Staiga jis šūktelėjęs pašoko ant uolos. Tolumoje plykstelėjo ugnis. Aukštai kilo dideli plazdantys liepsnos liežuviai. Tikriausiai tai šventinis laužas — tokio niekas nekuria paprastai vakarienei.
— Jie jau ten! — tyliai murmtelėjo sau Gauruočius, įsidėmėdamas ugnies vietą.
Po valandėlės jis patenkintas prisiglaudė prie Kiškio ir, užsitraukęs ant savęs kailį, kietai užmigo. Nė neišgirdo, kad nakties tyloje pasigirdo tarsi katės kniaukimas. Tai suopiai grįžo medžioję. Apskridę bukų giraitę, jie leidosi į tamsų slėnį.
Vos išaušus, abu medžiotojai pabudo. Nors ir labai užsigrūdinę, jie vis dėlto drebėjo nuo ryto vėsos. Kiškis persivertė kūlio pievoje ir atsistojo ant rankų. Pasispardęs vėl stryktelėjo ant kojų ir tarė:
— Na, eime, Gauruočiau!
Gauruočius tik linktelėjo — jo burna buvo prikimšta elnienos. Jie nuėjo.
Nusileidę prie Sazavos, vyrai perbrido ją, ir Gauruočius, nusprendęs negaišti ir neieškoti pėdų, tuoj pasuko artimiausio miškelio link. Kiškis neprieštaraudamas sekė paskui. Juk jis žino, kad niekas geriau už Gauruočių nepažįsta šio krašto.
Gauruočius kol kas nė žodžiu neužsiminė savo draugui apie tai, ką matė naktį, tik rūpestingai stebėjo apylinkę ir laikėsi pasirinktos krypties. Juo toliau jie ėjo, juo atsargesni buvo — žengė kuo tyliausiai.
Už miškelio tęsėsi stepių plokštikalne, banguojanti miškingomis kalvelėmis.
Kiškis suniurzgė ir patraukė nosimi kaip tikras zuikis. Jis parodė netoli besiganančių antilopių būrelį. Gauruočius šoko iš duobės prie Kiškio, ir abu medžiotojai susijaudinę stebėjo baikščius žvėris, kurie jų neužuodė, nes vėjas pūtė ne nuo žmonių pusės.
Antilopės tarsi šokdamos nerūpestingai straksėjo po žolę. Neįsibėgėjusios jos lengvai iššokdavo aukštai viršum žolės — aukščiau savo ūgio. Jų trumpas pilkšvai gelsvas plaukas spindėjo saulėje. Ilgi, kiek lenkti, į viršų stirksą ragai teikė joms gana grėsmingą išvaizdą, bet abu medžiotojai žinojo, kad antilopės niekada nedrįsta priešintis.
Gauruočius nepamiršo, kad šiandien jis negali gaišti laiko medžioklei, bet vis dėlto prabudusi medžiotojo aistra tarsi prikaustė jo žvilgsnį prie besiganančių antilopių. Mirktelėjęs jis pasiūlė Kiškiui šliaužte prišliaužti ir užvaryti eikliakojus gyvulėlius. Koks malonumas nudobti antilopę mikliu kirvio smūgiu!..
Kiškis jau taip pat užmiršo, kur ir ko jie keliauja, ir visiškai įsitraukė į medžioklę. Jis šliaužė užuolankom prie besiganančių žvėrelių. Viena antilopė jau buvo per kelis žingsnius nuo jo. Jis gulėjo žolėje nekvėpuodamas. Iš arti matė, kaip antilopė, kažką uosdama, trūkčioja šnervėmis.
Staiga iš netolimo krūmo švystelėjo kažkoks didelis, panašus į katę žvėris. Baisus leopardas šoko ant išsigandusios antilopės. Griebęs nagais už nugaros, jis parsimetė ją ant žemės ir perkrimto jai kaklą.
Kiškis matė pražiotus alkano plėšrūno nasrus, kuriuose baltavo stiprūs, aštrūs dantys, ir išsigandęs prisispaudė prie žemės kaip paukštelis, iškritęs iš lizdo. Tačiau bematant atitoko ir žole nušliaužė iš pavojingos vietos. Jis jau nebematė, kaip leopardas draskė vargšę antilopę…
Apstulbęs Gauruočius tūnojo už nedidelės kalvelės, bet gerai matė, kas atsitiko. Jis greitai šmurkštelėjo į artimiausius krūmus ir ten laukė savo draugo. Tolumoje dingo pabaidytos antilopės. Atrodė, kad jos skriste skrenda viršum stepių žolių.
Gauruočius, kiek lukterėjęs, tris kartus cyptelėjo kaip pelėnas. Netoliese sujudėjo žolė, ir Kiškis atsidūrė šalia jo. Jis buvo gerokai išsigandęs: šniurkšėjo nosimi ir tankiai mirkčiojo. Nedelsdami abu medžiotojai pasileido bėgti, ir, apsukę didelį lanką, keliavo toliau.
Ant kažkokios kalvos jie sustojo. Gauruočius vėl apžiūrėjo apylinkes.
— Jau nebetoli, — pasakė jis pusbalsiu, bet tuoj pat, užmiršęs atsargumą, garsiai šūktelėjo: — Žiū, ten!
Kiškis įtemptai dairėsi, kur rodė Gauruočius, bet nieko nematė.
— Tik pasižiūrėk pro tuos bukus! — vėl paragino Gauruočius.
— Jau matau dūmus! Dūmai! — nustebęs tarė Kiškis.
Už miškelio, menkai užžėlusiame klonyje, viršum medžių viršūnių kilo melsvi dūmų stulpai.
Nepaprastai atsargiai medžiotojai skverbėsi į priekį. Jie bėgo nuo medžio prie medžio, užsislėpdami už kiekvieno krūmelio. Šit jau jie visai arti prie svetimojo tunto stovyklos. Jau galima gerai įžiūrėti vaikščiojančius žmones.
Bijodami išsiduoti, Gauruočius ir Kiškis įlipo į didžiulį buką ir pasislėpė aukštai jo lajoje. Iš ten jie stebėjo svetimąją stovyklą.
Čia būta stipraus tunto. Jei Gauruočius būtų mokėjęs skaičiuoti, būtų pasakęs, kad šiame tunte, be moterų ir vaikų, yra vienas ir pusė tuzino medžiotojų. Vadas sėdėjo aukštesnėje vietoje, ant ištiesto lokio kailio, o moterys jam nešiojo keptos mėsos gabalus nuo laužo. Vyrai kažką tarėsi, vaikai žaidė toliau žolėje.
— Ten, ten yra Žebenkštis! — sušnibždėjo Kiškis.
Iš tikrųjų Žebenkštis buvo kartu su svetimojo tunto moterimis.
Atrodė, kad ji negalvoja bėgti iš čia. Ji laisvai vaikščiojo po stovyklą. Jaunasis medžiotojas, išsidažęs geltonu moliu, jai įsakinėjo, o Žebenkštis jam patarnavo.
Abu medžiotojai, sėdėdami buke, ilgai stebėjo svetimos stovyklos gyvenimą. Bet jie nieko negalėjo imtis, nes buvo tik du prieš gausingą tuntą.
Kai kurios moterys nuėjo rauti valgomų žolių. Su jomis buvo ir Žebenkštis. Eidama miško pakraščiu, ji prisiartino prie buko, kuriame buvo pasislėpę medžiotojai. Gauruočius pasislinko, kad geriau matytų merginą. Jis pasilenkė į priekį, bet šaka po juo pavojingai siūbavo. Tada jis nusitvėrė viršutinių šakų, o kojomis prilaikė žemutinę, kad ji nejudėtų.
Kiškis sėdėjo ant storos šakos, atsirėmęs į buko kamieną. Pamatęs, kad Gauruočius neatsargiai praskleidė šakas, jis įspėjo šį:
— Ką darai, dar pamatys mus!
Laimė, kaip tik padvelkė vėjelis, ir sušlamėjo kiti medžiai. Gauruočius, ištiesęs rankas ir kojas, nejudėdamas kyburiavo medyje nelyginant beždžionė, mirksėjo akimis ir iš susijaudinimo viepėsi.
Žebenkštis iš žemės išlupo kažkokią šaknį ir vėl grįžo į stovyklą. Gauruočius neiškentęs ūktelėjo Mamutaičio tunto ženklą. Tą garsą galima buvo palaikyti paprastu miško žvėries balsu, bet jų tunto narys turėjo jį atskilti.
Mergina krūptelėjo, sustojo, o kai ūktelėjimas pasigirdo dar kartą, ji suurzgė panašiai kaip žvėris; tatai reiškė: „Ne!“ Paskui bėgte grįžo į savo naujojo tunto stovyklą. Niekas iš svetimųjų medžiotojų neatkreipė dėmesio į šiuos garsus. Gauruočius išsiviepė dar labiau ir tyliai tarė:
— Žebenkštis jau priklauso jiems!
Medyje jie laukė dar gerą valandą, kol pastebėjo, kad būrys vyrų, vadui davus ženklą, kažkur patraukė iš stovyklos. Veikiausiai išėjo medžioti. Iš gestų Gauruočius suvokė, kad kažkur apylinkėje aptiktos mamuto pėdos.
Stovykloje liko tik du sargybiniai, kelios moterys ir vaikai — jie saugos ugnį.
Abu medžiotojai išlipo iš medžio ir prisiartino visai arti prie stovyklos. Nepersimetę nė žodžiu, jie abu pagalvojo, kad dabar gera proga įsigyti ugnies. Jie sugulė nedidelėje duobelėje už erškėčių krūmo, laukdami palankios akimirkos, kad galėtų nepastebėti paimti iš laužo degantį pagalį.
Dvi mergaitės, skainiodamos rūgštynes, priartėjo visai prie tykojančių medžiotojų. Gauruočius ir Kiškis išsigandę jau rengėsi bėgti iš priedangos, bet tuo metu mergaitės pamatė žolėje pelę. Vaikydamosi ją, jos vėl nubėgo tolyn.