Ugnis jau buvo beužgęstanti. Kiškis paskutiniu nuodėguliu gynėsi nuo didžiulio lokio. Riktelėjome mūsų šūkį ir šokom Kiškio gelbėti… Dabar matote, kad tai būta didžiulio patino! Tokio kailio dar neturėjome…
— Ir tu, Mamutaiti, nudobei jį! — prabilo vienas iš medžiotojų.
— Patylėk! — sudraudė jį vadas ir pasakojo toliau:
— Mes atkreipėm lokio dėmesį į save ir tokiu būdu išgelbėjom Kiškį. Vargšas Kiškis, dar mums nebaigus kautis, susmuko prie laužo. Paskui įkūrėm laužą ir tuoj nunėrėm lokiui kailį. Duokit čia vieną leteną, išsikepsiu!
Vadas baigė pasakojimą, ir tik dabar prasidėjo triukšmingas pokalbis. Kiekvienas turėjo ką pasakyti, ir kiekvienas norėjo ką nors sužinoti.
Vaikai, išpūtę akis, klausėsi ką pasakojo narsūs medžiotojai. Visas išsiterliojęs Šaipūnas mikliai sugavo nebaigtą graužti kaulą, kurį jam vienas medžiotojas pamėtėjo. Berniukas apsilaižydamas gardžiai graužė pusžalės mėsos likučius.
Įdienojo. Saulė pakilo viršum nusidriekusio rūko, tačiau dar nešildė.
Moterys prinešė Kiškį arčiau laužo. Jo sužeista koja buvo apdėta lapais ir apraišiota diržais. Užėjus smarkiam skausmui, vargšelis susiraukdavo ir sukąsdavo dantis, bet vis dėlto nė karto nesudejavo ir nepasiskundė.
Gauruočius sėdėjo šalia ir patenkintas šypsojosi, o jo subjaurotas veidas baisingai viepėsi.
Mamutaitis pauostė apkepusią lokio leteną, papūtė ją ir stipriais dantimis atsikando gabalą mėsos. Paskui padavė leteną Gauruočiui.
Visi dalyviai pritariamai sumurmėjo. Tai buvo aukščiausias vado įvertinimas. Juk Gauruočius — didžiausias tunto didvyris, jis parnešė ugnį, išgelbėjo draugą.
Keletą dienų Mamutaičio tuntas puotavo. Mėsos buvo daugybė. Medžiotojų veidai blizgėjo, o riebalai tekėjo per smakrus. Kimšdami rajūnai garsiai šūkavo iš pasitenkinimo. Moterys nešė ir nešė glėbius karčiųjų šaknų ir jaunų šermukšnių pumpurų, kurie drauge su karčiaisiais migdolais taip gerai veikia prikimštą skrandį.
Ugnies traškėjimas visiems tunto nariams buvo gražiausia muzika pasaulyje. Jie buvo laimingi. Bet ar ilgai taip bus?
Naujų įvykių neteko ilgai laukti. Kartą, kai medžiotojai ratu sėdėjo aplink laužą, iš miško pasigirdo išgąstingi šūksmai. Kas atsitiko?
Vaikai be kvapo bėga stovyklos link. Priekyje, šokinėdami per kauburius ir krūmus, dumia Kopčemas su Varlyte. Staiga Kopčemas sulėtina žingsnius ir pradeda šlubuoti.
Medžiotojai pakilo nuo laužo ir ėmė juoktis, manydami, kad vaikai lenktyniauja. O gal jie išsigando vilko ar lūšies?
Vilko Nagas, pasistojęs ant akmens ir pasižvalgęs, tarsi pats sau pasakojo:
— Kažkas pasidarė Kopčemo kojai — Varlytė laimi! Ne, čia tikriausiai ne žaidimas, nes šiaip Kopčemas parverstų Varlytę į žolę, nesileistų mergaitės aplenkiamas. Jie tikrai nuo kažko bėga! Tur būt, kažkas nutiko!
Uždususi Varlytė jau čia pat, ji bėga vis lėčiau ir šaukia:
— Miške priešai!
Vieną akimirką visas tuntas buvo ant kojų. Vyrai su ginklais rankose išbėgo priešais stovyklą atremti puolimo. Varlytė papasakojo, kad mišku artėjąs nedidelis būrelis vyrų. Kiek jų, ji negalėjo pasakyti.
Gauruočius, beveik jau visai atsigavęs, žvaliai bėgiojo po stovyklą ir ragino atsilikėlius.
— Vis dėlto tie vilkai mus suuodė! Galvojau, kad mes ten prie upės laimingai pasprukom. O jie atsidangino paskui mus net iki čia… Bet mes jiems nepasiduosim!
Mamutaitis su keliais stipriais medžiotojais pasislėpė krūmuose. Jie tykos priešą iš pasalų. Kiti medžiotojai guli žolėje ir atidžiai žiūri, kada iš miško išpuls priešai. Mūšis bus iš tikrųjų žiaurus. Jei svetimieji medžiotojai persekiojo Gauruočių ir Kiškį iki pat stovyklos, jie lengvai nesiduos išgenami ten, iš kur atėjo.
Ir štai iš miško išeina keli vyrai. Jie ginkluoti, bet kirvius užsikišę už juostų, o ietis nešasi nulenktas žemyn. Ne, šitaip neinama kautis!
Du medžiotojai vedasi už rankų atsilikusius vaikus. Visi žengia tiesiai, nesislapstydami.
Gauruočius papurto galvą ir, prisidengęs delnu akis, atidžiai stebi besiartinantį nepažįstamų vyrų būrelį.
Žiū! Kopčemas pakilo ir stovi priešais svetimuosius su pagaliu rankoje! Kodėl gi jis nebėga?.. Negi nori su jais kautis?
Mamutaitis sušvilpia, duodamas jam tunto ženklą, kad tuoj grįžtų į stovyklą. Bet berniukas nušlubčioja kelis žingsnius svetimiesiems ateiviams priešais ir grasina jiems lazda.
Svetimieji, apstoję Kopčemą, kažką jam rėkia. Ką tie nenaudėliai ketina jam daryti? Nieko. Kopčemas apsigręžia ir, ramsčiuodamasis lazda, ramiai eina su jais į stovyklą.
Keistas dalykas! Kas gi tokie tie besiartinantys vyrai?
Po valandėlės iš krūmų pasigirdo pasislėpusių medžiotojų balsai:
— Juk tai Peštukas!
— O už jo Ešerys!
— Kreivasis Ragas veda mūsų mažąją Kruopelę!
Pabėgėliai grįžta į tuntą…
Mamutaitis tyliai sušvilpė, duodamas savo vyrams ženklą grįžti į stovyklą.
Moterys kiūtojo čionai, susitraukusios iš baimės: kas žino, ar teks atlaikyti kruviną mūšį, ar bėgti. Dabar vadas liepė joms eiti į palapines prie įprasto darbo. Pavojus praėjo… Kaip lengvai jos atsiduso!
Ir vėl stovykloje tapo ramu! Tarsi nieko ir nebuvo atsitikę.
Peštuko būrys priėjo prie pat stovyklos, bet prie pirmosios palapinės sustojo. Peštukas ir jo bendrai buvo smarkiai sulysę, o jų kūnai nuberti votimis. Jie tyliai stovėjo, laukdami, kad juos pakviestų prie laužo.
Bet niekas jų neragino prieiti arčiau. Tuntas juos pasitiko abejingumu ir tyla. Nė mažieji vaikai nelakstė ir nešūkavo: tūnojo prisiglaudę prie motinų. Diarga sudrėkintu kailio gabalu trynė Kopčemui sukruvintą kojos pirštą, nė nepažvelgdama į nekviestus svečius.
Niekas Peštuko nekalbino, niekas jo draugams nepadavė keptos mėsos.
Matyti, kad Peštukas dėl tokio tunto priėmimo labai susikrimtęs. Jis sumišęs mindžikuoja ir ieško akimis, ar neatsiras stovykloje žmogaus, kuris parodytų jam bent lašą draugiškumo.
Medžiotojai su Mamutaičiu sėdi aplink ugnį, graužia kaulus ir nekreipia dėmesio į buvusius draugus, tarsi jų nė žinot nežinotų.
Tik du maži bambliai, Cebikas ir Vabaliukas, iš arti spokso į svetinius svečius. Jie smalsiai apžiūrinėja kiekvieną vyrą ir, matyt, juos pažinę, prisimena kokius senus nuotykius iš tų laikų, kai dar gyventa kartu.
Vabaliukas, viso tunto lepūnas, staiga čiumpa Ešerį už kailio, kuriuo šis apsisiautęs, ir tempia jį prie laužo.
— Eikš, mes turime naują ugnį, žiūrėk!
Ešerys leidosi pamažu vedamas, o paskui, paėmęs vaiką į glėbį, atsisėdo su juo prie ugnies, kur staiga atsirado laisva vieta.
Antrasis bamblys, Cebikas, atitempė prie ugnies labai sulysusį Storulį. Ir jam atsirado vietos. Storulis buvo sumišęs ir neturėjo kur akių dėti. Sėdėjo kaip žado netekęs, laikydamas glėbyje berniuką. Staiga Cebikas, žaisdamas kirvuku, netyčia įgrūdo Storuliui į burną kirvakotį, kad tas iš netikėtumo net užsikosėjo ir apsiašarojo. Iš karto negalėjo kirvakočio nė iš burnos ištraukti.
Visiems tai sukėlė tiek juoko, kad po stovyklą nuvilnijo griausmingas kvatojimas:
— Cebikas pasmeigė Storulį ant iešmo! Cha-cha-cha!
Tas juokas pralaužė ledą Mamutaičio tunte.
Peštukas ir kiti jo bendrai dabar taip pat įslinko į stovyklą ir atsisėdo prie ugnies. Jų niekas nevijo, niekas jiems nepriekaištavo — net Mamutaitis, nė jo žmona Diarga.
Taip vaikai grąžino tuntui buvusius jo narius…
Pasipylė kalbos, ir Peštuko draugai ilgai pasakojo apie savo vargus, kurių patyrė, pabėgę iš stovyklos, apie alkanas klajones po pasaulį ir kaip dabar miške netyčia rado nudobto lokio liekanas. Aiškios žmonių pėdos juos atvedusios čionai…