Tai paskatino ir kitus berniukus. Vėl puolę į vandenį, jie apsupo būrį žuvų. Pagavo tris smulkias žuvytes. Kopčemas nubrido vandeniu iki išsikišusio skardžio ir ten, tarp šaknų, sučiupo dvi vėgėles; iš plyšio dar ištraukė vėžį, suspaudęs jį kumštyje, kad negalėtų įžnybti. Savo laimikį jis išmetė ant kranto mažiesiems vaikams. Pats suvalgė kelias sraiges, rastas prie vandens.
Voveriukas, suvalgęs žuvį, pagyrė šias vietas:
— Čia daug žuvų, o uodų maža!
Kopčemas jam parodė laumžirgius, lakstančius viršum pakrantės nendrių:
— Laumžirgiai — geri draugai, naikina uodus!
Bet paskui berniukams jau nebesisekė. Žuvytės išlakstė, ir jaunieji žvejai veltui laukė jų pasirodant.
Kopčemo vadovaujama vaikų šutvė nuėjo į kitą vietą. Visi patraukė per lėkštą kalvutę, lenkdami vingrios upės kilpą. Saulėtoje pievelėje tarp krūmų Kopčemas staiga sustojo. Berniukai suprato, kad jis ką pamatė, todėl taip pat veikiai stabtelėjo ir tylutėliai žiūrėjo, ką jų vadas darys.
Kopčemas stovėjo kaip suakmenėjęs — nė krust. Tik akimis šmižinėjo po išdžiūvusią pievą. Staiga šuolis į priekį — viens, du! — ir po jo basa koja kažkas sucypė.
Kopčemas pasilenkė ir už uodegos pakėlė užmuštą lauko pelę.
Ir tuoj pat ėmė ją triauškinti apsilaižydamas. Kailiuką ir kauliukus išspjovė.
Dabar stryktelėjo Šaipūnas ir mikliai sučiupo pelę, kuri bėgo sutrypta vagute. Veikiai ir kiti berniukai gaudė lauko peles. Riebi pelė — tikras skanumynas.
Pelės iš pradžių buvo nebaugios, bet greitai išsislapstė ir bijojo išlįsti iš savo olų. Berniukai veltui jų tykojo.
Paskui berniukus čia atbėgo ir kelios mergaitės. Jos iš tolo nuspėjo, kad berniukai rado ko valgomo. Mergaitės buvo apsiverkusios — taip kamavo jas alkis. Nežinodamos, kas daryti, jos išdrįso sekti paskui berniukus, tikėdamosi gausiančios ko pavalgyti.
Berniukai jų nenuvijo, atvirkščiai, norėjo prieš mergaites pasirodyti. Bet jiems nesisekė. Išbaidytos pelės lindėjo olose, ir berniukai veltui jų laukė.
Apsigavusios mergaitės, nieko gero nesitikėdamos sulaukti, rengėsi jau eiti, šaipydamosi iš berniukų. Voveriukas įsižeidęs čiupo vieną išdykėlę ir patąsė ją už plaukų. Pluoštelis plaukų liko jo pirštuose. Taip pat ir Kopčemas vikriai prišoko ir, viena ranka prilaikydamas Varlytę už peties, kita ranka pešė jai plaukus.
Varlytė suspiegė. Kopčemas sudrožė jai į nugarą.
— Tylėk, Varlyte, gausi pelę!
Paėmęs iš Voveriuko rankų pluoštelį plaukų, greitai iš jų susuko ploną virvutę. Pridėjęs prie jos dar kelis plaukus, kuriuos buvo išpešęs iš Varlytės galvos, padarė gale kilpą.
— Duok kąsnelį! — sušuko jis Vabaliukui, kuris nėrė nuo pagautos pelės švelnią odelę. Nelaukdamas, kol Vabaliukas jam atkiš kąsnelį, ištraukė jam iš rankos laimikį ir atplėšė pelei kojytę su gabalėliu kruvinos mėsos. Apsidairęs po išdžiūvusią pievutę, atsigulė prie vieno pelių urvelio.
Berniukai ir mergaitės susidomėję sekė, ką Kopčemas daro. Jie žinojo, kad jis gudrus, ir spėjo, kad bus sugalvojęs parodyti jiems naują medžioklės būdą. Visi nutilo ir vos kvėpavo.
Kopčemas padėjo pelės kojytę prieš urvelį, o į angą įkišo kilpą. Virvelės galą jis laikė nė nekrustelėdamas.
Netrukus iš urvelio išlindo pelė. Kopčemas, staigiai truktelėjęs virvelę, pašoko, ir šit jau kilpoje spurda pelė, sugriebta už kakliuko.
Vaikai išpūtė akis.
Na ir spygavo mergaitės! Visi berniukai prišokę ėmė rauti joms plaukus. Mergaitės leidosi bėgti, bet netoli tenubėgo. Berniukai grižo, nešdamiesi po saują ilgų plaukų.
Po valandėlės medžioklė buvo pačiame įkraštyje. Visi berniukai gulėjo prie pelių urvų.
Mergaitės valandėlę juos stebėjo. Paskui, susėdusios ant žemės, ėmė pešiotis plaukus iš galvos. Pinti virveles jos mokėjo geriau už berniukus. Juk beveik visos augesnės mergaitės puošeivos ir puošiasi strėnas įvairiomis virvelėmis. Į jas įsipina ir kokią nors gražią paukščio plunksną, kurią randa miške. Viena kita tokį margą papuošalą turi ir ant kaklo ir tuo labai didžiuojasi.
Po valandėlės mergaitės medžiojo lygiai su berniukais.
Pelių tarsi nė nemažėjo.
Vaikams buvo gera.
Vestonicų tuntas dabartinio Brno apylinkėse užtruko kelias dienas. Stovyklaudami nuošaliame slėnyje, jie po truputį ėmė atsigauti nuo didžiulio siaubo.
Žmonės išsigelbėjo nuo mirties, atgavo jėgas ir pasisotino. Žinoma, jie smarkiai nukentėjo, netekę palapinių, kailių ir ginklų, o ypač kiekvieną kartą valgydami pasigesdavo ugnies. Dar gera, kad naktys šiltos ir nereikia šalčiu mirti.
Medžioklės žygiai teikė tuntui gana laimikių, todėl pabėgėliai bado nekentė.
Šiuo sunkių išmėginimų metu tunte baigėsi nesutarimai. Dabar visi pripažino Gauruočiaus patirtį ir apdairumą, Mamutaičio vyriškumą ir pasiaukojimą, Vilko Nago atsidavimą ir jėgą, ir vis dėlto neįveiktas kai kurių narių pavydas neleido pripažinti kurio iš jų tunto vadu. O vado iš tikrųjų būtinai reikėjo: dabar tai buvo itin aišku. Kreivasis Ragas, Peštukas, nė Greitakojis jau visai nesistengė vadovauti tuntui: patys suprato, kad to nepajėgs. Didžiausią įtaką tuntui darė gobšusis Stipruolis, kuris sujaudino visų širdis nuolatinėmis dejonėmis dėl patirtų nuostolių ir daugiausia šaukė, kad tuntas turįs vėl pasidaryti turtingas, kaip anksčiau. Be to, Stipruolis buvo ir geras medžiotojas — tą reikėjo pripažinti, — o kai jo vadovaujamiems vyrams pasisekė sumedžioti šernų šeimyną, be ypatingų rinkimų jis buvo pripažintas vadu.
Jei kartais kas išdrįsdavo jam prieštarauti, tuoj būdavo griežtai sudraustas visų kitų vyrų, kurie norėjo, kad tunte pagaliau įsiviešpatautų šiokia tokia tvarka. Tokios pastabos visada užtekdavo išsišokėliui sudrausti: kitaip toks maištininkas būtų sukėlęs prieš save visą tuntą.
Vieninga visų vyrų nuomonė tapdavo įstatymu, galiojančiu visiems. Kas būtų jam nepaklusęs, būtų buvęs pašalintas iš tunto. Tada, likęs vienas, jis būtų turėjęs pats rūpintis, kaip išgyventi. Ir, žinoma, būtų neišvengiamai pražuvęs. Vienam žmogui būtų buvę per sunku kovoti dėl savo būvio.
Stipruolis valdė tuntą sumaniai ir gerai, kaip tikras vadas. Jis rūpinosi, kad medžiotojai neužmirštų medžioklės, kad veltui nesikivirčytų ir kad laimikis būtų teisingai dalijamas. Žinoma, geriausieji gabalai visada atitekdavo jam. Jis įsakmiai primindavo tuntui, kad reikia įsigyti reikalingiausių kailių atsargų žiemai, taip pat ir titnagų ginklams papildyti. Tuntui prasidėjo didelė darbymetė; dabar negalima buvo nė dienos praleisti veltui.
Visi suprato, kad reikia rūpestingai ruoštis žiemai, ir leidosi į medžioklę vienas už kitą karščiau ir narsiau. Keletas vilkų ir lapių kailių jau buvo stovykloje patiesta vaikams. Nors jie ir menkesni už žiemos kailius, tačiau vėsiomis, lietingomis dienomis maloniai šildo.
Kartą medžiotojai, susekę nedidelės arklių kaimenės pėdas, greitai aptiko juos besiganančius.
Koks laukiamas grobis!
Bet ir ši medžioklė nesibaigė taip sklandžiai, kaip visi tikėjosi. Atvirkščiai, tai buvo baisi diena, kurią tuntas ilgai prisiminė.
Išsisklaidę medžiotojai pabaidė paupio nendrėse besiilsintį raganosį. Didžiulis gauruotas pabaisa su dviem aštriais ragais ant nosies, — priekyje didesniu ir už jo styrančiu mažesniu, — pakėlė galvą ir, pamatęs medžiotojus, įniršęs išbėgo iš liūno, plačiai taškydamas vandenį.