MŪSIS SU LOKIU
Ant uolos iškyšulio prieš urvą sėdi Peštukas. Jis budi: žvelgia į mėnulio nušviestą slėnį ir laukia vilkų. Bet vilkai vis dar laikosi gana toli. Aplinkui niekas nešmėžuoja, nieko negirdėti. Tik pelėda kartais ūkteli.
Peštukas kažką murma po nosimi, tarsi pats sau ką pasakotų. Jis nepatenkintas nepavykusia šios dienos medžiokle. Jei ne švilpikai, — būtų nieko neparnešęs… O dar norėjo būti vadu! Jis nusispjovė. Pasidėjęs ant kelių ietį, atsirišo nuo kaklo raištį ir, nuvėręs nuo jo mažą kaulo amuletą, valandėlę jį čiupinėjo. Pirštais jautė lygiame amuleto paviršiuje piešinio išrantymus. Jis turėjo užtikrinti medžioklės sėkmę, o dabar — visas tuntas išjuoks, jei berniūkščiai išplepės, kad jis atėmė iš jų švilpikus! Peštukas vėl nusispjovė.
Sviedęs amuletą žemėn, trypė jį ir badė ietimi.
— Nenoriu tokio netikusio burto! — murmėjo sau piktai.
Paskui jam pasidingojo lyg žvėries balsas. Viena akimirka jis nuščiuvo ir nejudėdamas klausėsi.
Tačiau vėl buvo tylu. Peštukas nurimo ir atsisėdo ant uolos. Bet po valandėlės vėjelis iki jo atnešė kažkokį keistą murmėjimą ar kriuksėjimą. Gal čia klaidžioja kokie žvėrys? Reikia pasiruošti.
Peštukas įlindo į urvą. Norėjo susirasti savo sunkų akmeninį brūklį ir apsiginkluoti. Bet jo nerado — medžiotojai buvo pagulę. Būtų gavęs juos žadinti, o tada tikriausiai kuris būtų jam spyręs į pilvą. Geriau grįžti į sargybą. Užteks jam ir ieties!
Ramus miegančiųjų knarkimas sklido urve ir nyko kažkur nežinomų koridorių erdvėse. Vienas medžiotojas kažką šūktelėjo pro miegus. „Aha, Storulis kovoja su vilkais ar lokiu! — pagalvojo išeidamas Peštukas. Kaip ir visi to laiko žmonės, jis tikėjo, kad sapnai — taip pat tikrovė. — Rytą jis pasakos viską, ką jo dvasia išgyveno!“
Peštukas žvilgtelėjo į žemyn besileidžiantį mėnulį.
— Greit pusiaunaktis! — pasakė sau ir atsisėdo į savo vietą.
Jis snūduriavo.
Čia iš urvo išėjo du berniūkščiai. Jie staptelėjo prie angos. Peštukas, juos pajutęs, pabudo iš snaudulio.
— Dumkit ten, už uolos! — įsakė užsimiegojusiems berniukams, kurie buvo betūpią prie angos.
Berniukai pasuko į šalį. Vienas suklupo ir griebėsi už didelio kadagio, tad neparvirto. Bet vis dėlto išsigandęs aiktelėjo.
Už krūmo pakilo kažkokia labai aukšta šmėkliška pabaisa; ji prunkštė ir stenėjo.
Vaikiūkštis išsigandęs dūmė šalin. Nematydamas krūmo šešėlyje duobės skardžio, klaikiai šaukdamas, jis nusirito uola tiesiog į gervuoges.
Antrasis berniūkštis iš baimės įsispraudė į uolos plyšį, kad jo ten nebuvo nė matyti. Tai buvo geriausia, ką jis begalėjo padaryti. Ir jis matė dangaus fone šmėseliuojant didelį žvėrį ir iš siaubo dabar užsidengė akis rankomis. „Jau nematau šmėklos. Jau jos nebėra“, — naiviai galvojo jis ir tūnojo, nė necyptelėdamas.
Peštukas prišoko pažiūrėti, kas čia darosi. Ietis brinktelėjo jam iš rankos, o akmenų šešėlyje nebuvo matyti, kur ji nukrito. Nėra kada ieškoti tamsoje. Peštukas tik išskėtė rankas, tarsi jomis būtų galėjęs sulaikyti nežinomą pavojų.
Per tris žingsnius nuo Peštuko krustelėjo didelis akmuo, kurio anksčiau ten nebuvo. Akmuo susvyravo, pasirąžė ir pasisuko…
— Lokys! — sušuko medžiotojas ir nėrė į urvą.
Angoje jis susidūrė su dviem medžiotojais, kurie jau lindo lauk, pažadinti išgąsdinto berniuko siaubingo šauksmo.
Didžiulis urvinis lokys, daug didesnis, negu dabartiniai lokiai, uostinėjo kraujo pėdsakus, einančius į urvą. Šviežias kraujo kvapas taip viliojo žvėrį, kad jis tuoj pat nepuolė Peštuko, pamatęs jį šalia.
Peštukas smuko į urvą ir ėmė visus žadinti, šaukdamas, kad čionai lendąs baisus lokys. Pašokę iš miego žmonės nesusigaudė, kas čia darosi, ir sumišę ieškojo numestų ginklų, trukdydami vienas kitam tamsoje.
Vargas, kad nėra ugnies! Jei galingas plėšrūnas įsibraus į vidų, sunku bus su juo grumtis ankštame urve. Vargas, vargas!
Moterys aimanuoja, o vaikai išsigandę cypia.
Narsiausieji medžiotojai apstojo angą į urvą. Jie grūmoja ietimis ir sunkiais kirviais, baugindami įsibrovėlį.
Peštukas išsitarė, kad du berniukai, Gaišlys ir Vabaliukas, yra lauke.
Tuntas išsigando.
Vilko Nagas ir Mamutaitis atstūmė medžiotojus prie angos ir iškopė iš urvo. Atsargiai jie žvalgėsi berniukų. Nematyti nė vieno, tik girdėti kažką dejuojant. Dejonės sklido iš apačios, kur vienas berniūkštis įkrito į gervuoges.
Jie nuėjo ton pusėn gelbėti berniuko. Staiga pro debesis pažvelgė mėnulis, ir medžiotojai išvydo lokį.
Nedaug betrūko, kad būtų su juo susidūrę. Lokys, nuleidęs snukį prie žemės, vis dar laižė ir uostinėjo kraujo pėdsakus. Čia pat sučiaumojo kažkokį numestą kaulą ir žarnokų liekanas.
Dabar jis prieš save išvydo abu vyrus. Pakilęs visu savo baisionišku ūgiu, palinkęs į priekį ir pražiojęs nasrus, puolė jų link. Narsiajam Mamutaičiui, nepatogiai stovinčiam šlaite, buvo sunku kautis, todėl, tik smogęs per grėsmingą leteną kirviu, jis šoko į tamsų šešėlį.
Medžiotojas kaip tik užšoko ant ten susigūžusio Vabalėlio. Pačiupęs jį už rankos, kuo greičiausiai tempė berniūkštį į urvą. Bet lokys buvo mitrus ir ištiesė į Vabaliuką savo gauruotą leteną su baisiais nagais. Mamutaitis mėnulio šviesoje tai išvydo ir savo kūnu užstojo berniuką.
Lokys letena nutrenkė žemėn atkištą medžiotojo kirvį ir nuplėšė vilko kailį, kuriuo Mamutaitis buvo apsigaubęs nakčiai, — nagai nudrėskė beginkliui medžiotojui nugarą. Bet lokys nespėjo parblokšti Mamutaičio ant žemės, nes ištikimasis Vilko Nagas tą pat akimirką smarkiai smogė plėšrūnui brūkliu.
Mamutaitis su Vabaliuku įsmuko į urvą.
Nepaisydamas nedidelės žaizdos, Mamutaitis skubėjo į pagalbą Vilko Nagui. Bet tas kaip tik įgriuvo į urvą, persekiojamas įniršusio plėšrūno.
Kelios ietys užsimojo prieš lokį, bet šis, jas visas išblaškęs, įsirito į vidų. Baisiomis letenomis jis kirto smūgius į visas puses, ir tuoj keletas medžiotojų parkrito ant žemės. Moterys ir vaikai, apimti siaubo, bėgo tolyn urvo koridoriumi. Jų šaižūs šauksmai ir medžiotojų puldinėjimai dar labiau siutino lokį.
Dabar prasidėjo žūtbūtinės grumtynės. Medžiotojams buvo ankšta nedideliame urve, ir jie negalėjo gerai išsilenkti lokio puolimų, juo labiau kad buvo beveik visiškai tamsu. Tik kai prie urvo angos pasidarė kiek laisviau, čionai įspindo truputis besileidžiančio mėnulio blausios šviesos.
Sužeistųjų aimanos stūmė kovojančius medžiotojus į neviltį. Ko gero, šėlstantis plėšrūnas juos visus sudraskys. Sunkūs akmeniniai kirviai urve labai neparankūs. Jie atsimuša į lubas bei sienas ir lokio nesužeidžia.
Mamutaitis, užkliuvęs už sužeistojo, parkrito ir sulaužė ietį. Jis liko beginklis.
— Ietį, ietį! — šaukia Mamutaitis, bet nė vienas medžiotojas jam nepaduoda naujo ginklo. Niekas nenori atiduoti savojo — visiems reikia gintis.
Prisispaudęs prie urvo sienos, stovi išsigandęs Kopčemas ir beveik be kvapo stebi baisią nakties kovą. Prie jo kojų nusirita sužeistas medžiotojas. Kopčemas pasilenkęs graibo jo rankas. Vienoje rankoje sužeistasis laiko ietį. Kopčemas nori ją ištraukti, bet medžiotojas mėšlungiškai spaudžia ginklą. Tada berniukas įkanda jam į ranką ir ištraukia ietį iš atsigniaužusio delno.
Kur Mamutaitis? Kur jis?