Kažkodėl Donalui rodės, jog džiugesys, kurį jis spinduliavo priimdamas kavą, pasklido po užeigą ir per kelias sekundes apkrėtė dar tris žmones. Argi nebūtų nuostabu, jeigu gyvenimas visada spindėtų šviesiomis spalvomis?
Kas žino, gal taip ir nutiks?
Kalbant apie ateitį, Donalas buvo užtikrintas tiktai dėl vieno dalyko: visų pirma jos reikia sulaukti.
Pamąstęs apie netolimą praeitį, jis tegalėjo pasakyti, jog Tristopolyje, kai lipo į lėktuvą, gera nuotaika netryško. O atsibudus salone, virš Silvekso miesto, širdyje išsikerojo tikra palaima. Galbūt ją kažkaip įkvėpė skrydis aukštybėse? Ar netgi vietinės atmosferos sudėtis?
Leitenantas prie baro nunešė lėkštutę ir ištuštintą kavos puodelį, tarė ačiū dviem, ten stovinčioms padavėjoms (trečioji užsiėmė savais reikalais tarnybinėje patalpoje). Merginų veidus papuošė nuoširdžios šypsenos, dėl ko akių kraštelius išpynė raukšlelės, ir jos džiugiai palinkėjo geros dienos.
Jokių gašlių kėslų Donalas nepuoselėjo. Abidvi panelės buvo pernelyg jaunos.
Tobulą dabarties momentą mažumėlę gadino melancholiją kurstantis suvokimas, kad šituos nuotykius jam magėtų išgyventi drauge su Lora. Jei tik jiems negrėstų jokie pavojai.
Donalas atlošė galvą, įsmeigė žvilgsnį į stiklinį kupolą ir amžiną tamsą, slegiančią aikštės dangą, Įpratęs prie dausų, nusidažančių įvairiais purpuro atspalviais, jis norėjo pažiūrėti, kaip atrodo čionykštės padangės. Ar beveik juodas fonas turėjo kokių nors topologinių savybių? Ar jos matomos plika akimi?
Jis apsidairė, ieškodamas išėjimo ženklų. Vienas skelbė: „Antžeminis transportas“, ir leitenantas spėjo, jog turimi omenyje autobusai bei taksi. Atskira, traukiniams skirta rodyklė krypo į žemyn vedančius laiptus.
Donalas norėjo patekti į tokią vietą iš kur… o, štai. Nudrožęs link iškabos su užrašu „Apžvalgos salė“, žengė ant judančio tako, kuris iš pradžių slinko horizontaliai, bet netrukus ėmė kilti ir pavirto savotišku eskalatoriumi, nutįstančiu virš dviejų, restoranais bei drabužių parduotuvėmis užpildytų aukštų.
Kai takelis užsibaigė, jis nužingsniavo palei stiklinį barą, nepaisydamas raginimų išgerti ir patraukė išėjimo pusėn. Didžiuma žmonių tenkinosi tuo, kad sėdėjo priešais stiklo sienas, bet Donalas atidarė duris, vedančias į vidaus kiemelį, ir nėrė į šaltą tamsą.
Juodą dangų margino geltoni taškai. Padrikai išsibarstę žvilgėjo blyškiai melsvi šviesuliai.
Tikra naktis.
Nei Tristopolyje, nei kitoje federalinės erdvės dalyje nieko panašaus nepamatytum. Tik čia žmonija galėjo išvysti didingąją visatą, žvaigždžių šviesą, kurį užtrukdavo ištisas epochas, kol įveikdavo tuštumos bedugnę.
Donalui bežiūrint, dausas paeiliui perrėžė trys tamsiai raudoni meteorai.
Jis sustingo, gėrėdamasis neaprėpiamomis platybėmis.
Kai leitenantas grįžo į aikštę, nešinas dviem savo lagaminais, laikrodis jau rodė po dvidešimt penktos valandos. Lauke Donalas prastovėjo ilgiau, nei ketino.
Aleksa telefonu rezervavo viešbučio kambarį, nepasitikėdama departamentui priklausančiu kelionių skyriumi: daug jėgų teko įdėti, kol pavyko išsirūpinti leidimą išvykai, nors už lėktuvo bilietą sumokėjo Lora. Tik Donalas nenutuokė, ar po vidurnakčio „Nova De Liuks“ registruoja svečius.
Spiraliniu eskalatoriumi jis nusileido per septynis aukštus, kol pasiekė „Antžeminio transporto“ lygį. Tarp šeimų, laukiančių giminaičių arba pigių, neoficialiai užsakytų taksi, stovėjo grupelė apniukusių vairuotojų. Kai kurie vilkėjo tamsias uniformas ir laikė plakatus su užrašytomis keleivių pavardėmis.
“E. Alsaisenas; tarybos narys Livkas“ skelbė vienas; skaitant antrą, reikėjo palaužyti liežuvį: „Labrušihijo šeima“; trečiame buvo matyti „D. Riordanas“; ketvirtą užpildęs žmogus rašė su klaidomis arba vartojo kitos kalbos žodžius: „LeksKo ygaliotinis“.
Donalas priėjo prie vyruko, užsimaukšlinusio kepurėlę su snapeliu, lūkuriuojančio „D. Riordano“.
— Kas jus atsiuntė?
Manąs niekas nelaukia.
— O… pone Riordanai. Ar galiu paimti jūsų lagaminus?
Sutelkęs dėmesį į alsavimą, privertęs savo akis itin jautriai reaguoti į judesius, pastebėtus akies krašteliu, Donalas pakartojo:
— Kas jūsų darbdavys?
— Atleiskit, man iš karto derėjo pasakyti…. donas Falvinas Mentrasoris yra Haraldo Hamerseno draugas.
— Aišku. Ką gi, rodykit kelią. — Jį pasitiko vienas iš Haraldo pažįstamų. — Savo daiktus nešiuos pats.
— Taip, sere. Prašom eiti čia.
— Jūs atvykote, kai nusileido lėktuvas? — Donalas dirstelėjo į laikrodį. — Beveik prieš valandą?
— Hmm, taip, sere.
— Nepykit, kad priverčiau laukti. Gal prieš kelionę pageidausite kur nors apsilankyti?
Leitenantas žinojo, kaip vargina budėjimas. Štai kodėl į kiekvieną automobilį arba kambarį reikėjo pasiimti bent po vieną ar net kelis didelius, tuščius butelius: tam atvejui, jei stebėjimo punkte tektų užsibūti.
Padvejojęs vairuotojas atsakė:
— Tuojau grįšiu.
Donalas nusišypsojo, žvilgsniu palydėjo vyruką, traukiantį link tualeto, tuomet nuleido lagaminus ant blizgančių plytelių ir apsidairė.
Aplinkui nestigo krautuvėlių, parduodančių pigius niekučius, įprastus maisto produktus ir netgi medikamentus. Jeigu šioji aikštė nesunkiai pasiekiama iš žemutinių miesto lygių, matyt, vietiniams bei oro uosto personalui ji atstojo prekybos centrą.
Prie Donalo priartėjo apskuręs, ant peties liutnią užsikabinęs jaunuolis.
— Atleiskit, sere… — vaikino gymis buvo baltas kaip dramblio kaulas, akys atrodė įkypos, o tartis liudijo, kad jis kilęs iš pajūrio,
— gal žinote, kaip nusigauti į Dališvilio kalnyną?
Leitenantas prastokai išmanė Ilurio geografiją, bet žinojo, jog toji vieta nuo oro uosto nutolusi per šimtus mylių.
— Deja, ne. Traukinių stotis ana ten. — Jis pamojo į laiptus, vedančius žemyn. — Man regis, jais keliauti pigiausia.
— Taip, autobusų čia nėra.
Jaunuolis, žinoma, kalbėjo apie tarpmiestinius reisus.
— Sėkmės, — palinkėjo jam Donalas.
— Ačiū, sere.
Apšepėlis su liutnia nukulniavo laiptų kryptimi.
— Kas nutiko, sere? — grįžęs paklausė vairuotojas. — Kažkas prie jūsų kibo?
Visi Donalą vadino seru.
— Ne. Tik klausė kelio.
— Aha. Ir pirmiausia kreipėsi į jus.
Leitenantas patraukė pečiais. Jei atrodai ramus bei budrus, žmonės galvoja, kad esi čionykštis. Kad ir kaip ten būtų, šis didmiestis nedaug kuo skyrėsi nuo kitų, nors ir žvilgėjo…
Ar jauti kaulus?
Ne, kažką kitą, visai netoliese.
Jis paspoksojo į traukinių stoties rodyklę.
— Sere? Mums derėtų…
— Kuo jūs vardu? Mane galite vadinti Donalu.
— Aš esu Riksas.
— Ką gi, Riksai, gal vis dėlto paimkite mano mantą. — Nuo žemės kilstelėjęs savo lagaminus, atidavė juos vairuotojui. — Ir nuvežkite į dono Mentrasorio namus.
— Eee…
— Taip, tiktai mano daiktus. Aš atvyksiu vėliau. Koks adresas?
— Dono Mentrasorio valdų? — pasitikslino Riksas, lyg neįstengdamas patikėti, jog kažkas galėtų nežinoti, kur gyveno donas.