Medžiotojai galėjo vėl ramiai stebėti, kas darosi stovykloje.
Laužas nė valandėlės neliko be priežiūros. Sargybiniams čia buvo kas veikti. Dabar jie kepė didelį gabalą elnio mėsos.
Kiškis pamatė kažką labai juokinga. Jis nusirito žemyn į duobutę ir ėmė springti juokais. Vaikinas taip stengėsi nepratrūkti balsu kvatotis, net visas paraudo kaip burokas. Nesitverdamas iš juoko, jis rankomis ir kojomis daužė į žemę, ir Gauruočius, prišokęs prie jo, smarkiai jį prispaudė, kad nesiraičiotų ir nepatrauktų svetimo tunto žmonių dėmesio.
— Kas tau, apžlibęs barsuk? Kokia musė tau įkando? — griežtai klausinėjo supykęs Gauruočius.
— Žiūrėk, Gauruočiau, — pagaliau išlemeno Kiškis, — kaip jie valgo! Jie ryja… — ir jis įsikniaubė veidu į žolę, kad nuslopintų juoką.
Gauruočius žvilgtelėjo į laužą ir pamatė, kaip abu sargai valgo keptą mėsą.
— Ar matai tuos kvailius! — tarė Kiškis ir vėl nuleido galvą už krūmo. — Geras žmogus, įsikandęs mėsą, visada rėžia ją peiliu nuo nosies smakro link, iš viršaus žemyn. O čia — cha-cha! — jie pjauna atvirkščiai — nuo smakro nosies link! Oi, sprogsiu…
Ir Kiškis vėl susirietė iš juoko. Gauruočius jį paspyrė, kad jau nutiltų. Kaip tik čia artinosi Žebenkštis. Ji buvo ne toliau kaip per tris šuolius.
Gauruočius švelniai cyptelėjo stepių pelėno balsu. Mergina krūptelėjo, apsidairė ir paskui — kaip niekur nieko — atsisėdo prie erškėčių krūmo. Abu medžiotojai ūktelėjo sutartą tunto ženklą. Paskui Gauruočius ją tyliai prakalbino:
— Žebenkštie, bėk su mumis!
Mergina papurtė galvą. Ji liksianti čia.
Gauruočius valandėlę patylėjo. Aplinkui buvo ramu, tad jis vėl prabilo:
— Žebenkštie, mes neturime ugnies!
— Tai ko norite? Eikite šalin! — atsakė mergina į erškėčių krūmų pusę, pindamasi į plaukus dirželį.
— Duok mums ugnies, Žebenkštie! — paprašė Gauruočius ir nusviedė merginai gabalą kempinės, kurią buvo nulupęs nuo buko.
Žebenkštis dar valandėlę tvarkėsi plaukus, paskui paėmė kempinę ir nuėjo prie laužo. Po valandėlės ji grįžo. Eidama pro erškėčių krūmą, numetė rūkstančią kempinę ir tyliai pasakė:
— Eikit, eikit! Medžiotojai greitai grįš, ir jums bus blogai!
Kiškis kaip gyvatė nušliaužė per žolę ir grįžo atgal, laikydamas rankoje kempinę. Jo akys spindėjo džiaugsmu.
— Na, tai bėkim! — ragino Gauruočius, rengdamasis šokti iš duobės.
— Dar palauk! — prašė Kiškis, dairydamasis į stovyklą.
— Ko gi laukti? Žebenkštis neis su mumis…
— Aš norėčiau anos merginos! — sušnibždėjo Kiškis ir parodė kokių keturiolikos metų mergaitę, kuri kaip tik tempė iš miškelio prie laužo sausuolį ir linksmai juokėsi žybčiodama dantimis. Bet tuoj pat jis aiktelėjo iš skausmo, mat, Gauruočius gerai jam užtvojo. Baisiai išsiviepęs iš pykčio, jis tris kartus sušnibždėjo sutartą tunto ženklą. Tai buvo įsakymas, kuriam Kiškis negalėjo pasipriešinti. Vyresnysis medžiotojas turėjo teisę įsakyti jaunesniajam viso tunto vardu. Tas, kas nepaklusdavo vyresniojo paliepimui, būdavo baudžiamas baisiausia priešistorinių laikų bausme — išvijimu iš tunto. O tai buvo baisiau, negu mirtis.
Todėl Kiškis greitai atitoko ir nuolankiai pažiūrėjo į Gauruočių. Šis apžvelgė apylinkę ir, neišvydęs nieko įtartino, mostelėjo Kiškiui; abu medžiotojai nušliaužė į kitą duobę, o paskui, dengiami jaunuolyno, pasilenkę nubėgo į mišką.
Po buku jie stabtelėjo.
— Parodyk! — tarė Gauruočius ir švelniai papūtė į smilkstančią kempinę. Jis pūtė tol, kol iš jos ėmė lėkti smulkios kibirkštėlės.
— Turime ugnį! Hoja-hoj! Greičiau į tuntą!
Abu medžiotojai bėgo ristele, norėdami greičiau pasprukti iš svetimojo tunto žemių. Gauruočius gerai atsiminė kelią atgal, todėl jie tolo greitai ir nesvyruodami.
Už miškelio atsivėrė stepės lyguma, prorečiais apaugusi krūmais. Čia reikėjo eiti ypač atsargiai. Iš labai toli galėjai pamatyti kiekvieną žmogų ar žvėrį, einantį plokštikalne. Todėl abu medžiotojai sėlino pasilenkę, dairydamiesi žemesnių vietų.
Staiga vyrai sustojo nustebę: jie pamatė žemėje milžiniško žvėries pėdsakus.
Abu medžiotojai vienu sykiu sušuko:
— Mamutas!
Jie apsidairė, ar kartais nepamatys kur arti milžiniško dramblio. Pėdsakai buvo švieži.
Bet visur aplinkui buvo tylu ir ramu.
Tada jie patraukė toliau. Kitą kartą jie būtų ėję mamuto pėdomis ir jį susekę, bet šiandien, kai tuntas dar toli ir vado pavedimas galutinai neįvykdytas, reikia viską palikti! Į priekį!
Saulė maloniai šildė. Jau buvo vidudienis. Kažkur kukavo gegutė, o po žydinčias pievas skraidė bitės.
Medžiotojai laimingai perėjo plyną stepę ir nusileido miškingu šlaitu į slėnį pailsėti. Ten sukramtė po gabalą mėsos, pirma padaužę ją akmeniu, atsigėrė iš upelio ir patogiai išsitiesė žolėje.
Abu džiaugėsi ugnele, rusenančia sausoje kempinėje. Meiliai apžiūrinėjo ją iš visų pusių, stebėdami, kaip smilkstanti ugnelė vis daugiau ir daugiau ryja kempinę. Kai liko jau tik gabaliukas kempinės, Gauruočius rado naują pintį, dar geresnę, ją uždegė ir senąją nusviedė šalin.
— Kas čia? — Jie išgirdo kažkokius garsus.
Abu medžiotojai pašoko, viskam pasirengę.
Balsai artėjo.
— Jų daug! — sušnibždėjo Gauruočius.
— Bėkime!
Kaip tik tuo metu iš už plataus krūmo į pievutę įžengė kažkoks medžiotojas, išsitepęs kūną geltonu moliu, ir pamatė nustebusį Gauruočių su Kiškiu. Jis garsiai riktelėjo.
Gauruočius nėrė kaip strėlė tarp krūmų, o Kiškis paskui jį. O varge! Akimirka jis pažino Žaltį, kuris vakar buvo jų belaisvis. Kovoti nebuvo ko ir norėti, nes į slėnį pagal upelį ėjo visas priešų tuntas.
Gauruočius už krūmų dar apsidairė, pačiupo akmenį ir paleido jį į Žaltį. Sis, pataikytas į galvą, susvirduliavo. Bet po akimirkos ėmė visa gerkle šaukti savo draugus į pagalbą. Jis pažino Gauruočių iš jo sudarkyto veido ir dabar pašėlusiai skatino vytis bėgančius medžiotojus.
Kiškis kiek neatsargiai uždelsė, ir viršum jo galvos pralėkė kirvis, kuriuo į jį sviedė įniršęs Žaltys.
Bet kol pribėgo daugiau medžiotojų ir kol Žaltys jiems nors skubom paaiškino, kad čia, jų žemėje, yra du svetimi įsibrovėliai, Gauruočius ir Kiškis vis dėlto laimėjo galiuką. Jie nedaug tepabėgėjo, bet spėjo pasislėpti tarp medžių ir krūmų, taigi persekiotojai, jų nebematydami, turėjo vytis pagal pėdas ir dėl to kiek užgaišo. Bet netrukus tarpas vėl galėjo sumažėti, nes šit jau sulėkė visa krūva vijikų, ir tuojau visi vienas per kitą pasileis paskui svetimuosius, stengdamiesi užbėgti už akių.
Gauruočius vienoje rankoje spaudžia smilkstančią kempinę, o kita ranka skiria krūmų šakas. Pro atvirą burną jam tįsta putos. Kiškis stenėdamas stengiasi neatsilikti. Jis beveik nusimušė kojos pirštą į kyšantį akmenį, ir kraujuotos jo pėdos dabar padės priešams juos persekioti.
Vėl eina smarkyn kojų dundesys — tai artėja medžiotojai, trokštą nubausti įžūliuosius įsiveržėlius už galingojo tunto žemės išniekinimą.
Gauruočius staiga klaikiai riktelėjo.
Nedaug trūko, kad jis su Kiškiu būtų užlėkęs ant gulinčio raganosio. Galingas žvėris nuostabiai greitai pašoko, bet kol jis įsiręžė pulti, abu bėgliai pranėrė pro jį ir įlindo į tankmę kaip sužeisti šernai.