Prieš jį minkštoje žemėje buvo įspaustos kažkokios pėdos. Voveriukas užmiršo pyktį ir ėmė gyvai tyrinėti pėdas, kaip buvo matęs darant senus medžiotojus.
— Tai ne elniai, — tarė sau tyliai. — Ir ne antilopės! Reikia pasižiūrėti, kas tai per žvėrys!
Smalsumo pagautas berniukas nubėgo ryškiomis kelių kanopinių žvėrelių pėdomis.
Jis buvo jau taip įgudęs medžioti, kad mokėjo daug ką išskaityti iš pėdų. Po valandėlės Voveriukas jau žinojo, kad žvėrių čia eita neseniai — mat, rado šviežio mėšlo. Jis įsidėmėjo, kad jų kanopos skeltos, aštriais kraštais, todėl neslysta lygiais akmenimis. Jis matė nukandžiotų kerpių ir apskabytų žolelių, matė apkramtytų šliaužiančiųjų gluosnių bei išrautų ir sulamdytų gebenių, kurios paprastai raitosi prie uolų, pavėsyje. Be abejo, visais tais augalais gardžiavosi žvėrys, bet jam vis dėlto liko neaišku — kas jie per vieni?
Neilgai reikėjo sukti galvą.
Išėjęs į stepių plokštikalne, jis aptiko kokių dešimties sraigtaragių turų bandą, kurią taikėsi pulti vilkai.
Sraigtaragiai turai, stiprios gauruotos avys, didumo kaip veršiai, užklupti sustojo ratu, atkišę į lauką ragus. Stipriausias patinas bėgiojo aplinkui ir narsiai kovėsi su puolančiais plėšrūnais. Jo trumpi, įviji ragai ant plačios, tvirtos kaktos galėjo atremti net stipresnį priešą, negu vilkas. Pagal ausis ragai rietėsi žemyn, o aštrūs jų galai buvo grėsmingai atsikišę į priekį.
Narsus gyvulys trypė stipriomis kanopomis, drąsiai atstatęs prieš vilkus nulenktą galvą. Jo tankios vilnos draikėsi po žolę.
Voveriukas matė, kaip patinas, pakėlęs vilką ragais, nusviedė jį, bet tuo tarpu antrasis vilkas griebė kitam turui už gerklės. Išgąsdintų žvėrių būryje kilo sąmyšis.
Turai, vadovaujami galingojo patino, pasileido bėgti.
Vilkai leidosi paskui, šokinėdami ir kandžiodami juos, bet greitai liovėsi vytis būrį ir puolė persekioti kelis atsiskyrusius turus, kurie per sąmyšį po vieną išlakstė.
Voveriukas — kone jam akys išsprogo — nepaprastai susijaudinęs stebėjo, kuo baigsis tos gaudynės. Jis nė nepagalvojo slėptis nuo vilkų.
Sutraškėjo krūmai, ir takeliu išbėgo sužeistas turas baisiai išdraskyta gerkle. Voveriukui rodėsi, kad gyvulys tuoj tuoj kris, nes svirduliavo tarp krūmų lyg apdujęs, o jo kraujas dažė žolę.
— Tai būtų šaunus grobis! — pagalvojo berniukas ir įsidrąsinęs prisiartino prie sužeistojo turo. Žvėris iš tikrųjų parpuolė ant žemės ir sunkiai alsavo. Gauruota ilga vilna ir juosvai ruda jos spalva darė turą panašų į lokį.
Turas kilstelėjo galvą ir išplėstomis akimis pasižiūrėjo į berniuką. Voveriukas pagalvojo, kad jis nori atsikelti ir gal pabėgti, todėl čiupo turą už ragų ir prispaudė jo galvą prie žemės.
Tačiau turas dar nebuvo toks nusilpęs, kaip atrodė, o Voveriukas nebuvo toks stiprus, kaip kad pats, įkarščio pagautas, galvojo. Turas pakilo su Voveriuku, kuris stengėsi jį prispausti prie žemės, ir atsistojo ant kojų. Voveriukas nepasileido ir dabar sėdėjo sužeistam gyvuliui ant nugaros. Jis įsikibo į turo gaurus rankomis ir kojomis ir laukė, kol turas nukraujuos.
Staiga netoliese sukaukė vilkai, ir išsigandęs gyvulys subliovė. Voveriukas krūptelėjo nuo išgąsčio, o turas, ant kurio nugaros prisispaudęs gulėjo berniukas, pasileido pašėlusiai bėgti.
Berniukas turėjo tvirtai laikytis, kad nenupultų. Gerai, kad turo vilnos buvo tokios ilgos! Šuoliuodamas per kupstus ir duobes, per laukymes ir krūmus, bėgo vilkų kauksmo pabaidytas sužeistas žvėris. Gal jis nė nejautė, kad neša berniuką ant nugaros. Tai buvo priešmirtinis bėgimas.
Voveriuką gerokai aptalžė šakos, nes turas, apakęs nuo siaubo, kartais brovėsi pro neįžengiamus krūmynus. Retkarčiais iš skausmo berniukas sustenėdavo, bet nepasileisdavo. Veikiau žus, negu pasiduos!
O turas su berniuku lekia kaip patrakęs, tarsi nebūtų sunkiai sužeistas.
Vilkų jau niekur nė kvapo…
Tuo tarpu vaikai stovykloje jau seniai užmiršo Voveriuką ir susirado kitų užsiėmimų. Jiems tiktai nepatiko, kad suaugę medžiotojai, o taip pat motinos šiandien visai nesidomi jų žaidimais.
Anksčiau Stipruolis jiems kartais visą pusdienį rodydavo, kaip bėga lokys, kaip eina mamutas, kaip šuoliuoja antilopė, o šiandien jis guli ir nekreipia dėmesio į vaikus…
Senoji Blindė taip pat mėgo vaikus ir būdavo jiems maloni, bet šiandien tik murma ir murma…
Trumpai sakant, stovykloje šiandien nėra pramogų. Visi prislėgti. Valandėlę paguli ant kailių, atsikelia, pavaikštinėja šen ten, atsisėda, paskui vėl vaikštinėja. Nematyt to gyvo bruzdesio, kuris derėtų šauniam medžiotojų tuntui, pasižymėjusiam tieka garbingų kovų su žvėrimis…
Vadas aštriu akmeniu gramdo elnio kailį, kartkartėmis griežtai dėbtelėdamas į Pelėdą, nevykusį ugnies saugotoją.
Moterys, matydamos apniukusį vadą, taip pat neprataria žodžio be reikalo.
Dar niekada laikas nebėgo taip pamažu, kaip šiandien. Visus slegia mintys apie užgesusią ugnį.
Staiga Mamutaitis paleidžia kailį iš rankos ir įtemptai klausosi. Ir kiti medžiotojai kažką išgirdo.
Mamutaitis, Ukmasas, Stipruolis ir kiti pašoko ir griebėsi už ginklų.
Moterys išsigando, vaikai persigandę ėmė klykti.
Ten, tarp krūmų, lyg patrakęs dumia kažkoks keistas padaras. Girdite dundesį? Kūnas tarsi lokio, o bėga kaip elnias. Kas jam ant nugaros?
— Turas! Ir, rodos, sužeistas!
Ant jo nugaros guli berniukas, įsikibęs į išgąsdinto žvėries kailį…
Visą stovyklą sujudino nepaprastas įvykis.
Vaikai jau pažino ant turo jojantį berniuką ir šaukia:
— Voveriukas joja! Voveriukas joja!
Medžiotojai išsisklaidė, pastodami kelią sužeistajam žvėriui.
Moterys stovėjo sustingusios iš nuostabos ir, išpūtusios akis, stebėjo nematytą Voveriuko jojimą.
Sutraškėjo šakos, ir kraujais pasruvęs turas pražiotais, apsiputojusiais nasrais įbėgo į stovyklą. Visur kitur medžiotojai užstojo jam kelią.
Vaikai ir moterys pratrūko triukšmingai džiūgauti. Berniukai šaukė visa gerkle ir rankomis plojo sau per strėnas. Labiausiai šėlo Kopčemas. Jis šokinėjo kaip patrakęs ir bliovė kone plyšdamas.
Voveriukas ant turo nugaros pakėlė galvą ir, pamatęs, kad atsidūrė namie, tarp savųjų, iš nuostabos išpūtė akis.
Mamutaitis staiga užsimojo ir smogė turui kirviu į tarpuakį. Turui sulinko kojos, ir jis susmuko tiesiai prie laužo, o Voveriukas nušoko ant žemės.
Medžiotojai puolė prie turo.
Voveriukas vis dar negalėjo atsipeikėti. Jo nepaprastas sugrįžimas į stovyklą buvo lygus pergalingam triumfui.
Kuris suaugęs medžiotojas sugebės taip drąsiai pasielgti?
Kažkas apkabina Voveriuką, ir visi garsiai stebisi jo narsiu žygiu.
Varlytė vis dar šaukia pilna gerkle ir be paliovos šokinėja kaip apsėsta aplink Voveriuką. Berniūkščiai, didžiausiai nustebę, šmurkščioja nosimis ir, ausis ištempę, gaudo kiekvieną Voveriuko žodį. Kopčemas žavisi narsiu savo bičiuliu.
Po ilgos tylos stovykloje stojo triukšmingas, gyvas bruzdesys. Net senus, įgudusius medžiotojus suaudrino šis įvykis, ir Voveriuko pasakojimą jie palydi šauksmais.
Mamutaitis iš odinio maišelio ištraukė gražų, dailiai nuskeltą titnagą aštriais ašmenimis ir, pagyręs viso tunto akyse Voveriuką už medžiotojišką narsą, padavė jam brangųjį akmenį.
Voveriukui suspindo akys. Jis pagriebė aštrųjį titnagėlį ir prispaudė jį prie krūtinės. Jo karštas noras išsipildė! Jis turės ietį kaip tikras medžiotojas! Mokysis medžioti stiprius žvėris! Oi, kaip puiku!