Vos pamaišęs oloje lazda, jis pajuto, kad kažkas ją stipriai sučiupo. Ištraukti buvo ne taip jau lengva. Jis smarkiai timptelėjo, ir švilpikas, įsikandęs į lazdą, atsidūrė lauke.
Kai tik jis pasirodė, Voveriukas griuvo ant jo ir abiem rankomis ėmė jį smaugti. Nors švilpikas kandžiojosi aštriais dantukais ir draskė jį, bet Voveriukas jo nepaleido.
Ir štai negyvas graužikas nusviestas žemėn.
Berniukai atsikvėpė. Vis dėlto laimėjo!
Pasisekimo paskatinti, jie ryžosi dar pamedžioti. Ir iš tikrųjų vaikai pagavo dar kelis švilpikus. Surišę užpakalines kojas, sumaustė juos ant sulenktos vyties ir išdidžiai pasuko prie urvo.
Abu berniukai linksmai leidosi į slėnį.
Priešingame šlaite, miškelyje, burkavo balandžiai.
Valandėlę berniukai užtruko, rinkdami avietes. Bet tarp aviečių augo daug išsišakojusių gervuogių, kurios skaudžiai badėsi. Ir dilgėlių buvo visur pilna. Nors berniukai į vieną kitą gervuogę ar dilgėlę nekreipė daug dėmesio, bet kai įgriuvo į dilgėlių prižėlusią duobę, vis dėlto supyko ir nuskubėjo žemyn prie upelio atsivėsinti perštinčių pūslių.
Jie apsiplovė gaiviame vandenyje ir sočiai atsigėrė. Pradėjo netgi siausti ir taškytis. Kopčemas nuvijo Voveriuką po gretima uola ir taip taškė jį abiem rankomis, kad purslai žiro į visas puses, net aukštai ant uolos.
Voveriukas, prasitrynęs akis, norėjo savo bendrui atsilyginti tokia pat pirtim, bet kaip tik tuo metu ant uolos pakilo aukštas vyras ir kažką piktai riktelėjo berniukams. Gal jį truputį aptaškė.
Jis stovėjo, laikydamas rankoje ietį, užsikišęs už juostos kirvį.
Apstulbinti berniukai pažino stiprųjį medžiotoją Peštuką, kuris niekada nesuprasdavo vaikų žaidimų. Jie tuoj iššoko iš upelio. Reikia laikytis kuo toliau nuo karštakošio medžiotojo, kol tas nepradėjo saviškai su jais žaisti. Vaikai gerai žinojo jo piktas išdaigas.
Kaip tik vakar Kopčemas paleido savo geriausiąją strėlę į voverę buko medyje. Nepataikė, tik strėlė įstrigo į storą šaką lajos apačioje. Kopčemas ir Voveriukas norėjo įlipti į buką strėlės, bet negalėjo nei apkabinti storo kamieno, nei pasišokėję pasiekti apatinės šakos. Peštukas pasisiūlė jiems įlipti į medį. Iš tiesų jis įlipo, bet strėlę įsmeigė į buką dar aukščiau, negu buvo. Paskui išlipo ir nuėjo, kreivai šypsodamasis. Gerai, kad paskui jiems strėlę vis dėlto išėmė Pelėda.
— Sustokit! — sušuko berniukams Peštukas.
Abu vaikai sustojo, laukdami, ką sakys jiems medžiotojas.
— Švilpikus! — šaukė Peštukas, rodydamas į save.
Berniukai suprato, kad Peštukas sekė jų medžioklę ir kad čia jų laukė.
Klusniai jie atnešė sumautus ant vytelės švilpikus ir padavė jam aukštyn ant uolos.
Peštukas nė nepajudėjo. Jis galėjo pasilenkti ir pasiimti švilpikus, bet nesilenkė.
Kopčemas, stengdamasis prisitraukti aukštyn, ranka sučiupo už viršutiniojo uolos krašto. O voveriukas padėjo jam, keldamas aukštyn vytį su švilpikais.
Tuo tarpu Peštukas užmynė Kopčemui ant pirštų. Berniukas paleido uolą ir krito į upelį, kartu nusitempdamas ir Voveriuką. Jiedu gerokai susimušė, bet nė nesušuko. Tik suspaudė lūpas ir vėl šliaužė ant uolos. Dabar Voveriukas kabarojosi aukštyn, bet ir jam Peštukas užmynė ranką, ir jis taip pat nusirito.
Kopčemas tebetūnojo ant uolos. Peštukas staiga užsimojo ietimi, Kopčemas pasileido ir jau voliojosi po uola šalia Voveriuko.
— Cha, cha! — kvatojosi Peštukas.
Berniukai šį kartą atsikėlė vangiai ir susižvalgę be žodžių sutarė pabėgti nuo šiurkštaus medžiotojo. Bet klastingasis Peštukas įspėjo, ką berniukai yra sumanę, nusišiepė ir paliepė:
— Čionai!
O kai berniukai neypatingai noriai paklausė, piktai sušuko:
— Negirdit? — ir nusispjovė.
Berniukai vėl korėsi į uolą. Šį kartą Peštukas pasilenkė ir teikėsi paimti vaikinų laimikį. Bet tuoj pat surištais švilpikais kirto jiems per galvas ir pasileido kvatotis, kai berniukai nukrito ir gerokai apsikūlė.
Paskui jis greitai nuėjo, nešdamasis ant peties lengvai įsigytą laimikį.
Taip visada esti: stipresnysis atima iš silpnojo ir nežiūri jo teisės.
Berniukai tupėjo upelyje ir liūdnai šypsojosi. Jiems gana smarkiai skaudėjo sumuštas vietas, bet labiausiai gailėjo prarasto laimikio. Už jį tunte būtų juos pagyrę.
— Peštukas — lapė, ėė! — šūktelėjo Voveriukas pavymui dingusiam medžiotojui.
— Peštukas — vilkas, ėė! — šaukė Kopčemas.
— Peštukas — hiena, ėė!
— Peštukas — lūšis, ėė!
Piktai išplūdę Peštuką, berniukai aprimo. Jie pakilo ir iš lėto nukiūtino į urvą.
Jie parėjo, kai medžiotojai ant uolos prieš urvą dėliojo tos dienos grobį.
Krūvoje guli dvi lapės, du kiškiai, antis, dvi varnos, du starai, stirninas ir penkios žuvytės, pavertos ant vytinio. Stipruolis patenkintas dėslinėja laimikį, kilnodamas ir rodydamas puikius kąsnius. Tuntas pritariamai sumurma, girdamas kiekvieną medžiotoją, atnešusį laimikį.
Ir Peštukas, priėjęs prie vado, padavė šešis švilpikus. Jų užpakalinės kojytės buvo surištos kadagiais, ir už jų žvėreliai buvo pamauti ant susukto vytinio.
Stipruolis, vieną po kito pasvėręs, pasakė:
— Riebūs švilpikai.
Tuntas pagiriamai sumurmėjo.
Kopčemas ir Voveriukas stovėjo sukandę dantis ir netarė nė žodžio. Eidamas pro juos, Peštukas pasilenkė, kad vos galva į berniukus neatsimušė, ir nelauktai jiems sušuko į ausis:
— Hėėė!
Berniukai loštelėjo galvas, o jų lūpose pasirodė išdidus šypsnys: „Tai bent medžiotojas! Iš berniukų atima grobį ir dar juo giriasi!“
Kiti medžiotojai juokėsi iš Peštuko išdaigos.
Tą dieną tuntas gerai pavakarieniavo. Nuluptų ir išdarinėtų žvėrių kvapas, pasklidęs aplinkui, priviliojo kelis vilkus ir lapes. Tačiau jie pabėgo, kai berniukai juos apmėtė akmenimis.
— Vilkai — naktį! — tarė Stipruolis; jis iš patyrimo žinojo, kad vilkai sutemus ateis ko pasigrobti.
Moterys pjaustė mėsos gabaliukus; juos džiovins saulėje. Kitos moterys ir mergaitės paviršutiniškai apgramdė kailius: rytoj juos kaip reikiant išdirbs.
Tuntas sugulė miegoti. Neužpūtė vėjas, buvo sausa ir saugu. Visi džiaugėsi, radę urvą. Vado įsakymu, prie angos budėjo Peštukas. Nuo pusiaunakčio jį turėjo pakeisti Vilko Nagas.
Prieš užmigdami, mažieji berniūkščiai neužmiršo paerzinti Kopčemo ir Voveriuko, klausinėdami, kaip jiems šiandien sekėsi medžioklė. Ir mergaitės šaipydamosi kikeno, kad Kopčemas ir Voveriukas grįžo tuščiomis rankomis. Berniukai pašaipūnus pavaišino keliais smūgiais į nugarą, peštelėjo už plaukų, ir tuo visa baigėsi.
Kokia čia kalba patamsiais? Daug triukšmo, o susigaudyti sunku, kai nematai pašnekovo.
Stumdydamiesi kai kurie susimušė galvas į urvo sienas, net sucypė iš skausmo. Paskui visi nurimo, ir urve tapo tylu. Motinos jau atsirinko savo vaikus ir suguldė šalia savęs po kailiais.
Tik silpnas gretimų medžių ir krūmų gaudesys prasiskverbė čionai.
Blanki mėnulio šviesa nušvietė slėnio šlaitus, kuriais kilo lengva migla.
Ant apšviestos uolos sukaukė vienišas vilkas. Iš apačios atsiliepė kiti vilkai. Juos jaudino kraujo kvapas, sklindąs iš urvo. Tačiau jis buvo sumišęs su grasiu žmonių kvapu… Vilkai nerimo, bet artintis prie urvo nedrįso.
Tai buvo pirmoji Vestonicų tunto naktis požeminiame urve.