Kol leitenantas pūtė į akį, lėktuvas išniro iš siautulingų vėtrų zonos ir nuskriejo virš Ilurio teritorijos. Keisčiausia, kad mintyse Donalas aiškiai regėjo ilgaamžę, pasienį sergėjančią audrą.
Variklių gausmas pakito. Smaragdinis jų žvilgesys nusidažė sodresne žaluma, vos tik orlaivis pakrypo į kairę ir ilgu, per mylias nutįsusiu viražu ėmė leistis į aerodromą.
Silvekso miestas spindėjo purpuriniu ir žalsvu atspalviais, auksu bei kobalto žydryne. Violetinės šviesos fone stiebėsi stikliniai špiliai, kuriuose tarytum ūkai pleveno geltoni raštai.
Kita šalis.
Miestui augant, akiratyje ryškėjo vis daugiau įstabių smulkmenų, ir Donalo veidą nutvieskė plati šypsena. Galop lėktuvas nusileido. Kai ratai palietė grublėto, matinio stiklo taką leitenanto galva šastelėjo į priekį. įsijungus stabdymo sistemoms, orlaivio greitis pamažėl sulėtėjo.
Beliko dar keli didingi manevrai, po kurių Donalas galės išnirti laukan, į Silvekso miestą
Lėktuvas sustojo ir apmirė lygiagrečiai terminalo pastatui, vienam iš septynių, stiklinėje lygumoje išsidėsčiusių žvaigždės forma. Nuo sienos atsiskyrė ir fiuzeliažo kryptimi pajudėjo ovalo pavidalo lankas, įkandin savęs ištempdamas tunelį, kurį sudarė vienos kitas užklojusios metalo plokštės.
— Mes norėtume padėkoti, kad pasirinkote „Ilurio“ oro kompanijos reisą, ir nekantraujame…
Kol pirmasis kapitono padėjėjas kalbėjo per garsiakalbį, pritariamai šurmuliavo netgi labiausiai nusikamavę pirmosios klasės keleiviai. Viena kūninga ponia, įsisupanti į kailinę šerpę, kreipėsi į savo vyrą:
— Nuostabus skrydis, brangusis. Panašiai pakeliauti galėtume artimiausiu metu.
— …vėl su jumis susitikti. Dar kartą ačiū.
— Būtinai.
Išgirdusios šiuos žodžius, palydovės nė nemirktelėjo. Jokios reakcijos neparodė ir moteris sutvarstyta ranka. Kaip ji sau paaiškins, kur susižeidė? įsipjovė į įskilusios taurės kraštelį?
Federalo lūžusia koja niekur nebuvo matyti. Raganos gardelį vėl uždengė juodos užuolaidos, bet Donalas neabejojo, kad ji ten sėdėjo.
Visi laimingi.
Jis luktelėjo, kol iš salono išeis žmonės, apsimetė krapštąs mantą iš po sėdynės, nors teturėjo apsiaustą ir „Žmogaus: eretiko“ egzempliorių plonais, nutriušusiais viršeliais, kitą tomą kurį ketino perskaityti.
Juodosios užuolaidos nė nekrustelėjo.
Donalas dar palūkėjo. Galiausiai iš visų keleivių liko paskutinis.
— Maloniai paskraidėme, — tarė moteriškų manierų palydovui. —Jei neskaitytume įdomių smulkmenų.
— Aš puikiai suprantu, sere, ką jūs turite galvoje.
Žengęs prie užuolaidų leitenantas pasvarstė, ar jas derėtų atitraukti. Jeigu ragana skendėjo kažkokiame transe, trukdžiai gali jai kelti pavojų.
Priėjo krūtinkaulio glaudėsi kietas ir šaltas, po marškiniais užkištas amuletas.
Ar?..
Ša.
Į lėktuvą įlipo trys vyrai juodomis mantijomis. Aukščiausiojo akys, nukreiptos į Donalą, regis, išsiplėtė.
— Kas jūs?
— Aš esu Donalas Riordanas.
Kitas magas pirštu dūrė į leitenanto krūtinę, tiesiai į amuletą, slypintį po marškiniais ir kaklaraiščiu.
— Jis buvo perleistas, o ne pavogtas.
— Teisybė, — patvirtino trečias magas.
— Jūs palaimintas, — vėl prabilo trijulės vadas. — Priimkit ne tik jos, bet ir mūsų palaiminimus.
— Hmm… ačiū, — padėkojo Donalas. — Žinant, kad… — dirstelėjęs į užuolaidas, tarė: — Verčiau paliksiu jus vienus.
Magai stovėjo suakmenėję, kol jis pasišalino iš orlaivio.
Palubėje, ant supintų, bronzinių, briaunotais stikliniais lašais lyg brangakmeniais inkrustuotų grandinių kybojo penkiašonis, puošnus, iš tokio pat metalo išlietas laikrodis, kuriam energiją tiekė vandens šmėklos. Grindis dengė tamsiai žalio, blizgančio, juodomis spiralėmis išraizgyto mineralo plytelės.
Ir čia tik bagažo laukiamasis.
Donalo bendrakeleiviai lūkuriavo, kol stikliniu lataku, įmontuotu į viršutinę sienos dalį, nusileis jų manta. Vos tik leitenantas priartėjo prie lovio, žemyn nučiuožėjo lagaminai. Kai kurie žmonės dėbtelėjo į atvykėlį, tarytum šis būtų iš anksto pasirūpinęs be eilės atgauti daiktus.
Aišku, Donalui viso labo pasisekė, tačiau jis nusišypsojo, lyg patvirtindamas įtarimus, čiupo savo turtą ir apsidairė. Jokių ženklų nepamatė, bet iš to, kaip aplinkiniai stovėjo, intuityviai pasirinko tinkamą arkinį išėjimą.
Pasitraukus iš salės, kelią link muitinės nurodė šmėkla-žaltvykslė.
Leitenantas nupėdino koridoriumi, gan įprasto gotikinio-deko stiliaus, tik gausiau išpuoštu aukso bei stiklo dirbiniais. Oras kvepėjo beveik antiseptine švara. Prie vartų, vedančių į dengtą aikštę, dokumentus tikrino muitininkai, netoli pastarųjų eilėse rikiavosi žmonės, dirgliai laukiantys, kol juos pakvies.
Baltas pirštinaites užsitempęs pareigūnas pamojo Donalui ir, šiam keliant pasą, gestu paragino praeiti.
— Sveiki atvykę į Ilurį, leitenante.
— O… ačiū.
Viskas klostėsi taip lengvai.
Kontoroje, įrengtoje greta vartų, nežymiai mostelėjo vos įžiūrimas, juoda arba tamsiai purpurine mantija apsigaubęs pavidalas. Po palaiminimo Donalą užliejo neapsakomai geras jausmas, nors jis neįstengė įžiūrėti, kas ištarė burtažodžius — magas ar ragana.
Ar?..
Netrukus. Jau greitai.
Pro ertmę išėjęs į milžinišką, dengtą aikštę, leitenantas susirado valiutos keityklą nes Tristopolyje neturėjo laiko įsigyti iluriškų pinigų. Jis krūptelėjo pamatęs, kokią plonytę šūsnelę gavo už savo florinus.
Šalimais raudonavo telefonų automatų būdelės. Donalas sustojo greta artimiausio, į plyšį įmetė dvi keturiolikašones monetas ir surinko numerį. Kurį laiką ragelyje ūžė bei šnypštė, galų gale į skambutį atsiliepė komutatoriaus šmėkla, ir jis pranešė, su kuo norėtų kalbėtis.
Dar po penkių sekundžių išgirdo Loros balsą:
— Spėk, ką pasakysiu, mano meile? Tu vėl lankysies operos teatre…
26
Viršuje, tarp plieninių skersinių, tvieskė krištolas ir pleveno gintarinės, šmėklas-žaltvyksles įkalinusios kapsulės. Stulbinančiame aukštų knibždyne blizgėjo švarios krautuvėlės bei užkandinės. Milžiniškoje erdvėje iš visur aidėjo pora tūkstančių balsų.
Jo dėmesį patraukė kavinė, anot iškabos, siūlanti dvidešimt dvi kavos rūšis ir septynioliką rūšių arbatos. Žvelgdamas į užeigą, uosdamas sodrų, nuo jos sklindantį aromatą Donalas šyptelėjo.
Savo lagaminą nusinešė prie sieninio staliuko. Nuo šio pakilusi mažutė perregima fėja įniko plazdenti beveik neįžiūrimais sparneliais, kad išsilaikytų ore. Leitenantas bedė pirštu į „Zurinamo šokoladinę“.
— Man vidutinio dydžio… ne, didelį puodelį.
Fėja nusišypsojo ar bent jau pasistengė, jog smulkų, mažne žmogišką veidelį nušviestų vypsnis. Sekundei prasmego stalo paviršiuje, vėl išniro ir nupleveno link baro, kur dirbo žmonės.
Kavą atnešė dailiausia padavėja, kokią tiktai teko regėti, ir Donalas, džiugiai išsišiepęs, pareiškė:
— Atrodo fantastiškai.
Reaguodama į pakilią kliento nuotaiką ji taip pat nušvito.
— Jums patiks.
Aplinkui viešpatavo ramybė.
Grįžusi prie baro, padavėja šyptelėjo kolegai, kuris pjovė pyrago gabaliuką stambaus stoto, vidutinio amžiaus vyriškiui. Pastarasis merginos sąmojį — Donalas nenugirdo žodžių — palydėjo malonia pastaba, čiupo pyragą su arbata ir įsitaisė kampe. Tuomet šakute atsiriekė gabalėlį, pakėlė jį prie lūpų, iš pasitenkinimo užsimerkė.