalas. Atsivėrusioje ertmėje į šešėlius vedė metaliniai laipteliai. Palinkęs virš angos leitenantas pastebėjo, kaip šmėstelėjo purpurinė raganos mantija.
— Tanatas griebtų. Keliaujam. — Jis įsikibo į plieninius turėklus ir šoko žemyn. Nuslydo apačion delnais gniauždamas metalinius strypus, visai kaip našlaičių prieglaudoje, kuomet čiuoždavo laiptatakio turėklu. Netrukus kojos įsirėmė į tvirtą apatinio denio pagrindą.
— Ša.
Ragana sėdėjo priešais narvus sukryžiavusi kojas, ištiesusi rankas, užsimerkusi ir palenkusi galvą Rodos, baimės užvaldytų gyvūnų pusėn spinduliavo energijos bangas, kad ir ką tai reikštų: Donalas kone girdėjo skeptišką iš mistikos besišaipantį sesers Anos Merės Stiks balsą Grotuotose dėžėse tvyksčiojo sidabriniai žvynai, purpurinė oda ir pilki nagai.
Užnugaryje pasigirdo dunkstelėjimas ir keiksmai. Atsigrįžęs leitenantas pamatė, kad vienas iš rimtaveidžių palydovų — užsimaskavęs federalinis pareigūnas, žinoma, — tyso ant šono ir vieną kelį laiko pritrauktą prie krūtinės.
Jam mėginant nusileisti, lėktuvą vėl sukratė. Donalas bemat susigaudę, kad vyriškio koja sulaužyta.
— Aš esu Riordanas, — prisistatė. — Ginklą turite?
— Aha… — sužeistasis pro dantis išspaudė: — Dėklas… ties kita kulkšnimi.
— Radau.
Donalas mitriai iškrapštė juodą revolverį trumpa buože. Lūžusią galūnę derėjo supančioti įtvaru, bet jeigu žvėrys išsivaduos — arba jeigu turbulentiniai srautai sustiprės, — pirmosios pagalbos nebeprireiks.
Pritūpęs jis nusitaikė į artimiausią narvą pasuko vamzdį į gretimus. Triumą užliejo blyškos, perregimos šviesos srūvis.
Tik tada leitenantas įsisąmonino akivaizdžią tiesą Čia ne įprasta audra ir ne paprasti gyvūnai. Norint išsisukti iš keblios padėties, kulkų neužteks.
Raganą apgaubė tamsus tviskėjimas.
Lėktuvas smigo žemyn. Saloną pervėrė riksmai ir stiklo žvangesys, bet garsus prislopino triumo lubos bei dar kažkas… naujos vibracijos, drebinančios erdvę už girdimumo ribų.