— Alio?
— Ei, čia aš, Aleksa. Dar kokią valandą kontoroje pasėdėsi?
— Taip, aišku. Kodėl klausi?
— Užsimaniau vėlyvos vakarienės. — Aleksa nenorėjo jam meluoti. Grįždama galbūt prigriebs kokių užkandžių. — Tau ko nors atnešti?
— Ne. Minutėlę… gal bandelę. Kažką panašaus.
— Gerai. Kaip jautiesi?
— Lyg ir normaliai…
Jo tone buvo girdėti skausmas. Aleksa neišdrįso užsiminti apie sužeistą Ksaliją. Tas vargšelis užtektinai prisikentėjo — Viktorui šmėkla visada patiko, kad ir kaip ji mėgdavo erzintis.
— Laikykis, dički.
— Aha.
Po spragtelėjimo ryšys nutrūko. Aleksa pakabino ragelį ir nupėdino tuo pačiu keliu, kuriuo patraukė Lora.
Greta pirmosios lifto šachtos lūkuriavo grupelė žmonių. Detektyve žengė prie pažymėtos Nr.7 ir nėrė pro atsivėrusį tarpdurį.
*Kur keliauji?*
— Į pirmą aukštą, Gerte. Ačiū.
Šachta krisdama žemyn, Aleksa užsimerkė. Jautrumo nestokojanti šmėkla jos balse pajuto įtampą ir suprato, kad moteris skuba.
*Mes jau vietoje.*
Gerte švelniai išstūmė detektyvę laukan.
— Dar kartą dėkui.
Aleksa nulėkė palei registratūros seržantą, pro milžiniškas duris ir myriovilkius. Didžiaisiais laiptais nusileido iki gatvės, kur iš purpurinio taksi lipo du žmonės. Pasilenkusi ji sušuko vairuotojui:
— Pavėžėsite dar vieną keleivį?
— Be abejo, brangute. Kur jus pristatyti?
— \ ligoninę.
Du pareigūnai civiliais drabužiais palaukė, kol vairuotojas išrašys čekį, ir sumokėjo tikslią pinigų sumą, nepapildydami jos arbatpinigiais. Už vairo sėdintis vyras susiraukė, tačiau nepratarė nė žodžio, kol porelė laiptais užlipo iki štabo durų. Aleksa nučiuožė ant užpakalinės sėdynės.
— Gobšiai, — suniurzgė jis.
Vidaus saugumas, norėjo pasakyti detektyve, bet prikando liežuvį. Kai esi policininkas, tyrinėjantis k’\t\\farų prasižengimus, privalai elgtis griežtai pagal taisykles. Nes turi per daug priešų, kurie mielai tau atkeršytų.
— Ketinate ką nors aplankyti? — pasidomėjo vairuotojas, išvažiavęs į kelią ir įsiliejęs į eismo srautą.
— Panašiai.
Galbūt, prieš užsukant į palatą, ligoninės parduotuvėje derėtų nupirkti gėlių? Bet Aleksai reikėjo šnektelėti su Haraldu, o ne Sušana, ir pigios dovanėlės jos žodžių nesušvelnins.
Haraidai, man regis, tu įklimpai į velniškai gilią mėšlo krūvą.
Vis dėlto dabar jai labiausiai rūpėjo tai, jog Donalui grėsė rimtas pavojus.
Leitenanto taksi sustojo priešais plačius vartus. Paskutinius du šimtus jardų automobilis zigzagais riedėjo nuožulniu, it ledas glotniu taku, ir vairuotojo dirglumas pastebimai stiprėjo. Šiose vietose švietė vos vienas kitas gatvės žibintas, idant po apylinkes nesibastytų atsitiktiniai, dykinėjantys pėstieji.
— Mes važiuojame vadinamu Milijardierių keliu, — tarė vairuotojas. — Tiesą sakant, man čia ne itin jauku.
— Vietiniai nedažnai naudojasi jūsų paslaugomis?
— Ne-e. Jie turi nuosavus limuzinus.
— Aišku, — linktelėjo Donalas. — Gal jau išleiskit mane. Nėra reikalo traukti iki pat namo.
Apimtas palengvėjimo, vairuotojas nukorę pečius, ir leitenantas mintyse savęs paklausė, kuo gi išgarsėjo čionykščiai dvarai. Jis atskaičiavo monetas, kol už vairo įsitaisęs vyrukas rašė čekį.
— Grąžos nereikia.
— O, ačiū. Gal norite, jog čekyje padidinčiau sumą?
— Ne, nebūtina. — Donalas nuslydo sėdyne.
— Sėkmės, — palinkėjo vairuotojas. — Geros nakties.
— Jums taip pat. — Išlipęs laukan, leitenantas atsistojo ant glotnaus kelio paviršiaus ir uždarė dureles. Tuomet pakėlė akis aukštyn.
Naktinėse dausose kybojo keistas žvilgesys, juodą padangių skraistę margino geltonos ir blausiai melsvos žvaigždės. Kai per tamsų skliautą nuskriejo dar vienas, tamsiai raudonas meteoras, kurį lydėjo blyškesnė, tokiu pat greičiu lekianti kopija, Donalas sumojo, kad viršuje kabo milžiniška stiklo plokštė, gatvę atskirianti nuo tikrojo dangaus.
Vairuotojui mėginant pasukti automobilį, kad jis pirmagaliu atsigrįžtų į vingiuojantį taką variklio ūžesys sustiprėjo. Pamanevravęs vyrukas nuspaudė stabdį ir dirstelėjo į Donalą: patikrino, ar keleiviui nieko nenutiko.
Leitenantas pakėlė ranką ir žengė pro atvirus vartus, nėrė tarp didžiųjų kolonų. Kol įveikė galingų skenuojančių kerų lauką ant sprando ir viso kūno piestu pasistojo gyvaplaukiai.
Jis mažumėlę pastovėjo, galop nudrožė pirmyn, girgždindamas žvyrą.
Palei taką sušmėžavo ir pritūpė blyškūs, sunkiai šnopuojantys pavidalai. Jų akys tviskėjo raudoniu, o ne gintaru kaip Tristopolyje.
Dvaro šeimininko myriovilkiai.
Po akimirkos kitos Donalas nusprendė, kad jie nepuls. Iš pradžių į priekį pajudėjo per žingsnį, paskui per antrą. Vilkai atsiplėšė nuo žemės ir nusekė iš paskos.
Vos tik leitenantas nusigavo iki marmurinių, sidabru aptaisytų laiptų, bronzinės paradinės durys atsilapojo. Ant slenksčio stiebėsi aukštas, uniformuotas, besišiepiantis vyriškis.
— Sveiki atvykę, sere. Prašom užeiti. Aš esu Hiksas.
— Hiksas.
— Taip, sere.
Donalas nužingsniavo į vestibiulį — erdvų, prašmatniai įrengtą kaip jis ir tikėjosi.
— Gal jus kažkas sieja su Riksu, vairuotoju?
— Deja, jis yra mano pusbrolis, sere.
— Bet apie jus atsiliepė labai palankiai.
— Hmm… puiku.
Aplinkui netrūko statulų, įdomių paveikslų, bet laikrodis jau rodė pirmą nakties, ir Donalas jautėsi išsekęs. Hiksas jį nusivedė prie spiralinių laiptų, gestu pasiūlė lipti pirmam.
Nuleidus koją ant pakopos, laiptatakis atgijo ir nuslinko viršun, nešdamas svečią į antrą aukštą kur jis palaukė Hikso.
— Ta pačia kryptimi, sere.
— Ar mums nereikėtų kalbėti tyliau?
— Sere? O, ne… čia nieko nėra. Tik ne šiame priestate.
— Aišku.
Žengęs į kambarį Hiksas prilaikė duris, kad šios neužsidarytų. Donalas nupėdino jam pavymui.
Patalpoje išvydo gigantišką lovą užverstą minkštomis pagalvėlėmis, papildytą auksiniais rėmais, virš kurių nežymiai virpėjo melsvas baldakimas, nors skersvėjis oro nedrebino.
— Vonios kambarį rasite ten. — Hiksas pamojo į duris. — Ar jau valgėte? Gal norėsite išgerti?
Donalas linktelėjo vienos spintelės pusėn.
— Ar ten baras?
— Taip, sere. O patikrinęs drabužių spintą pamatysite sukabintus savo apdarus.
— Och, Tanate, galėčiau prie to įprasti.
— Labai gerai, sere.
— Ką turite omeny?
— Nesupratau, sere?
— Ką reiškia „labai gerai, sere“? Kad iš manęs išgirdote sąmojingą repliką? Ar tiesiog maloniai vakarojate?
— Hmm… sunku pasakyti, sere.
— Tiek to, Hiksai, atleiskit.
— Sere… atsiprašinėti nėra reikalo.
— Ir vis dėlto aš apgailestauju nenulaikęs liežuvio. Be to, esu dėkingas, jog mane pasitikote. — Donalas pašnairavo į laikrodį. —Nors iki ryto liko ne tiek jau daug. Dėl manęs nesijaudinkite; verčiau keliaukite į savo lovą.
Hiksas nulenkė galvą, kaip buvo įgudęs, atbulas pasišalino iš kambario ir uždarė duris. Jos porą sykių trekštelėjo: suveikė papildomų spynų mechanizmai.