Oras, supantis paslaptingą moterį, dar labiau patamsėjo. Grotuotose dėžėse žvėrys prityko, bet jų akys sužvilgo ryškiau. Paskui visi ėmė zyzti ir ropliškai karkti prisijungdami prie tylaus, monotoniško, pasąmonę veikiančio raganos giedojimo. Donalas nuleido revolverį.
Pirmyn.
Kelias sekundes jis nesuvokė, kas ištarė žodį. Moteris purpurine mantija tebetraukė giesmę, bet leitenantui kažkodėl rodės, kad galvą pervėręs raginimas priklausė jos sąmonei.
Paliesk gyvūnus, — atsklido mintis. — Vieną po kito.
— Aš ne…
Tučtuojau.
Donalas atsisuko į pareigūną sulaužyta koja. Iš skausmo vyro akys sudrėko, bet apalpti jis nesiruošė. Leitenantas sugrąžino ginklą savininkui.
— Man jo nereikės, — pasakė.
— Ką jūs… darot?
— O, kad aš žinočiau.
Orlaivis vėl pakrypo ant šono. Donalas nusirideno glotniomis grindimis, pagaliau į jas įrėmė kelį ir sustingo. Nors horizontalus paviršius gerokai pasviro, ragana nė nekrustelėjo — vis dar sėdėjo sukryžiavusi kojas, visa esybe panirusi į vidinį savo pasaulį.
Leitenantas numanė nevaliosiąs suvokti, kokiame mūšyje toji moteris dalyvavo ir kiek energijos pareikalavo kova. Tegalėjo įvykdyti jos prašymą Donalas nuropojo iki pirmojo narvo.
— Ne, — iškošė sužalotas federalas. — Pasitraukit.
— Neturiu kitos išeities. — Jis įsistvėrė į grotas, perpus pakilo stačias. — Žinau, kad elgiuosi bepro…
Plaštaką lyžtelėjo juodas, šaltas, šiurkštus liežuvis.
Ar jauti kaulus?
— O, Tanate, — sukuždėjo Donalas. — Juk čia Basilis…
Paskubėk, laiko lieka vis mažiau, — smegenis nutvilkė raganos
žodžiais.
Juos palydėjo kitokio atspalvio mintis.
Ar jauti dainos skonį?
25
Lėktuvas grįžo į horizontalią padėtį. Korpusą dar keletą sykių krestelėjo, ir keleivių salone vėl nuaidėjo klyksmas, perskrodęs panikos šurmulį. Donalas prisitraukė prie kito narvo ir įkišo ranką pro grotas.
— O…
Riešą sukando dantys. Aštrūs. Odą nusvilino rūgštis. Leitenantas prisivertė nejudėti: smailios, riestos iltys galėjo be vargo sudraskyti sausgysles.
Ar jauti?..
Ša. Leisk man dirbti.
Donalas turėjo pasitelkti visas per hipnozės seansus užgrūdintos valios jėgas, kad nuslopintų instinktyvią reakciją ir išliktų nekrutėdamas, kol atlėgs spaudimas. Kai galiausiai nuropojo pirmyn, kūną tebevarstė deginimo pojūtis. Liko dar keturi narvai.
Įvykiai triume kėlė rimtesnį pavojų nei lauke siautėjanti, kerais pakurstyta audra. Neaišku kaip, bet incidentą iš dalies nulėmė tai, kad lėktuvu skrido Donalas.
Ar girdi muziką?
Ji skamba dėl manąs.
Vienas iš gyvūnų buvo bekūnis, panašus į šmėklą tačiau neturintis nieko bendra su žmogumi. Jo dėžės grotas atstojo nekro-magnetinio, padarą sulaikančio lauko laidininkai.
Kai leitenantas kyštelėjo ranką vidun, liepsnų laižomą odą persmelkė ledinis dūris — keistoji forma akimirką su juo susiliejo. Aplinkui viskas ėmė suktis neįmanomais kampais ir kryptimis. Pasaulis prieš akis virto kubistiniu paveikslu — tokiu įmantriu, kad eilinis pilietis nė už ką nebūtų ištvėręs jo vaizdo.
Omai atplūdo siaubinga migrena, skaldanti galvą nelyginant kirvis. Krisdamas ant nugaros Donalas suriko… ir staiga suvokė, kad jaučiasi kuo puikiausiai.
— Kokia čia velniava?
Ragana sudrebėjo. Leitenantas mintyse neišgirdo jokių žodžių, bet esmę suprato: ilgai ji neišsilaikys. Donalas privalėjo pasirūpinti, kad įsivyrautų ramybė, kuo skubiau užmegzti savotišką ryšį su likusiais gyvūnais, antraip orlaivis taps nevaldomas ir suduš.
Aš dėl visko kaltas. Jiems reikia suvokti, jog nekeliu grėsmės.
Dar trys narvai. Donalas abiem rankomis įsikibo į kitą tvirtai įsirėmė į grindis, nes orlaivis vėl pasviro, ir įgrūdo veidą tarp grotų.
Kaip kvailai rizikuoji…
Šįkart žvėrį turėjo įžiūrėti aiškiai, bet purpuriniai žvynai taip sparčiai sūkuriavo, kad išskydo prieš akis. Padaras paleido kažkokios rūgšties spjūvį tiesiai į jo fizionomiją Donalas krūptelėjo, atplėšė pirštus nuo grotų strypų ir nusirideno per kietą metalinį paviršių.
Atsitrenkė į gretimą dėžę.
Ne… Dvilinka susirietusi ragana, rodės, tuojau apalps. Jis nepuola.
— O man atleidžia, — tarė leitenantas. — Suprantu.
Ne…
Akimirką Donalas galvojo, kad ragana prieštarauja. Staiga lėktuvo korpusą nukratė virpesiai, moteris parkrito, ir leitenantas sumojo, jog viskas baigta: dėl jo kaltės orlaivis tėkšis į žemę, keleiviai praras gyvybes.
Sudžeržgė deformuojamas fiuzeliažo metalas. Donalas kumščiu tvojo į artimiausią narvą, pajuto, kaip per odą kažkas nuslydo, prasiskverbė į ranką, gyvsidabrio pavidalu įsismelkė į kaulą, sukeldamas skausmą.
Iš jo gerklės ištrūko riksmas, o triumą perliejo smūginė banga, kuri policininką nutrenkė į pertvarą.
Ragana tysojo ant grindų, lyg ir be sąmonės. Sužeistas vyras drebėdamas rietėsi į kamuoliuką.
Liko vienas narvas.
Lėktuvą purtė priešmirtinės konvulsijos, tačiau jį dar buvo galima išgelbėti. Donalas šoko link paskutinės grotuotos dėžės, bet tuo momentu triumas apvirto aukštyn kojomis, ir visos pastangos…
NE!
…nuėjo niekais*
Atsipeikėjęs Donalas pastebėjo, kad sužeistuoju rūpinasi keletas žmonių. Vienas iš palydovų ir prabangiai apsirengęs keleivis galūnę uždengė nenumatytiems atvejams skirtais įtvarais, kuriuos aprišo lininėmis servetėlėmis. Raganos — nė ženklo.
Kažkas priėjo padėjo buteliuką vandens. Donalas atsuko dangtelį ir ėmė gerti. \ bumą susivertęs paskutinį lašą, dirstelėjo į etiketę: kalnų šaltinių vanduo iš Goladolo, esančio šiauriniame Iluryje.
Orlaivis skrido pradiniu kursu.
— Tfui. — Donalas vargais negalais atsisėdo. — Viršuje yra vaistų spintelė. Mačiau ją anksčiau.
— Taip, mes žinome. — Palydovas į jį nukreipė akis. — Bėda ta, kad salone guli tuzinas sužeistųjų. Vienas patyrė širdies priepuolį.
— Bet išgyvens, — sumurmėjo brangius drabužius dėvintis vyriškis, kuris tebetvirtino įtvarą.
— Kai nusileisime, mūsų lauks greitoji pagalba, — pridūrė stiuardas.
— Su sąlyga, kad lėktuvo neužgrius kitos audros. Gal vertėtų apsisukti?
Palydovas atsiliepė po trumpos pauzės:
— Hmm… niekam to nepasakokite, bet užnugaryje oro sąlygos gerokai prastesnės nei priešakyje. Meteorologų biuras to neprognozavo.
Medikas prunkštelėjo.
— Kaip sakau, niekada nepasitikėk pranašais.
— Kas nutiko… — Donalas pamojo į grindis… — tai… poniai?
— Raganai? Nieko. Ji jaučiasi normaliai. Kodėl klausiate?
— Šiaip sau. — Paskutinį sykį, kai leitenantas ją matė, moteris drybsojo susmukusi; vis dėlto raganos ir įprastos normos buvo du nesuderinami dalykai. — O kaipgi gyvūnai?
Narvuose viešpatavo tyla.
— Nurimo. Nė neįsivaizduoju, kas juos išgąsdino. Na… turbūt audra, ar ne? Tik nenutuokiu, kaip žvėrys žinojo, kad gresia nemalonumai.
— Aš taip pat nenumanau.
Vis dėlto leitenantą kankino negera nuojauta, jog ragana sakė tiesą, ir jis tapo šiuos įvykius nulėmusią priežastimi. Nūnai prisiminė, kaip stovėjo užpakalinėje teatro dalyje, kai priekinės apkerėtų, į parazombišką transą nugrimzdusių žiūrovų eilės sutartinai pakilo, nusiūbavo primadonos pusėn… ir link paties Donalo.