Aš įkalintas.
Tačiau Donalas svečiavosi ten, kur privalėjo atvykti, ir nūnai kūną slėgė nepakeliamas nuovargis. Jis žvilgsniu paieškojo jungiklių, bet nieko nerado.
Velnias. Kaip įjungti prakeiktas lempas?
Ar svečioj šaly taip nutinka visada?
Staliniame šviestuve mirgėjo vos įžiūrimos liepsnelės, bet jokių rankenėlių ar mygtukų jis nepastebėjo. Galų gale nusprendė paimprovizuoti — spragtelėjo pirštais, nors ir jautėsi kvailai.
Kambaryje užsižiebė visos šviesos.
Donalas nusirengė ir griuvo ant lovos. Išsitiesęs nugrimzdo…
Ar jauti?..
Taip, visur.
…į miego gelmes.
Nuo monitorių fėjų, pakibusių virš pacientų, sklido tylūs ciepsėjimai, dejonės ir čirškesiai. Haraldas laikė miegančios Sušanos ranką. Prie dilbio prijungta lašelinė pasirūpino, kad moteris nepabustų iš narkotinės komos, kol nuslops skausmas ir užgys žaizdos… bent jau fizinės.
Lovą supo šviesos ratas; už jo ribų vyravo tamsa, kurioje, atskirti užuolaidomis, kirmijo kiti pacientai — dauguma jų paprasčiausiai merdėjo. Haraldas puikiai žinojo, kokia sunki Sušanos būklė.
Tarpueiliu netikėtai atžygiavo Aleksa, į kišenę įsikišanti auksinį detektyvo ženklelį, kurį teko parodyti, idant ją įleistų į ligoninę. Lankymo valandos seniai baigėsi, negana to, Sušana buvo kolegė, o ne giminaitė.
Tačiau Aleksa atėjo pasimatyti su Haraldu.
— Kas yra? — jis nustebo, bet nedelsdamas užgniaužė emocijas ir nutaisė ledinę veido išraišką. — Kas atsitiko?
— O tu tikėjaisi? — Aleksa liko stovėti, nes tik taip galėjo išsaugoti savotišką psichologinį pranašumą prieš buvusį jūrų pėstininką. —Kad įvyks kažkas negero?
— Apie ką tu šneki?
— Galbūt Iluryje? Donalui Riordanui?
Haraldas padėbsojo į ją ir skėstelėjo rankomis.
— Ša… aš nežinau, ką čia tauški, bet mudu esame reanimacijos izoliatoriuje…
— Donalas Riordanas šnipinėja komisarą Vilnarą. Mūsų… Loros labui, Įdomu, ar žinojai?
— Ne.
— Beje, sužeista ir Ksalija. Specialiajame būryje atsirado žmogus, atliekantis Juodojo Rato darbus. Galbūt, Haraidai, mums ne viską papasakojai? Ko niekada neminėjai Sušanai? Nes tu mus išdavei.
Nors panirusi į gilią narkotinę komą Sušana išstenėjo aimaną ir palingavo galva. Ištinusiame, mėlynėmis nusėtame veide įsispaudė raukšlės. Bet akys neatsimerkė.
— Nejau tikrai galvoji… — Haraldas jau stovėjo. Rodės, tarytum kūno padėtį pakeitė nepastebimai, stebuklingu būdu, užuot tiesiog pašokęs. —.;.kad esu išdavikas? Pažiūrėk, ką jie padarė… — detektyvas mostelėjo į Sušanos lovą.
— Lygiai taip pat nemanau, jog išdavikas yra Donalas, — tyliai, bet nuožmiai atrėžė Aleksa. — Žinau, kaip jis rizikavo ir kiek dėl mūsų prisikentėjo. Po velnių, kas, tavo nuomone, gavo Vilnaro telefono numerį?
— Ką?
— Jeigu leitenantas nebūtų atsivedęs Kijušeno Ju, vaikino, su kuriuo susipažino, kai, Juodojo Rato pastangomis, atsidūrė ligoninėje… jei pameni, būtent jis bendravo su Feora Karin. Abiejų įkalčių pėdsakus rado ne kas kitas, o Donalas.
— Aš ne… — raukydamasis Haraldas pažiūrėjo į sumuštą Sušanos veidą — Ne. Aš negalėjau taip suklysti.
— Gal tau derėjo rimčiau pamąstyti?
— Tanatas griebtų, — iškošė jis pro kietai sukąstus dantis.
— Šventojo Tanato ligoninėje, pirmame aukšte, mačiau koplyčią Gal norėtum ten apsilankyti ir pasimelsti? Pagalvoti, ką darai?
Aleksa žinojo rizikuojanti. Savo kolegą apkaltino baudžiamąja veika — jeigu įtarimais pasidalintų su vadovybe, o Haraldą nuteistų… ko tiktai nenutikdavo į kalėjimą patekusiems farams.
Bet iš to, kaip ji kalbėjo, buvo akivaizdu, kad apie partnerio žygius niekam neprasitarė.
— Haraidai?
Galbūt reikėjo atviriau pašnekėti su Lora?
— Gerai, — atsiliepė jis, nustebindamas Aleksą. — Taip ir pasielgsiu.
— Kaip?..
— Nueisiu į koplyčią pasimelsti.
Detektyvas tyliai ją apėjo ir nuslinko izoliatoriumi nelyginant vaiduoklis. Aleksa tebestypsojo sumišusi, neišmanydama, ko griebtis.
Donalas basas nušlepsėjo per storą, minkštą kilimą, iš pradžių užsuko į prabangų vonios kambarį, tuomet patraukė prie artimiausio lango ir žvilgtelėjo laukan. Vis dar juodame danguje šmaižė skaisčiai raudoni meteorai.
Koks grožis.
Vejoje plušėjo sodininkai. Plataus tako žvyrą grėbliu lygino jų padėjėjas.
Pasak puošnaus, ant barokinio stiliaus staliuko iškilusio laikrodžio, jau buvo po vienuoliktos ryto. Bet Donalas nejautė jokio poreikio keltis anksčiau.
Jis paspėliojo, ar donas Mentrasoris dirba namuose. Galbūt kur nors išvyko ir pasinėrė į veiklą, kuria užsiima pragyvenimui? O gal dvaro šeimininkui tereikia skaičiuoti pinigus bei juos švaistyti?
Leitenantas suvokė nenutuokiąs, kaip gyvena turtuoliai.
Grįžęs į vonios kambarį, atsuko čiaupą į stiklinę prisipylė vandens ir atsigėrė. Paskui ėmė mankštintis bei lankstytis, boksuotis su įsivaizduojamu varžovu, podraug juto, jog pratimus atlieka kur kas lengviau nei anksčiau, o širdyje liepsnoja keistas, iki tol nepatirtas džiugesys.
Viskas stojo į savas vietas. Tuo neabejojo nuo tada…
Ar jauti kaulus?
Koks skirtumas?
…kai lėktuve ragana dovanojo amuletą šiuo metu kadaruojantį po kaklu.
Donalas nutraukė penkių smūgių kombinaciją Nuo nedalios apsaugantis amuletas? Talismanas, dėl kurio įžvalgumąjis laikė savaime suprantamu dalyku?
Našlaičių prieglaudoje Donalas perprato, kaip tapti savo likimo kalviu. Tačiau sesuo Merė Ana Stiks mėgdavo kartoti, esą atitinkamai nusiteikusį berniuką lydėtų sėkmė, jei tik vaikas įsisąmonintų, kokias galimybes turįs, ir nepabūgtųjų išnaudoti.
Taigi… jis apsistojo dvare, kuris priklausė turtingam sąjungininkui, pasiruošusiam ištiesti pagalbos ranką Žino, ko privalo ieškoti: tarybos nario Gelbtorno. Šio pavardę Feora išgavo iš Pinučių.
Donalui Riordanui, ko gero, atėjo laikas praverti sėkmei duris ir ją įsileisti į savo gyvenimą.
Ak, Lora, kaip gaila, jog čia nėra tavęs.
28
Užsisegęs švarius marškinius, įsisupęs į tą patį švarką, kurį vilkėjo lėktuve, Donalas išėjo pasidairyti pusryčių. Amuletą buvo pasikabinęs išorinėje marškinių pusėje, bet nutarė, jog atrodo kaip suteneris iš Žemutinio Pietinio rajono, ir papuošalą paslėpė.
— Pone Riordanai, — nuskambėjo jau girdėtas, pasipūtėliškas balsas.
— Hiksai. Labas rytas.
— Jei pageidausite pietų, prašom apsilankyti virtuvėje, kur donui ruošiami priešpiečiai.
— O kur virtuvė?
— Eikite tuo koridoriumi. — Liokajus pamojo ranka į pirmą aukštą. — Pasukus į kairę — antros durys iš dešinės.
— Aišku. Atsipalaiduokit, Hiksai.
Donalas jį apdovanojo džiugia šypsena, nes jautėsi nuostabiai, be to, žinojo, kad negalima leistis sutrikdomam — reikia išsaugoti šaltakraujiškumą ir visiškai nesvarbu, šiepiesi tu ar esi nutaisęs akmeninę veido išraišką
Šnarpštelėjęs Hiksas vėl įniko blizginti antikvarinį, prie sienos pritvirtiną skydą Skersai jo kybojo trumpas kardas. Donalui teko regėti pigias tokios ginkluotės kopijas; bet šią veikiausiai būtų galima eksponuoti muziejuje.
Švilpaudamas seną šokių melodiją Donalas patraukė nurodyta kryptimi ir neilgai trukus įkišo galvą į virtuvę. Išklota raudonomis plytelėmis, blizganti vario katilais ji įkūnijo vyriausiojo virėjo svajonę.