Mintyse jis išvydo seserį Merę Aną Stiks, kuri taip skyrėsi nuo kitų šaltų, rūsčiaveidžių vienuolių. Vis dėlto Mirties ordino nariai rūpinosi pabėgėliais vaikais ir šiems smegenų neplaudavo, nes tai prieštaravo jų religijai.
— Turbūt…
— Na, ir puiku. Užteks čia sėdėti. Keliauk į parduotuves, nusipirk ko nors užkąsti. Tuomet paskambink joms.
— Taip, sere. — Mergaitė atsistojo. — Gerai.
Ji pajudėjo laiptų pusėn, trumpam sustingo ir atsigrįžo į drybsantį žmogų.
— Kąjūs…
— Tiesiog eik.
Nulenkusi galvą mergina ėmė lipti aukštyn, į dengtą aikštę, kur bent artimiausiu metu jai negrės jokie pavojai. Donalas nujautė, kad jo raginimų mergaitė paklausys. Rimtesnės pagalbos jis pasiūlyti negalėjo.
Sąmonę praradusio vyro ranka krustelėjo.
Leitenantas jį pasodino — išskėstos kojos tebetysojo ant šaltų platformos grindų, — vogčiomis nužvelgė peroną Niekas įjuos nesidairė, visi keleiviai pasistengė atsiriboti nuo incidento.
Sprande spausdamas tam tikrus taškus, Donalas privertė sutenerį pusiau atsipeikėti, grįžti į skausmingą realybę.
— Jei būčiau palikęs tave be sąmonės, — sukužėjo vyriškiui į ausį, kai virptelėjo jo vokai, — tu būtum nusibaigęs. Manai, kam nors rūpėtų tokia padugnė?
— Eee…
— Jeigu čia grįši, pažadu, kad mirsi.
Žmogus suaimanavo, nugurkė seiles ir prasižiojęs švokštelėjo. Donalas stipriau sumygo sprandą.
— Jeigu vėl išnaudosi merginas, pažadu, kad mirsi.
Nūnai iš gerklės teištrūko krenkštimas. Leitenanas truputį atleido gniaužtus.
— Jas kontroliavai iš savo namų? Merginas?
— Taip…
— Koks adresas?
— Graitliviko aveniu.
— Numeris?
— Kas?..
— Koks namo numeris?
— Septy… niolika.
— Tik pabandyk ten sugrįžti, ir tu mirsi. Supratai?
Nors ir varstoma skausmo, jo auka palinksėjo.
— Kelkis. — Donalas padėjo žmogui atsistoti. — Ir nešdinkis.
— Kur?..
— Toliau nuo šitos vietos. Toliau nuo savo gyvenimo.
— Taip…
Užuot pasukęs laiptų kryptimi, vyriškis ilgu apsiaustu nuklupčiojo prie metalinių, geltonai nudažytų durų, vargais negalais jas atidarė ir kone nuvirto per tarpdurį. Metalinėmis pakopomis dusliai nuaidėjo žingsniai. Donalas patraukė jam įkandin.
Atsarginis išėjimas vedė į purviną tunelį, kuriame, palei šaltas bei drėgnas sienas, kėpsojo dvokiančių šiukšlių krūvos. Kaip leitenantas ir spėjo, trūnėsių netrūko netgi Silvekso miesto šerdyje.
Jam bežiūrint, sužeistas, svirduliuojantis individas pradingo iš akių. Rodos, tamsoje sušmėžavo dar vienas šešėlis, galbūt kitas grobuonis, panūdęs užpulti atmatą iš savo padermės, užuodęs jos žaizdas ir silpnumą. Donalas nudūrė žvilgsnį į delne gniaužiamą pistoletą, vėl įsispitrėjo į tunelį, trūktelėjo pečiais.
Ir užtrenkė sunkias duris.
Į peroną grįžo tuo momentu, kai per sidabriškus bėgius nuaidėjo džiugus dundėjimas. Į stotį atvažiavo traukinys. Iš vagonų ėmė lipti keleiviai, kai kurie nešini lagaminais, pasirengę išskristi reisiniais lėktuvais.
Leitenantas kopė laiptais įsiliejęs į būrį atvykėlių, šurmuliuojančių ir plepančių apie būsimas atostogas, gyvybingų netgi tokiu vėlyvu paros metu, žvelgiančių į Donalą kaip į atsitiktinį naktibaldą. Neilgai trukus visi išniro į didžiąją aikštę.
Jis vėl atsidūrė tarp ryškiaspalvių fasadų, tarytum žadančių, jog civilizuotame pasaulyje dvikojės žiurkės neišgyvens. Ir žmonės naiviai tuo tikėjo.
27
Aleksa rado Lorą aprūkusioje, tvankioje valgykloje. Naujos iškabos tvirtino, esą čia įsikūrė VOLKOVANO RESTORANAS, bet iš tiesų niekas nepasikeitė: užkandinė tiekė tuos pačius įkyrėjusius patiekalus, kuriuos dabar gamino pašalinė kompanija, o ne departamento nusamdyti civiliai.
Nors ir apsieidama be maisto, Lora žinojo, jog privalo palaikyti ryšį su pažįstamais, susidraugauti su reikalingais žmonėmis arba paveikti tuos, kurie praverstų specialios paskirties būriui… ir jos pačios karjerai. Kai pakyli iki komandorės lygio, kitaip suktis neįmanoma.
Aleksa viską suprato, bet dėl intrigų nesijaudino. Pati troško tapti komandore, įgyti laipsnį būdama jaunesnė už Lorą O, taip… ir sulaukti paaukštinimo nepraradusi gyvybės.
Bendradarbio, kuris priėmė nevykusį sprendimą šnipinėjimas — ne pats geriausias būdas kilti karjeros laiptais. Aleksa neabejojo, jog Donalui kilusi grėsmė, ir dėl to atsakingas Haraldas. Bet iš pradžių vertėtų su pastaruoju šnektelėti, kad ir kaip būtų pavojinga griebtis tokių veiksmų.
Ramybės nedavė dar kai kas. Ksalija.
Lora atsisveikino su nuovados kapitonu, kurio Aleksa nepažinojo. Detektyve luktelėjo, kol jis išeis, ir priėjo prie komandorės.
— Labas.
— O, Aleksa. Viskas gerai?
— Lyg ir… tik iš Ksalijos jokių žinių. Ji pradingo be pėdsakų ir iki šiol nepasirodė.
— Nebijok. Aš žinau, kur… Ne. Minutėlę.
— Kas yra?
Lora stebeilijosi į laikrodį.
— Ji dar negrįžo?
— Ne. — Atsiminusi transą ir iš lūpų perskaitytus žodžius, Aleksa intuityviai paklausė: — Jai pavedei užduotį, susijusią su komisaru?
— Kodėl taip sakai?
Abidvi moterys pasidairė tikrindamos, ar niekas nenugirdo pokalbio. Tačiau jos sėdėjo ganėtinai toli nuo sienos arba kolonos, kur galėjo lindėti šmėklos. O restorano grindis dengė kanapių pluošto kilimas, visiškai netinkantis smailiems kulniukams, bet sudarantis puikų izoliacinį sluoksnį.
— Paprasčiausiai spėju.
— Aišku. — Apsižvalgiusi Lora išvydo juodą vidaus ryšio telefoną, pritvirtintą prie mėlynų sienos plytelių. — Reikia paskambinti ir paieškoti Ksalijos. Eime su manimi.
— Dėkui. — Aleksa nužygiavo koja kojon su komandore. — Ar Donalas puoselėja Vilnarui tokius pat jausmus, kaip ir tu?
Lora kryptelėjo antakį. Mažai trūko, kad būtų nusišypsojusi, bet paskutiniu momentu susivaldė.
— Ką turi omenyje?
Detektyve atsiduso.
— Arba Donalas tiekia Vilnarui informaciją apie mus, arba šnipinėja komisarą tavo labui. Aš teisi?
Lora papurtė galvą. Ištiesusi ranką link telefono aparato pakėlė ragelį ir komutatoriaus operatorės paprašė ją sujungti su Šmėklų Rezonanso Zona. Po kelių sekundžių tarė:
— Čia komandore Styl. Ar galite aptikti Ksaliją… — ji neužbaigė sakinio. — Kaip tai? Ar ilgam? Kas atsitiko? — porą akimirkų tylėjo klausydamasi, padėkojo operatorei ir grąžino ragelį į vietą — Mėšlas.
— Kas yra?
— Ksalija sužeista. Negalės šnekėti, kol nepasitrauks iš kažkokio gydomojo lauko. Ten pratūnos ne vieną dieną.
Aleksa ir Lora susižvalgė, abidvi pagalvojo apie Sušaną prikaustytą prie ligoninės lovos. Specialiajam būriui sekėsi nekaip.
— Pabandysiu su ja susisiekti, — pridūrė komandore. — Tu grįši į tarnybą?
— Taip, žinoma. Juk Donalas mūsų pusėje, ar ne?
— Duodu galvą nukirsti, — tvirtai, be jokių dvejonių, atsakė Lora.
— Jeigu kažkuriuo metu būsiu pranykusi iš akiračio, o Donalas sukinėsis aplinkui, elkis su juo lygiai taip pat, kaip su manimi.
— Mm-hmm… supratau.
— Iki. — Skubiai pasišalinusi iš restorano, Lora spartino žingsnį, kol dingo kolegei iš akių.
Aleksa kurį laiką žiūrėjo ten, kur išnyko komandore. Galiausiai stvėrė juodojo telefono ragelį ir operatorės paprašė sujungti su detektyvu Harmanu. Viktoro balsas nuskambėjo vos po vieno pyptelėjimo: