Tuo tarpu raganosio dėmesį patraukė persekiotojai. Nuleidęs galvą prie pat žemės, grėsmingai atkišęs virš nosies styrančius ragus, kojomis įsispyręs į žemę, grėsmingasis raganosis pasitiko Žaltį ir jo apstulbusius draugus.
Kas paskui čia dėjosi, nei Gauruočius, nei Kiškis nežinojo. Jie tik girdėjo išgąstingus šauksmus ir baisias dejones.
Persekiotojų būrys, susidūręs su baisinguoju storaodžiu, išsibarstė po mišką. Po kiek laiko jie ūkaudami vėl susirinko į krūvą. Tik Žaltys su trimis bendrais nepailsdami persekiojo toliau.
Kraujuotos pėdos vedė prie netolimos Sazavos.
Nesvarstydami jie puolė į upę ir išlipę kitame krante ėmė rūpestingai ieškoti pėdų.
— Aha! Jie čia neišlipo! Nori mus supainioti! — šaukė Žaltys. — Reikia paėjėti paskui juos galiuką vandeniu, žinome tokius gudruolius!
Grupė persekiotojų šoko ieškoti kruvinų pėdų, dairydamiesi jų dešiniajame upės krante pasroviui. Po valandėlės jie dingo.
Tada kairiajame krante, tankioje seno gluosnio lajoje pasigirdo lyg pelėno cyptelėjimas.
Šaukdamas: „Oras švarus!“ nuo medžio nušoko Gauruočius.
Iš gluosnio kiaurymės išlindo ir Kiškis.
Jie buvo patenkinti. Persekiotojai nepastebėjo seno gluosnio ir nubėgo kažkur tolyn kitu krantu.
— Hehehe! — džiaugėsi Gauruočius, plodamas sau per kulšis.
— Hahaha! — juokėsi Kiškis, krutindamas savo di deles ausis.
Matyt, Žalčio būrys neturi gero pėdsekio.
Abu dar kartą apsidairė ir, nematydami nė girdėdami nieko įtartino, įbrido į vandenį.
— Palauk dar! — pasakė apdairusis Gauruočius ir pasiklausė. — Jie grįžta! Slėpkimės!
Bet jau nebebuvo kada ieškoti slėptuvės.
Tad Gauruočius atsitūpė vandenyje, tik galva ir ranka su kempine kyšojo viršuj. Kiškis pasielgė taip pat: jis dar spėjo pastebėti, kaip keturi persekiotojai kitoje upės pusėje išėjo iš krūmų ant kranto. Laimė, kad vandenyje būta didelių akmenų, tarp kurių kunkuliavo vanduo. Kitaip jie tikriausiai nebūtų pasislėpę nuo vijikų.
Staiga Kiškis pajuto, kaip Gauruočius timptelėjo jį vandenyje už kojos. Ko jis nori?
Rodosi, kad jie beveik jau kaip ir pastebėti. Keturi medžiotojai ant kranto taip atidžiai apžiūrinėja upę ir pakrantę, kad vargu ar pro jų akis praslys kyšančios bėglių galvos. Jie tikriausiai nepaprastai stebisi, kur dingo bėgliai. Kiškis tūno, vien tik nosį iškišęs iš vandens, ir galvoja, kad persekiotojai, brisdami atgal, tikriausiai už jos užklius. Varge, sunku bus kovoti dviem prieš keturis!
Na, bet ką gi — kovoti tai kovoti, juk jiedu — šaunūs plačiųjų stepių medžiotojai.
Gauruočius vėl truktelėjo Kiškį už kojos.
Žiū, jis tempiasi artyn plaukiantį alksniuką, kuris čia buvo įstrigęs tarp akmenų. Kiškis greitai susivokė, ir šit jau abu medžiotojai, prisidengę galvas plaukiančiu keru, brenda kur giliau. Smilkstančią kempinę jie užmovė ant nulaužto pagalio.
Sazavos paviršiumi ramiai plaukia pusiau nugrimzdęs alksnio keras.
Persekiotojai, neradę dešiniajame krante nė menkiausio pėdsako, nusprendė perbristi upę atgal ir dar kartą apžiūrėti, kur baigiasi pėdos.
Žaltys tarė:
— Na ir gudrūs! Juk jie liko kairiajame krante! — ir, iškėlęs kirvį, nubrido per upę prie akmenų, kur vos prieš valandėlę dar kiūtojo Gauruočius su Kiškiu.
Plaukiantis alksnis jau toli — kažin ar pasiektų jį sviestas akmuo.
Išlipęs į krantą, Žaltys greitai pastebėjo kraują ant senojo gluosnio.
Nesvarstydamas jis taip smogė kirviu į gluosnį, kad tas net sudundėjo. Žvilgtelėjo į išdubą — nieko! Tik balutė šviežio kraujo rodė, kad čia visai neseniai kažkieno būta.
— Kažkas buvo įsilipęs į gluosnį! — nusprendė vienas medžiotojas, radęs keletą nulaužtų šakučių.
Jie nekantriai ieškojo toliau, ar pėdos neina nuo gluosnio pakrante, bet nerado nė mažiausio pėdsako. Neapsižiūrėję jie patys sutrypė žemę.
— Upės jie neperbrido, ir čia, prie šio gluosnio, baigiasi jų pėdos! — nutarė keturi persekiotojai. Bėgliai dingo taip paslaptingai ir nesuprantamai, kad medžiotojus pagavo baimė.
Kurgi jie dingo?
Keturi medžiotojai klūpo žolėje, sukišę galvas po gluosniu. Jie sustingę žiūri vienas kitam į akis, kaip kartais daro žvėrys didelio įtempimo valandą. Puikūs pėdsekiai, kurie tris dienas gali bėgti žvėrių pėdomis, jų nepamesdami, apimti išgąsčio.
Jų protas negali šito aprėpti.
Tyli gudrusis Žaltys ir patyręs Gandras, nė žodžio netaria stiprusis Jautis ir greitasis Sakalas… Tik ausimis karpo.
NARSUSIS VAIKINAS
Mamutaičio tunte liūdna.
Nėra kaip išsikepti sumedžioto elnio… Žmonės, pripratę prie keptos ir rūkytos mėsos, be jokio malonumo kramto žalią, tąsią mėsą.
Visi laukia pasiuntinių. Ar parneš jie ugnies? Ar iš viso sugrįš?
Kartkartėmis kas nors nueina ant kalvos ir veltui laukia, ar nepastebės kokio ženklo tolumoje.
Vaikai, žinoma, valandos nepasėdi. Jie vėl žaidžia prie upelio su aukso grūdais. Vakarykštis pylimas išardytas, vanduo vėl nuslūgo, o aukso rūda spindi saulėje smulkiais žiburėliais.
Vyrai ir moterys abejingai mynioja aukso lobį. O kai vaikai rodo jiems pilnas saujas spindinčių smilčių, jie nusigręžia, nes auksas jiems primena prarastą ugnį… O, kad stovykloje vėl sužėruotų ugnis!
Kai kurie medžiotojai taisosi ginklus: naujais dirželiais raišioja akmens brūklius ir atbukusius kirvius prie įskeltų kotų. Vadas Mamutaitis mikliai skaldo titnaginius peiliukus iš didesnio akmens ir spraudžia juos į kotus, pasidarytus iš elnių ragų galų, dar sutvirtindamas derva.
Vaikai šūkauja: suaugusių rūpesčiai jiems negadina nuotaikos.
Kai Voveriukas, veltui ieškojęs dingusios žąsies, nusivylęs grįžo pagal upelį atgal, išdykę vaikai jam pajuokiamai šaukė: „Žą-sele, žą-sele, žą-sele!“ Niūrus Voveriukas įširdo ir su pagaliu rankoje ėmė vaikytis rėkaujančius mažylius. Jis toli vijosi vaikus, o kai jie pasislėpė krūmuose, ėmė mėtyti į juos akmenis.
— Palauk, Varle, sudraskysiu tave į gabalėlius ir sušersiu varnoms! — grasino jis išdykusiai Varlytei, kuri sumaniai lakstė aplink erškėčių krūmą ir nesidavė pagaunama. Gaila, kad Kopčemas kažkur nuėjo, tikriausiai būtų jam pagelbėjęs.
— Žą-sele, žą-sele! — skambėjo iš visų pusių.
Voveriukas suprato, kad nė vieno augesnio pašaipūno nesugriebs, o keršyti mažyliams nedera busimajam elnių ir mamutų medžiotojui. Tad jis kitaip išreiškė savo panieką: pasilenkęs atsirėmė rankomis į žemę, o kojomis taip smarkiai ėmė rausti dirvą, kad žolė ir moliai žirte žiro į pašaipūnų pusę.
Paskui jis pašoko ir nubėgo šalin. Vaikai jam įsipyko. Jis ir šiaipjau nelaimingas, kad dingo žąsis, o tie pašaipūnai dar iš jo tyčiojasi! Nė matyti jų nenori!
Voveriukas nueis toli toli, ir tada visi jį šauks, kaip jis šaukia savo žąselę. Ir toji bjaurioji Varlytė verks, kai nebeturės su kuo lenktyniauti stepėje ir rungtis dėl vietos guolyje. Jis sumedžios riebų elnią ir vienas visą suvalgys, kad net pilvas išpamps kaip barsuko. Nė nugraužto kaulo nenumes tiems berniūkščiams. Nė gabaliuko ragų niekam neduos, ir kailį sau…
Čia Voveriuko mintis nutrūko.
Jis jau buvo nudūlinęs gerą galą, nors ėjo ne tiesiai, o vingiais. Nė pats nežinojo, kur eina. Nieko nematė, nieko negirdėjo, tik, nuleidęs galvą, žingsniavo, kur kojos nešė. Šmaukščiodamas rykšte, jis tarpais kapojo gėlių žiedynus. Bet staiga Voveriukas sustojo. Jo širdyje pabudo medžiotojas.