— Vanduo pavogė pėdas, — paaiškino jiems Mamutaitis.
— Su juo pabėgo Žebenkštis! — šaukė moterys, paniekinamai pridurdamos: — Tai gyvatė!
— Žebenkštis? — nusistebėjo vadas ir skėstelėjo rankomis.
— Tas išsidažėlis ją apkerėjo…
Tirštėjanti tamsa neleido toliau vytis bėglių.
Mamutaičio tuntas nuvargęs grįžo į stovyklą.
Balkšva migla kilo viršum klonio, paukščiai čiulbėjo savo vakarines giesmes, o šikšnosparniai negirdimai skraidė aplink medžių guotus.
Sausos šakutės traškėjo po grįžtančių vijikų kojomis. Gauruočius, eidamas priekyje, rodė kelią atgal.
Pusiaukelėje į stovyklą jie pasivijo būrelį moterų ir mažų vaikų, kurie pirma jų pasuko atgal iš nesėkmingų gaudynių. Po valandėlės dar pasivijo nuilsusią Ūbautoją, nešančią kūdikį ant nugaros, o kitą vaiką tempiančią už rankos; mažylis graudžiai verkė. Tikriausiai, jam skaudėjo kojytes.
Kai Gauruočius išvedė tuntą iš miško į plokštikalne, — jis ėjo užtikrintai, lyg būtų buvusi diena, — visi nusistebėjo, kad stovykloje nematyti liepsnojant ugnies.
Kas atsitiko? Kas leido ugniai užgesti? Vargas tam!
Visi smarkiai išsigando.
Mamutaitis su narsiausiais medžiotojais atsargiai artinosi prie stovyklos. Kiek leido tamsa įžiūrėti, ten nebuvo matyti nieko įtartina. Ne, vis dėlto kažkas pasilenkęs bėgioja… Taip, stovykloje priešai! Į priekį!
Mamutaitis riktelėjo kovos šūkį ir, mojuodamas kirviu, pirmasis nubėgo į stovyklą. Paskui jį patraukė narsieji medžiotojai.
Bet kas tai?
Prieš juos šmėkščiojo vilkai! Kiekvienas, įsikandęs po gabalą mėsos, nėrė į krūmus. Du plėšrūnai tampėsi dėl viso elnio. Jie pabėgo tik tada, kai Mamutaitis iš pykčio sviedė į juos kirviu. Vienam plėšikui, matyt, pataikė, nes tas suinkštė.
Paskui stovykloje tapo tylu. Vilkai išlakstė.
— Bet kas laužui? Negi užgeso?
Mamutaitis prišoko prie laužo ir pažarstė jį kirviu. Pelenai tik sušnypštė, ir pakilo baltų garų kamuolys!
Ugnis užgeso!
Laužą užliejo vanduo. Čia visur šlapia… Kaip čia gali būti? Juk nelijo!
Moterys atsiminė, kad vaikai užtvenkė upelį. Taip, vanduo buvo pakilęs… Mamutaitis baubė kaip sužeistas eržilas, šokinėjo ir mojavo kirviu kaip pamišėlis.
Moterys ir vaikai drebėjo, bijodami žiaurios bausmės. Vargas tam, kurį užklups įšėlusio vado pyktis!
Varlytė ir Gegutė šoko žarstyti laužavietę, mėgindamos surasti žariją! Kad ir kiek jos pūtė į pelenus, nesužėrėjo jokia ugnelė.
Ugnis prarasta… Ugnis, kurią jie taip ilgai saugojo.
Ugnis, kuri jiems didelio šalčio metu teikė šilumos, kepė mėsą… Vargas, vargas, vargas!
— Kur Pelėda? — suriko vadas.
Iš už moterų būrio išlindo nusiminęs ugnies saugotojas. Jis labiausiai kaltas dėl ugnies praradimo. Jis neturėjo teisės palikti stovyklos!
Šlubasis vaikinas nuleido galvą ir, suprasdamas savo kaltę, laukė mirtino smūgio.
Vaikai ėmė verkti. Tada Gauruočius atsistojo priešais vadą.
— Susitvardyk, Mamutaiti! Mes žinome, kad tu nesitveri pykčiu. Užmuši Pelėdą, tuntas neteks medžiotojo, o ugnies vis tiek neatgausime. Palauk dar su bausme! Aš eisiu ieškoti naujos ugnies ir atnešiu ją, tegu mane lokys sudrasko. Maisto jums užteks dar kokioms trims dienoms — palaukite čia manęs, kol grįšiu!
Neįprastai ilga Gauruočiaus kalba, lydima šūktelėjimų ir kitokių padrikų garsų, padarė didelį įspūdį. Savo žodžius jis parėmė gyvais mostais, tad visi jį suprato, ir, palankiai murmėdami, pritarė jo pasiūlymui.
Mamutaitis apžvelgė visą susirinkusį tuntą ir pastebėjo, kad Kopčemas ir Voveriukas užstoja vargšą vaikiną. Staiga jis prisiminė rūsčiąją bedugnę ir baisųjį liūtą…
Griežtas Mamutaičio akių žvilgsnis sušvelnėjo, ir vadas tarė jau ramesniu balsu:
— Gerai, eik, Gauruočiau, ir parnešk naujos ugnies! Lauksime tris saules…
Jis nubrėžė ranka tris lankus — tris saulės kelius padangėje. Paskui riktelėjo, duodamas ženklą, kad šneka apie ugnį baigta.
— Aš eisiu su tavimi, Gauruočiau! Pelėda šlubuoja, jis negali eiti, — pasakė jaunasis Kiškis, kuris jau ne kartą medžioklėje buvo pasižymėjęs kaip drąsus vaikinas.
— Ir aš eisiu, — pareiškė Kopčemas, stodamasis prieš vadą.
Senasis Gauruočius pagyrė berniuką, bet atsisakė imti jį su savimi į pavojingą kelionę.
Moterys sunešė mėsą, kurios vilkai nespėjo išnešioti — buvo likęs beveik visas elnias — ir davė abiem išvykstantiems medžiotojams pasirinkti.
Gauruočius ir Kiškis pasiėmė po gabalą, ir abu išėjo į kelionę.
Švietė žvaigždės, jau ir mėnulis patekėjo.
Tuntas išeinantiems vyrams riktelėjo medžiotojų sveikinimą. Tiedu atsakė pamiškėje tunto kovos šūkiu.
Stovykla pritilo. Visi buvo nusiminę.
— Čia drėgna! — skundėsi medžiotojai, ir vadas mostelėjo į gretimą aukštumėlę, rodydamas, kad visi persikeltų tenai.
Vaikai sulindo į krūmus, prie jų prigludo moterys, o aplinkui atsigulė vyrai su ginklais prie šonų. Šitaip jie tūnojo tamsoje ir kramtė žalią mėsą.
Voveriukas nėjo gulti su vaikais: jis vis kažko ieškojo.
Staiga vakaro tyloje pasigirdo verksmingas balsas: „Žąsele! Žąsele!“
Po valandėlės vėclass="underline"
— Žąsele!
— Nutilk, vaike! Tavo žąsimi jau seniai gardžiuojasi lapė! — šaukė vyrai Voveriukui.
Berniukas pravirko. Susikrimtęs jis bėgiojo aplink stovyklą, išlandžiojo visus krūmus, norėdamas surasti pabėgusią žąsį.
Atrodė, kad naktis bus giedra. Tai gerai, nes tuntas neturėjo pasistatęs šakų pastogės nuo lietaus.
Po valandėlės miegas užmerkė pavargusių medžiotojų akis. Ir nusiminęs Voveriukas pagaliau įlindo į guolį prie vaikų. Tik du vyrai budėjo. Šią naktį jie ėjo sargybą. Voveriukas per miegus mojavo rankomis ir kelis kartus šaukė žąsį. Kopčemas jį įžnybo, kad atsibustų.
Kažokie šviečiantys taškai artėjo nuo miško.
Tai grįžo vilkai, tikėdamiesi paliktoje stovykloje nutverti kokį pamirštą kąsnį.
ŽYGYJE
Gauruočius ir Kiškis atsargiai sėlino mišku. Kiekvienas turėjo dirželiu prisirišęs prie juosmens gabalą mėsos. Kartkartėmis suleisdavo dantis į mėsą, titnaginiu peiliuku atsirėždavo gabaliuką ir paskui ilgai kramtydavo. Mėnulis gana greitai apšvietė apylinkes ir retą mišką.
— Kur einam? — teiravosi Kiškis labiau prityrusį draugą. — Juk čia tas pat kelias, kuriuo anksčiau vijomės išsidažėlį su Žebenkštimi!
— Tikrai, mes einame tuo keliu. Jų pėdos mums rodys kelią į svetimųjų tuntą. O ten rasime Žebenkštį ir ugnį, — atsakė Gauruočius.
Jie prasibrovė per sunkiai pereinamą daubą. Po valandėlės Kiškis abejodamas tarė:
— Neradome pėdų dieną, tuo labiau nerasime jų dabar, naktį.
— Tiesą sakai, Kiški. Pėdos naktį dingsta, bet ugnis geriau matyti, supranti?
Kiškis atsikando mėsos ir daugiau nebeklausinėj o. Jis buvo pavargęs, bet narsiai ėjo toliau.
Mėnuo buvo gerokai pakilęs, kai jie užkopė ant akmenuotos kalvos prie pažįstamos upės.
— Čia pasilsėkime! — tarė Gauruočius, suradęs pakalnėje visai gerą slėptuvę.
Dar žemiau tekėjo Sazava, o už jos tįsojo bekraštė lyguma. Kiškis susirietė į kamuoliuką, užsiklojo kailiu ir su kąsniu mėsos burnoje užmerkė akis. Nebegalėdamas įveikti nuovargio, jis užsnūdo.
Gauruočius taip pat buvo nuvargęs, bet nesigulė, o, atsisėdęs ant akmens, atidžiai žiūrėjo į tolį už upės. Dvelkiantis vėsus vėjelis jį gaivino ir blaškė snaudulį. Gauruočius iš paskutiniųjų stengėsi įveikti miegą ir įtemptai stebėjo apylinkes, tarsi būtų norėjęs jas visam laikui įsiminti.