— Būtent.
— Jos plyti aukštutiniame šiauriniame Kiltrine. Kelias spiralėmis vingiuoja nuo Palkvilo kalvos, o dono dvaras stovi…
— Koks kelias?
— Palkvilo kalvos. Taip vadinasi vieškelis. Pastatas suręstas privačioje, bevardėje gatvelėje.
Įdomu, kaip į ją pristatomas paštas, — mintyse paspėliojo Donalas; bet kol kas jam tereikėjo sužinoti, kaip ten nukakti.
— Esu tikras, jog taksistas žinos, kur keliauti. \ kokią vietą jis turėtų mane pristatyti? \ Mentrasorio rezidenciją?
— Taip, ją nesunku rasti. Lėtai važiuokite keliu, kol pamatysite fasadą su trimis plieninėmis chimeromis, paprastai išskleidusiomis sparnus. Štai taip. — Riksas plačiai praskėtė rankas. — Arba dvi ir tuščią., hmm… cokolį.
— Donas atnaujina namus?
— Ne, tiesiog… viskas aplinkui juda, suprantat? Tada, kai jūs nematote.
Riksas laikė lagaminus be didelių fizinių pastangų, lygiai taip pat, kaip ir pats leitenantas.
— Sere? Tai yra Donalai… jūs kažko norėjote? Donas gali jus aprūpinti bet kuo.
Donalas pažvairavo į parduotuves.
— Kelių smulkmenų, kurias užmiršau atsivežti. Galbūt šiek tiek apsižvalgysiu, pasigrožėsiu vaizdais.
Ar?..
Paskubėk.
Vairuotojas nukreipė akis į savo laikrodį. Ciferblatas blizgėjo iš vidinės riešo pusės, kaip ir ant Donalo rankos. Akivaizdu, kad jis tarnavęs armijoje.
— Dėl manęs nesijaudinkit. Miegoti gatvėse nežadu.
— Gerai. — Riksas pirštų galiukais palietė kepurės snapelį. — Sėkmės, sere.
Leitenantas palaukė, kol vairuotojas nutols, ir numygo krautuvėlių linkme. Kai jas pasiekė, dirstelėjo į laikrodį tarsi kažką atsiminęs, apsisuko ir žengė įkandin Rikso. Apžiūrėjo asfaltuotą aikštelę, kur lūkuriavo prabangūs automobiliai bei taksi, pamatė, kaip vyrukas sėdasi į juodą žemagrindį limuziną
Sklandžiai pajudėjusi iš vietos mašina nubraukė keliu ir netrukus pranyko po matinio stiklo lubomis.
Ar?..
Taip, taip.
Donalas laiptais nulipo į traukinių stotį. Tristopolyje plėšrūnus iš padugnių pasaulio viliodavo autobusų parkas. Silvekso mieste subtilūs geometriniai požymiai ir švara skatino pasirinkti kitą variantą
Požeminėje stotyje driekėsi septyniolika ilgų, tamsių peronų. Oras tvyrojo žvarbus; aplinka skendėjo keistai sidabriškoje fluorescencinėje šviesoje. Tolimuosiuose trijų prievažų galuose į gatvės lygį vedė pakilimo takai. Vienu iš jų riedėjo taksi, užnugaryje paliekanti platformą, ant kurios teriogsojo bagažo maišai. Palei vagonus gęstančiais langais nulingavo pora geležinkelininkų.
Tokiu paros metu stotyje daug žmonių nesišlaistė. Nusileidęs į artimiausią peroną Donalas išvydo už drūtos kolonos stovintį patrulinį policijos automobilį. Iš užnugario išniro ir pro leitenantą palengva praėjo du uniformuoti pareigūnai. Augesnis vyras įspūdingo pločio pečiais bei raumeningu sprandu sulėtino žingsnį, šnairuodamas į Donalą. Pastarasis apsimetė nepastebėjęs policininko žvilgsnio, iš vidinės kišenės išsikrapštė piniginę, atsegė ją ir pakėlė akis į platformos ženklą — judanti šmėklos ranka kursyviniu purpuriniu šriftu rašė naują galutinės stotelės, į kurią važiuos kitas traukinys, pavadinimą Leitenantas linktelėjo lyg apsidžiaugęs, jog pateko į reikiamą peroną Pareigūnai nužingsniavo savo keliu.
Donalas slapta apžiūrėjo keleivių būrelius ir vienišus individus, kurie stovėjo susikūprinę, rankas įgrūdę į kišenes, arba gūžėsi ant šaltų suoliukų. Besižvalgydamas kone įtikėjo, kad nuojauta jį apgavo.
Į akis krito ant suolelio prisėdusi mergina… ne, veikiau mergaitė. Ar patruliuojantys policininkai domėjosi, ką ji čia veikia? Iš pažiūros ne vyresnė kaip keturiolikos metų, vienui viena ir todėl lengvai pažeidžiama.
Kai pareigūnai pradingo iš akiračio, nuo stulpo atšlijo prakaulus, nesiskutęs individas. Jis nužirgliojo per platformą pernelyg išsprogdintomis akimis paeiliui į visus dėbčiodamas. Donalas į pečius įtraukė galvą ir nežymiai pasilenkė — savo kūno kalba pavaizdavo tariamą, baimingą nerimą.
Tokioje vietoje ir šiuo paros metu daugumą paprastų piliečių išties apimtų baugulys.
Apeidamas leitenantą vyriškis vos girdimai suniurzgė; Donalas virptelėjo ir dar tvirčiau įsisupo į apsiaustą. Po sekundės nepažįstamasis nukulniavo link mergaitės, kiūtančios ant suoliuko.
Taip ir galvojau.
Šiurpus tipas prie jos prisiartino spinduliuodamas perdėtą pasitikėjimą savimi, išsišiepė bei pasiteiravo:
— Labas, galiu prisėsti?
Mergina veik nepastebimai sudrebėjo ir gūžtelėjo. Pakėlė į jį akis, bet po sekundės nusigręžė.
— Nesibaimink manęs, — pridūrė vyriškis. — Aš esu pamokslininkas. Nėra ko nerimauti.
Pamokslininkas. Galbūt Donalas suklydo.
Ar jauti kaulus?
Na, jeigu jau užsiminei…
Nukoręs galvą leitenantas pasislinko arčiau suolelio. Atėjūno laikysena bylojo, jog dešiniojoje viršutinio apdaro kišenėje slypėjo geležinis strypas arba lazda. Pistoletą buvo užsikišęs ties kairiuoju klubu, ko gero, buože į viršų; nors stotyje vyravo žvarbus oras, ilgo apsiausto nesisagstė.
O gaila. Kvailas arba per daug pasipūtęs žmogus veikiausiai jį užsisegtų, dėl ko sunkiau pasiektų ginklą.
Dar keli žingsniai į priekį.
— Man rodos, tau reikia draugo. — Vyriškio tonas tryško užuojauta. — Ir karšto maisto. Žinau vieną namą kur… — staiga pastebėjo Donalą — Ei, tu. — Jis grėsmingai prašiepė dantis, prabilo žemesniu, šaltesniu balsu, kuris patvirtino leitenanto įtarimus. — Atsitrauk. Tučtuojau.
— Ką? — Donalas sumirksėjo.
Kildamas nuo suolo, atsitiesdamas, kišdamas pirštus į užantį, žmogus iškošė:
— Tu. Nuokruša. Nori… Šito?
Iki vieno žodžio sutrumpėję sakiniai liudijo, kad jis ruošėsi pulti, vadinasi, ilgiau delsti nevalia.
Dabar.
Kai įsitempė ginklą traukianti nepažįstamojo ranka, Donalo sąmonėje kažkas spragtelėjo. Jis užgriuvo auką žaibiškai kaip roplys, kairiąja plaštaka vožė vyrui į fizionomiją nedelsdamas įsistvėrė į delną spaudžiantį pistoletą dešiniuoju kumščiu iš visų jėgų trenkė į kaklo šoną Žmogus susmuko atsijungęs.
Iki grindų Donalas jį palydėjo kelių smūgiais, po kurių pasigirdo šleikštus trekšėjimas.
Paskui iš gniaužtų išlupo pistoletą — paprastai šaudyklės atimamos tada, kai savininkai nebepajėgia jomis naudotis.
Galų gale apieškojo kišenes, vienoje sužvejojo plieninę, sustumiamą lazdą — kas žino, galbūt ji praves ateityje, — iš kitos ištraukė saują palaidų šovinių. Kaip neprofesionalu.
Antra vertus, vyrukas užsiimdavo tuo, kad susidraugaudavo su jaunomis merginomis ir jas įstumdavo į nuostabųjį kekšių pasaulį. Vėliau nuo savo vergių, vis giliau grimztančių į prostitucijos liūną atimdavo didesnę dalį uždarbio.
Šįkart tau neišdegė.
Donalas aptiko piniginę ir išjos išgriebė visas kupiūras bei aštuonšones Ilurio monetas. Pinigus įbruko mergaitei.
— Imk, — tarė. — Manau, mūsų bičiulis norėjo, kad juos gautum.
— Atleiskit… pone.
— Už ką? Jis norėjo tave paversti auka, bet tu esi asmenybė ir už save… pakovosi… taip?
Ant žemės gulintis vyriškis sudejavo.
— Teisingai? — tęsė Donalas. — Tu nusipirksi maisto bei kai kam skambtelėsi. Ar šiame mieste gyvena Mirties seserys?