Vaikai, moterys ir medžiotojai palydėjo vado dovaną dar didesniais šūksmais ir valiavimais, net nuo miško atlėkė aidas.
Voveriukas tapo dienos didvyriu.
Tuntas iš jo dar sulauks šaunių žygių, apie kuriuos bus ilgai pasakojama prie stovyklos laužų.
NAUJOJI UGNIS
Saulė nusileido. Gaisai nudažė beveik pusę dangaus.
Kurapka, turėjusi lizdą netoli stovyklos, nusivedė savo mažąją šeimyną nakties miego.
Padvelkė vėsus vėjelis.
Moterys šaukė vaikus gulti ir baugino nepaklusniuosius sakydamos: „Palauk, vilkas pagriebs!“ — arba: „2iū, lokys tavęs tyko!“ Ir vaikai tekini bėgo prie savo motinų.
Trys medžiotojai ir dvi moterys grįžo iš miško. Jie partempė sausuolį ir parnešė didelius glėbius žabų.
— Kam tie žabai? — iškošė pro dantis vadas.
— Pamatysi, jie grįš! Vėl turėsime ugnį: — pareiškė Stipruolis.
Tačiau šiandien nebuvo nuotaikos vakaro pokalbiui. Šaunusis Voveriuko nuotykis jau buvo aptartas, visi iki valiai prisišnekėj.o. Net Varlytė liovėsi čiauškėjus.
Greitai tuntas sugulė miego.
Mamutaitis pastatė sargybą, primindamas, kad vilkai ir hienos vis įžūliau braunasi į stovyklą. Juos vilioja šviežiai išdarinėto turo kvapas, ir dabar reikia gerai sergėti.
Mėnulis patekėjo vėliau, negu vakar, o kai jis pakilo viršum miško, pamatė tuntą bemiegantį.
Apie vidurnaktį sargybinis Koumačas išgirdo įtartiną garsą. Ne, čia ne vaiko knerkimas, kai jis surinka, apsisapnavęs, kad kovoja su lokiu.
Jis tyliai įspėjo ir antrąjį sargą — Stipruolį, ir abu nuslinko prie krūmų, iš kur sklido tarsi dejavimas. Mėnulis išlindo iš debesies ir sidabrinių spindulių pluoštu apšvietė žalią pievelę.
Kažkoks šešėlis šliaužė žole. Gal hiena? Abu sargai prislinko arčiau. Jie pažino, kad tai žmogus. Šoko prie jo, ir šešėlis kilstelėjo.
Tai buvo Gauruočius!
Sargybiniai pažino mėnulio šviesoje jo išsiviepusį veidą.
Vyrai čiupo jį už pečių ir bejėgį nuvilko į stovyklą.
Jis davė pavojaus ženklą.
Tuoj pašoko Mamutaitis, Džganas, Ukmasas ir kiti vyrai, pasirengę narsiai atremti bet kokį laukinio žvėries ar priešo puolimą.
Visi susiburė aplink Gauruočių.
— Tu sužeistas?
Nuvargęs medžiotojas papurtė galvą ir atsisėdo žolėje. Vyrai pasodino jį ant kailio, atrėmę į didelį aukso rūdos gabalą. Triukšmo pažadintos, artyn priėjo ir kelios moterys, bet jos nedrįso prabilti tariantis vyrams.
Atsitiko kažkokia nelaimė!
Gauruočius vos gyvas. Kiškis gal jau užmuštas, ugnies nėra! Vargas, vargas!
Gauruočius atsikvėpė ir silpnu balsu ėmė pasakoti:
— Aš nesužeistas… tik pavargęs! Kiškis gyvas… sužeistas… liko žemai miške… Nešiau jį ant nugaros per du kalnus… Pajėgiau… tik iki uolų… ir nuėjau šaukti jūsų. Skubėkite jam į pagalbą!
Kažkas su kailiu atnešė iš upelio vandens ir apšlakstė nusilpusį Gauruočių.
Gerai, kad bent abu pasiuntiniai gyvi! Jų prapultis būtų skaudus nuostolis susilpnėjusiam Mamutaičio tuntui, kuris, pabėgus Peštukui ir jo draugams, neteko kelių narsių medžiotojų.
Po valandėlės Gauruočius jau galėjo atsistoti. Jo užgrūdintas kūnas atsigavo nuostabiai greitai.
Mamutaitis atnešė kelis kaulus, suskaldė juos kirviu ir padavė Gauruočiui. Šis godžiai iš jų iščiulpė smegenis, didžiausią medžiotojų skanėstą.
— Ar radote ugnies? — pagaliau išdrįso paklausti prasikaltęs ugnies saugotojas Pelėda.
Bet Gauruočius jau neišgirdo jo klausimo. Jis atsistojo ir, remdamasis lazda, mėgino eiti.
— Einam! — šūktelėjo šaunusis pėdsekys medžiotojams.
— Gauruočiau, atidėkim žygį iki ryto! — sakė kai kurie medžiotojai. — Kurgi tu nueisi toks nusilpęs?
— Ten Kiškis guli kraujuos, palikau jį miške! — paaiškino Gauruočius.
— Palauk iki ryto, pailsėk, — įkalbinėjo jį medžiotojai.
— Tada aš eisiu vienas, jūs pasilikite! — sušuko Gauruočius, priekaištingai viepdamasis, ir ėmė šliaužti atgal į mišką.
Mamutaitis šūktelėjo:
— Neisi vienas, Gauruočiau!
Vadas paskirstė savo vyrus: pusę medžiotojų paliko stovykloje, o kitiems liepė eiti gelbėti Kiškio. Ir pats nuvedė juos į tamsų mišką.
Gauruočius rodė kelią.
Likę stovykloje žiūrėjo į nueinančiuosius, kol šie išnyko jiems iš akių.
Paskui žmonės vėl sugulė ir apsiklojo kailiais. Po pusiaunakčio esti šalta.
Sargybiniai apėjo visą stovyklą. Vilkų nematyti.
Blankus mėnuo vėl pažvelgė pro debesis. Niekas nė krusteli. Aplinkui tyli naktis.
Kai aušra rytuose nušvietė dangų ir ėmė busti paukščiai, iš miško išėjo keista vora.
Priekyje žengė du medžiotojai. Už jų keturi vyrai neštuvais iš šakų nešė sužeistąjį Kiškį. Paskui juos ėjo tunto vadas, prilaikydamas nusikamavusį Gauruočių. O jiems įkandin žingsniavo Išlūžęs Dantis ir Vilko Nagas, pasivėrę ant karties dar šviežią neišgramdytą lokio kailį. Vorą baigė keli medžiotojai, nešantieji mėsą.
Vos sargai pamatė vorą, pakėlė ant kojų visą stovyklą. Vaikai pliki šoko iš guolio ir nubėgo pasitikti pareinančių vyrų. Paskui lenktyniaudami bėgo atgal, nešdami džiaugsmingą žinią:
— Visi grįžta!
— Sumedžiojo didžiulį lokį!
— Parsineša ugnį!
Vos Pelėda išgirdo, kad vyrai neša ugnį, kaip strėlė išlėkė iš stovyklos ir, keistai šokinėdamas šlubąja koja, šūkalodamas bei linksmai mostaguodamas, sveikino sugrįžtantį būrį.
Visa stovykla atgijo. Visur triukšmas, klegesys, džiaugsmas.
Vos paguldė sužeistąjį Kiškį, Mamutaitis įkūrė ugnį iš atsineštosios kempinės.
Nauja ugnis!
Suplazdėjo liepsna ir nušvietė stovyklą.
Visi pratrūko džiūgauti.
Valio! Vėl dega ugnis! Ei-ei-ei!
Kažkas atnešė šakų. Kaip maloniai šildo laužo liepsna! Salin liūdesį, atėjo džiaugsmo metas!
Vyrai tuoj su varstė ant iešmų mėsą ir, susėdę aplink laužą, ją kepa. Moterys ir vaikai susispietę kiek atokiau: vieta prie laužo priklauso vyrams. Garbingiausioji vieta — prieš vėją — kaip visada, palikta tunto vadui. Šit Mamutaitis jau ridena didelį akmenį ir sėdasi. Žėrintys akmens grūdeliai blykčioja, ugnies nušviesti.
Nors visi nekantrauja, norėdami išgirsti naujienų, niekas nedrįsta pradėti kalbą, kai tunto vadas atsisėdo savo garbės vietoje. Tik jis vienas gali nutraukti tylą.
Pagaliau jis prabyla. Jis ne koks kalbėtojas, ir kartais jam pritrūksta žodžio. Jo kalba panaši čia į miško ošimą, čia į šakų traškėjimą ar vėjo švilpimą, čia į žvėrių balsus. Visi, kurie naktį praleido stovykloje, gaudo žodžius iš jo lūpų ir skaito mintis iš jo veido, besikaitaliojančio balso ir kūno judesių.
— Gauruočius visa apsakys, kai pailsės. Kad parnešė ugnį — patys matote. Aš papasakosiu, kaip mes radome naktį Kiškį. Ar uždėjote jam ant žaizdų gysločių? Gerai. Jam nėra taip jau bloga. Galės bėgiot — ant kojos jam dar liko nemaža pirštų, tik kraujo daug neteko… Gauruočius mus ilgai vedė mišku ir plokštikalne. Staiga pastebėjome prie uolos mažą žiburėlį. Gauruočius pasakė, kad ten Kiškis. Jisai buvo palikęs jam kempinę, nes bijojo ją pamesti, iš paskutiniųjų jėgų šliauždamas į stovyklą. Tuoj pribėgome prie ugnies, bet ką pamatėme?