Ar girdi kaulus?
Ne.
— Kur ji dabar? Ragana?
— Rūpinasi vienu keleiviu… — mediko balse pasigirdo kartėlis, — kuriam niekuo negalėjau pagelbėti. Iš manęs daugiau naudos čia, apačioje.
Ar jauti muziką?
Tai ne mano kaltė.
Žmogus sulaužyta koja iš skausmo aiktelėjo ir vėl prarado sąmonę.
Nusišypsojęs Donalas pažiūrėjo į narvus.
— Kas jus pralinksmino?
— Niekas. Atleiskit. Man sutrenkė galvą. Atsigavęs keistai reaguoju į aplinką.
Jaučiuosi nuostabiai.
Atsakymas neišsklaidė mediko nerimo.
— Tiesiog pasėdėkite, ir po minutėlės aš jus apžiūrėsiu…
— Ne, ne. Smegenų man nesukrėtė. Matot? — Donalas pakėlė dešiniąją ranką, nykščiu nulenkė mažylį. — Trys pirštai, teisingai? Keisčiausia… kaip puikiai jaučiuosi.
Tikrai puikiai.
— Jūs apimtas euforijos, — pastebėjo medikas. — Galbūt dėl deguonies lygio triume… tiek to. Jei pajėgiate judėti, verčiau lipkite į saloną. Pažiūrėkite, ar galėsite kam nors padėti. Iš pažiūros atrodo, kad sugebėtumėte.
— Gerai. — Donalas ėmė kopti laipteliais, krizendamas panosėje.
— Gerai.
Taip, reakcija išties labai neįprasta.
Kai leitenantas užsiropštė iki angos, liauna ranka sugniaužė jo riešą tarsi geležinėmis žnyplėmis ir timptelėjo aukštyn. Paaiškėjo, kad į saloną Donalą ištraukė senoji, juoda suknele ir purpurine mantija pasipuošusi ragana. Riešas nesiliovė pulsavęs netgi tada, kai ji atleido pirštus.
— Eee… ačiū.
Niekas jo nemokė, kaip reikėtų kreiptis į tokias esybes. Priešingai nuo vienuolių: plieninė, per kojąčiaukšinti liniuotė įkalė į galvą, kad jas reikėtų pagarbiai vadinti seserimis (arba motinėle, jei bendrauji su vyresniąja, beširde kale, kuri vadovavo našlaičių prieglaudai.) Bet raganos — visai kas kita. Nuojauta tvirtino, esą etiketo stoka jos nejaudino.
— Tave palytėjo juodas kraujas, — prabilo moteris. — Šį vakarą audros laukas taip išplito, kad iš toli užfiksavo tavąjį rezonansą. Galbūt paieškas kontroliavo kažkieno protas?
— Silvekso mieste veikiausiai turiu priešų, nors niekada ten nesilankiau. — Donalas pagūžčiojo. — Toks jau mano darbas.
— Nieko gero, jaunuoli.
— Taip, mem.
Raganai nusišypsojus, seną jos odą suraižė raukšlelės.
— Bet nuo pavojų nespruksi? Šaunuolis, Donalai Riordanai.
— Iš kur mane pažįstat?
Moteris kryptelėjo smakru link virtuvės pertvaros, kurios permatomoje stiklinėje nišoje bolavo smulkiai prirašytas popieriaus lapas.
— Jį vadina keleivių sąrašu.
— O…
— Akylai stebėk pasaulį, jei nori, kad tave lydėtų sėkmė.
Donalas truputį nuleido galvą tarsi nusilenkdamas.
— Štai. — Ragana įkišo pirštus į savo užantį, kažką timptelėjo ir ištraukė sidabrinį, juodą amuletą kurį Donalui teko regėti anksčiau.
— Čia tau.
— Aš negal…
— Imk. Tučtuojau.
— Hmm… — amuletas atsidūrė jo delne. — Tanatas rautų. Kaip jūs tai padarėte?
— Aš nieko nedariau. Nejau nori pasakyti, kad kontroliuoju tavo rankas?
— Na, vargu ar įmanoma…
— Nedelsdamas pasikabink jį po kaklu.
— …man nurodyti… — Donalas ties savo sprandu sumazgė virvelę, ir amuletas nuslydo ant krūtinkaulio, — …elgtis taip, kaip nenorėčiau…
— Būtent. — Ragana vėl nusišypsojo, ir šįsyk leitenantas pajuto šilumą, kurią spinduliavo jos dvasia — jauna, sklidina energijos, nors ir tūnanti sename fiziniame pavidale. — Nejau nesidžiaugi, kad užsimanei pasielgti teisingai?
— O, taip…
— Atleisk. — Ji palietė Donalo ranką. — Mano pagalbos reikia dar keliems žmonėms.
— Taip, aš tik…
— Grįžk į savo vietą.
Jis leido raganai praeiti į virtuvę, pats nužingsniavo atgal į pirmos klasės zoną Keleiviai tyliai parpė, nors ne taip seniai salone vyravo panika.
Leitenantas atsisėdo, leido akių vokams nusvirti mėgaudamasis oranžiniu žvilgesiu, kurį įžiūrėjo netgi užsimerkęs. Ragana kažkaip įkvėpė pasitenkinimą Jis jautė pamažu grimztąs į šilumą
Ar…
Donalas užmigo išsišiepęs.
Audros šerdyje plaikstėsi gigantiška sidabrinio ir purpurinio švytėjimo marška — centrinė pašvaistė, priklausanti uraganui, kuris jau šimtmečius (ar net tūkstantmečius) siautėjo virš Ilurio pasienio. Lėktuvą bet kada galėjo perverti sidabriškas žaibas.
Taip ir atsitiko. Jis smogė į korpusą.
Lakūnų kabinoje tvykstelėjusi balta šviesa nuribėjo tarpueiliais bei išgaubtomis sienomis ir pranyko. Tačiau niekas nepersigando. Orlaivio sistemos funkcionavo kaip įprastai.
Šiuo momentu pulti į paniką buvo pajėgi nebent ragana, bet ji turėjo ką veikti ir dėl smulkmenų nekvaršino galvos — sukaupusi jėgas stengėsi, kad neišsisklaidytų raminantys, keleivius įsupę apžavai, ypač daug dėmesio skyrė Donalui Riordanui, kuris sapnuodamas kažką malonaus nusišypsojo ir sumurmėjo vieną žodį: Lora.
Išgirdusi vardą — arba kažkaip pajutusi, — ragana irgi šyptelėjo. Ji taip pat kadaise turėjo mylimąjį, už savo svajonių mago buvo ištekėjusi trisdešimt penkerius metus, kol jis žuvo per akistatą su būriu parazombių, kuriuos kontroliavo nežinomos galios. Nelemtas incidentas įvyko „saugiame“ ligoninės priestate.
Atsisakę policijos pareigūnus įleisti į izoliatorių, medikai patys mėgino suvaldyti apkerėtus parazombius, jos vyras Valktonas išbandė grupinį egzorcizmą, neketindamas laukti pagalbos. Kerų koncentracija augo sulig kiekviena minute: pacientų sąmones užvaldęs individas fiziškai keliavo į ligoninę, ir jam artėjant poveikis nenumaldomai stiprėjo (pagal elementarų geometrinį atvirkštinių kvadratų dėsnį).
Blėstančiame, sutuoktinio lavoną apsupusiame spinduliavime ragana užtiko Juodojo Rato rezonansą. Anuomet nežinojo, kaip vadinosi sąmokslininkų klanas, tačiau jų pėdsakus įžvelgė Donale Riordane.
Tu jau suvoki, ar ne?
Informaciją išgavo iš leitenanto pasąmonės per dvidešimt minučių užtrukusią apklausą, kurią ji surengė virtuvėje, kai Donalas kilo iš triumo. Nors jam pasirodė, jog pokalbis tęsėsi vos kelias sekundes.
Pradedi suvokti, ką jie tau padarė, tiesa, Donalai Riordanai?
Jis atsibudo, lėktuvui po truputį leidžiantis. Nuo lango (gal šį reikėtų vadinti iliuminatoriumi?) atitraukė baltas užuolaidėles ir kaipmat pastebėjo du dalykus: beveik juodą dangų ir tobulų lygumų, plytinčių už Silvekso miesto, atspindžius.
Donalas pramiegojo tą momentą, kai apačioje nusidriekė Stiklinės Plynės, per šimtą kvadratinių mylių išplitę stiklo lakštai. Jų sluoksnius, atskirtus penkiasdešimties arba šimto pėdų tarpais, prilaikė atraminiai stulpai — visa struktūra panėšėjo į trimatę šachmatų lentą, už kurios žaisdavo dievai. Atskira marmurinė kolona užėmė tiek pat ploto kiek eilinis didmiestis.
Apie Plynių, atsiradusių prieš amžinybę, kilmę sklandė aibė legendų. Kiekviena tikėjo tūkstančiai ar net šimtai tūkstančių žmonių, nors didžiuma jų prieštaravo vienos kitoms. Tiesos niekas nežinojo; daug kas tvirtino ją atskleidęs.